Kokia gyvenimo prasmė?

Didžioji dalis mano klienčių konsultacijų metu vienaip ar kitaip paliečia savirealizacijos, savo gyvenimo prasmės suvokimo ir savo paskirties temas.

Išgirdę mano atsakymą jos arba nusivilia, arba sutrinka, arba nustemba. Nes jis pas mane labai paprastas:

Gyvenimo prasmė – paties gyvenimo patirtys. Mes gyvename tam, kad gyventumėme ir kauptumėme patirtį.

Kaip manote, tai daug ar mažai? Tai verta ar ne? Tai paprasta ir įdomu ar sunku ir nuobodu?

Kodėl taip dažnai moterys neranda „kur save padėti“ ir kur save įpasminti?

Savo atsakymą rašau moterims, tačiau tai nereiškia, jog vyrai neužduoda sau  klausimų apie gyvenimo prasmę, tiesiog, atsakymai jiems susiję su šiek tiek kitokių turiniu ir veiksmais, kuriuos jie atlieka arba kurios vengia atlikti.

Jeigu moteris neatpažįsta, nesuvokia, nevaldo ir neišgyvena, nepriima savo emocijų ir jausmų, tai reiškia ji negyvena savo gyvenimą.

Gyvenimas su ja „atsitinka“, tačiau ji nesijaučia savo gyvenimo priežastimi, šeimininke ir aktyvia dalyvia.
Kai moters pastovi, įpratsa, adaptyvi būsena: „koks skirtumas, vis tiek nieko gero nebus“, „kas iš to, kad ….“ arba “ nieko negaliu pakeisti, nes …“ ir .t. Ji randa daug paaiškinumų kodėl, bet situacija išlieka tokai pat, aplinkybėss nuo paaiškinimų nesikeičia.
Tai toks šešėlyje esantis gyvenimas, kuriame nėra energijos, gyvenimo, spalvų ir skonio. Mieguistoje, sąstingio neaiškioje būsenoje elgesys iracionalus, priimti sprendimai nenaudingi ir mažai veiksmingi.
Gevenimas netenka prasmės, aiškumo, reikšmės ir tampa blankiu šešėliu su nuobodžiais, nykiais, pabodusiais pustoniais.
Priežastys tame, jog iš vienos pusės moters gyvenime yra žmogus ar žmonės, kurie stipriai įtakoja jos gyvenimą. Moteris savo valia arba aplinkybių vedina savo gyvenimo vadžias atidavė kitam asmeniui ir nejaučia, nepajėgia prisiimti savo atsakomybės.
Arba iš kitos pusės jeigu moteris gyvena kitų gyvenimus ir rūpinasi ne savais reikalais. Tada vidinę įtampą sukelia mintys: „Noriu, kad būtum laiminga (s)“, „Ji(s) turi mane suprasti“. Mentalinis įsitraukimas į svetimus reikalus neleidžia būti savo erdvėje ir augina nepagrįstus lūkesčius, kurie gimdo kančią.

Tam, kad situacija pasikeistų ir moteris išties pasijustų gebanti įprasmiti save, jaustųsi radus savo gyvenimo prasmę ir esmę. Jai reikia:
Atsigręžti į save ir drąsiai priimti savo lytį;
Sunku patikėti, bet šiais lyčių tolerancijos laikais, mes bijom būti tuo kuo išties esam. Mes nemokame būti, nesijaučiame, o svarbiausia nesimėgaujame būdamos tiesiog moterimis.
Pradėti gilią, nuoširdžią ir atvirą kelionę į savęs pažinimą;
Nebijoti atskirti, pažinti, išreikšti savo emocijas, jausmus, būsenas. Moteris yra energija. Energija turi tekėti, keistis, transformuotis ir skleistis. O tai lengviausia daryti, kai suvoki savo prigimtines roles ir vaidmenis per simbolius, archetipus, metaforas.
daina, kuri motyvuoja
Pastoviai, sąmoningai puoselėti savo psichinę sveikatą;
Ir sąmoningai atsakingai ir noriai suvokti, jog psichine sveikata ugdoma ir puoselėjama kasdien, pastoviai ir nuolat, kaip ir fizinė sveikata. Juk fizinei kūno higienai skiriate dėmesį kasdien, nes to reikalauja sociumas, o mūsų psichinė higiena tokia pat svarbi ir reikalauja mūsų dėmesio ne ką mažiau ir rečiau.

Tad vektoriaus kryptis nubrėžta, beliko ryžtis pradėti juo judėti. Seminarai, knygos individualios sesijos viskas tam, kad rastumėte savo atsakymus ir jie taptų Jūsų asmenine patirtimi. Sėkmės !

Kodėl nesijaučiu laiminga?

Pačios populiariausios klienčių užklausos yra tarpusavio santykiai su vyrais. Ir dažniausiai iškeliamos problemos yra: arba esami santykiai netenkina, arba išvis santykių nėra, o jų norisi.

Jeigu užduotumėte man klausimą – kodėl Išsilavinę, dirbančios, puikiai atrodančios ir įdomios moterys iš pirmo žvilgsnio dėl nesuprantamų priežasčių negali ne tik kad sukurti šeimos, bet ir jau esančios santykiuose nesijaučia gerai, tai mano atsakymas nuskambėtų labai banaliai – priežasčių reikia ieškoti vaikystėje. Tiksliau, mergaičių auklėjimo modelyje.

Kalbu apie lyties (genderio) auklėjimo ypatumus ir skirtumus. Kas turi įvykti su mergaite vaikystėje, kad ji užaugus taptų nelaiminga santykiuose su vyru ir savo santuokoje?
Atsakymas banaliai paprastas: vaikystėje turėjo įvykti deformacija ir/arba traumavimas jos moteriško prado (prigimties).

 

Kokios tam būtinos sąlygos?

Pirma priežastis slypi šeimoje. Mergaitei būtina turėti mamą su deformuotu arba traumuotu elgesio modeliu, kurį ji perduos dukrai kaip vienintelį (nes kitokio pati neturi) įmanomą, o mergaitė noriai priims, nes vaikystėje mes visos esame lojalios savo mamoms (tėvams, giminei), nes susitapatiname su ja (Išlikimo instinktas) ir noriai ją kopijuojame (nes taip vaikai mokosi) tokia psichikos programa. Mamos asmeninėje istorijoje buvo ir vis dar daro įtaką jos elgesiui išgyventa skausminga psichologinė ar fizinė trauma, dėl kurios per metus sukaupta nuoskauda, apmaudas ar pyktis nėra išgyventas ir paleistas.

Antra priežastis slypi sociume. Kuo anksčiau mergaitė patenka į vaikų visuomeninio auklėjimo įstaigas (vaikų darželis – mokykla – universitetas), tuo didesnę žalą gali gauti, nes vis tik mūsų visuomenėje šių organizacijų struktūros veikia pagal vyriškus principus, tokius kaip konkurencija, lenktyniavimas, tikslų siekimas. Mergaitė labai greitai pajunta ir suvokia, jog jeigu nori būti mylima ir gerbiama turi atitikti reikiamus standartus. O tai reiškia, kad mergaitei tenka mokytis ir lavinti savyje vyriškas savybes, o savo moterišką prigimtį geriausiu atveju ignoruoti. Ateityje, kai moteriai teks kurti harmoningus santykius su vyrais, ji paprasčiausiai nežinos kaip tai daryti veiksmingai. Deformacija įvyksta vertybių sistemoje (karjera arba šeima). Dvigubi standartai kelia sumaištį ir stresą. Tas pats sociumas reikalauja kurti šeimas, gimdyti vaikus, o elementariausi moteriškos prigimties ir savęs identifikavimo orientyrai yra užblokuoti, traumuoti ir deformuoti.

 

 

Deformuotų ir traumuotų būsenų sąrašas gali padėti moterims atpažinti pasekmes priežasčių, kurios neleidžia sukurti, turėti, puoselėti ir mėgautis santykiais su vyrais:

 

• Nerimas, vos ne pastoviai lydinti būsena
• Noras viską kontroliuoti, nes nėra saugumo
• Vidinis sąstingis, apatija
• Nepasitikėjimas kitais ir aplinka
• Populiariausia reakcija: “įsižeisti dėl bet ko”
• Lengvai pasiekiama sekse
• Beprasmė auka: “Padarysiu viską, tik mylėk, nepalik”
• Pavydas, sekimas
• Komplimentų nemokėjimas priimti, sakyti pačiai.
• Desperatiška “buhalterija”: “Įsitikinimas – duodu daugiau, negu gaunu”
• Ateities baimė
• Sarkazmas ir piktdžiuga, kaip gynybos mechanizmai.

Visos šios būsenos kenksmingos moterims ir sukuria begales stresą keliančių situacijų gyvenime, komunikuojant su visais artimaisiais ir aplinkiniais.

 

Atsakymas, koks gali būti sprendimas?

 

Jeigu mokate ir esate įgudus dirbkite su savimi pati savarankiškai, kitaip galiu pasiūlyti individualią konsultaciją, patyrimų sesijas  https://askvakarai.lt/, arba seminarus. Tačiau, kad ir kokį būdą pasirinksite, kad ir kur atsakymų ieškosite, galiu drąsiai teigti, jog teks susipažinti su savo moteriška prigimtimi iš naujo, o tai visad reiškia kelionę į kolektyvinę pasąmonė ir pažintį su ten esančiais universaliais archetipais.

askvakatai.lt

Naujas projektas,kurį pavadinome askvakarais startuoja jau 2018 m. sausio mėn. 25 d.

Kviečiu prisijungti visus tuos, kurie atsimena, kaip jaukiai, įdomiai ir turiningai leidom laiką INP klubo susitikimuose.

Kviečiu prisijungti visus tuos, kurie domisi bendravimu, santykiais, pačiais savimi ir žmonėmis, esančiais šalia.

 

 

Visa papildoma informacija čia:  https://askvakarai.lt

Būs įdomu, nes viskas ką ten nuveiksim bus su jumis, dėl jūsų ir jums !
Iki greito susitikimo !!

Rekomenduojamos literatūros sąrašas:

Labai dažnai tenka siūlyti pasidomėti papildoma literatūra, nusprendžiau kurti sąrašą, kuris bus vienoje vietoje ir palengvins paiešką. Deja daugelis šaltinių yra rusų kalba. Tačiau džiaugiuosi ir mielai dalinuosi viskuo, ką gebu ir daliu rasti ir lietuvių kalba. Malonaus skaitymo ir klausymo.

Knygos Lietuvių kalba:

  1. Christophe André, Netobuli, laisvi, laimingai. – puikiai išdėstyta savivertės tema.

  2. Anatolij Nekrasov, Motinos meilės pančiai – padės  atisakyti kaltės jausmo ir iliuzijos apie tėvus.

  3. Jacques Salomé, Sylvie Galland, Bendravimo menas. Kaip klausytis, kad išgirstum. Kasdienio bendravimo psichologija. – santykiai, tai augimas ir malonumas.

  4. Mark Goulston, Tiesiog klausykitės. Veiksmingi patarimai ir metodai, kaip išklausyti, suprasti ir bendrauti. – detalūs pavyzdžiai veiksmingui bendarvimui.

  5. Robin Norwood, Moterys, kurios myli per stipriai – kopriklausomybė iš arti.

  6. Mihaly Csikszentmihalyi, Srautas. Optimali išgyvenimo psichologija – kai nori rasti savo gyvenime tikslą ir prasmę.

  7. Manuel J. Smith, Kaip pasakyti Ne ir nesijausti kaltam – atkaklaus (asertyvaus) elgesio detali instrukcija.

Knygos Rusų kalba:

– transakcinės analizės pagrindai.

                   Video:

Apie metodą, kuris neužmiršo, kas yra psichologija

Visai nesenai teko gan aktyviai sudalyvauti vienoje fasebook’o grupės diskusijoje. Visai nekalta tema apie „vidinį vaiką“ ir kasdienį santykį su juo virto į mūšio lauką, kuriame virė emocijos. Mano teiginys, kad mokslas apie sielą nesutiktų su oponento nuomonė, mano nuostabai, sukėlė dar aršesnę reakciją, kuri suskambo: „ir išvis prie ko čia siela“. Ir tada, prisipažinsiu, aš sutrikau.

Pasirodo, kad „psichologija“ žodis, kuris girdimas dažnai ir siejamas su įvairiais kontekstais nebeatpažįstamas kaip mokslas apie sielą. Beliko tik nervų sistema ir būdo ypatybės.

Todėl noriu pasidžiaugti, kad INP metodas ir prof. S.Kovaliovas ne tik neužmiršo tai, bet ir leidžia kasdien patirti begalinį virsmą konsultacijų metu su klientais kasdien.

Yra taip vadinamas MOZG (rus.k) modelis INP metode, į kurį sutelpa:

 

Prasmė
Sąmonės laukas
Vakuumas
Laikas
Energija
Erdvė
Masė

Pastaba: Lietuviškai MOZG galima būtų išversti – Bendrojo generacijos užmanymo modelis.

Ir štai radau filmą youtube, kurį galbūt bus įdomu pažiūrėti ir jums.

Ir dar kartą apie konsultacijų eigą.


– Galite įsivaizduoti gabų muzikantą, kuris atlieka puikų kūrinį nesuderintu muzikos instrumentu?

Man irgi sunku būtų apsakyti ir atpasakoti savo jausmus ir mintis, jeigu tektų tai išgirsti. Tačiau, paskutiniu laiku vis dažniau pagaunu save būtent taip jaučiantis, kai tenka komentuoti ir atsakinėti viešoje erdvėje užvestose temose apie terapiją ir individualias konsultacijas.
Nežinau kodėl, bet kritiškai nusiteikusių žmonių, kurie atmeta bet kokias galimybės išspręsti savo problemas specialistų pagalba labai daug ir jie garsiai, aktyviai reiškiasi.
Gal tikrai žmonės labai daug skaito (nes knygų, straipsnių ir video medžiagos labai daug ir lengvai pasiekiami visur), atvirai diskutuoja psichologinėmis temomis viešoje erdvėje ir tai tampa pakankamai kasdieniškos ir įprastos temos, kuriose kiekvienas turi savo nuomones ir žino ką pasakyti. Bet profesionalia, veiksminga ir tikslinga pagalba, tai neverta vadinti.
Liūdna skaityti komentarus apie tai, kad pagalbos sunku sulaukti, paslaugos brangios ir/ar išvis kainuoja. Čia pat antrinama, kad nėra gerų specialistų.

Tačiau aš noriu sugrįžti prie savo klausimo, kurį uždaviau pačioje pradžioje. Pasinaudoti juo kaip metafora, padėsiančia įnešti bent šiek tiek aiškumo tiems, kurie niekada nebandė konsultuotis individualiai, tačiau jau žino, kad naudos iš terapijos mažai.

Įsivaizduokite, kad psichoteapeutas (specialistas) – tai instrumentų derintojas, muzikantas – klientas, instrumentas – tai kliento gyvenimas, o kūrinys, tai kliento gyvenimo istorija (turinys). Terapijos proceso tikslas- suderinti instrumentą, kad atliekamas kūrinys vėl skambėtų. Muzikantas galėtų mėgautis savo profesionalumu.

 Vadinasi, problema – instrumentas išsiderino. Tai, va:

Psichoterapijos procesas priklauso nuo specialisto kompetencijos, profesionalumo, jo taikomų praktikoje metodų, paties specialisto gebėjimo būti darnoje su klientu ir t.t.
Psichoterapijos procesas visad reikalauja laiko, pastangų, tęstinumo, pasitikėjimo, atvirumo, nuoširdumo ir suinteresuotumo iš kliento pusės.
Psichoterapijos procesas, tai darbas poroje, kur viskas vyksta tiesiog čia, tiesiog dabar, visos emocijos, pojūčiai, išgyvenimai ir būsenos tikros, gyvos ir puikiai juntamos.
Psichoterapijos procesas, tai ne pokalbis su geriausiu draugu prie kavos arba arbatos puodelio – tai tikslinga veikla, turinti savo prasmę, eigą, tempą ir rezultatą.
Psichoterapija, tai ne patarimų davimas, pataikavimas, guodimas, raminimas. Kartais tai labai skausmingas, nemalonus, nepatogus prosesas, kuris būtinas, kad susidariusi situacija pasikeistų ir išsisemtų (būtų užbaigta) galutinai. Arba konkreti gili analizė ir atsakymai į nepatogius klausimus.

Ir dar noriu atkreipti į viena labai gajų mitą: kai terapija bus baigta žmogus gyvens ilgai ir laimingai ir daugiau gyvenime jokių problemų neturės.

Visiška nesąmonė!

Žmogus ir toliau gyvens taip kaip gyveno. Abejodamas, klysdamas, bijodamas, pykdamas ir t.t. Vienas reikšmigas skirtumas tai, kad jis bus išmokęs atpažinti ir tvarkytis savarankiškai su iškilusiais uždaviniais pats. O jeigu ne, tuomet laikas prisiminti, kad psicho higiena yra tokia pat svarbi kaip ir kūno higiena. Švara reikalinga ne tik kūnui, bet ir psichikai taip pat kasdien ir visad.

Kaip gera, kad yra tokios knygos

knyga apie SM


Kartą, kai dar buvau paauglė, per vasaros atostogas svečiavausi pas draugę sodyboje. Ten nors prabudau ankstų rytą, keltis visai nesinorėjo, todėl pradėjau dairytis kuo užsiimti. Man pasisekė, ant spintelės prie lovos radau knygą. Ji buvo nedidelio formato ir tamsiu viršeliu. Atsivertus perskaičiau pavadinimą: „Knyga apie San Mikelę“ ir leidimo metus 1939 m.
Pradėjau skaityti ir … panirau į nuostabią kelionę…
Tačiau viešnagė baigėsi ir per visos dienos įvykių gausą užmiršau savo draugės paprašti paskolinti paskaityti tą knygą. Bet juk procesas jau buvo prasidėjęs.
Po kiek laiko namuose teko tvarkyti knygas ir savo nuostabai radau „Knygą apie San Mikelę“ mūsų namų bibliotekoje. Aišku leidimas 1972 m., knyga ne tokia vintažinė kaip pas draugę, bet turinys juk tas pats.
Pradėjau skaityti iš naujo ir paskendau šiltoje Kaprio salos saulėje ir istorijoje, kurią pasakojo autorius.
Viskas ką išties myliu sutilpo į šią knygą ir istorija, ir gyvūnai, ir mistika, ir svajonės įgyvendinimas, ir gydytojo prisiminimai…
… Išties, yra gyvenime įvykiai, žmonės, knygos, kurios atliepia iki sielos gelmių, kurios tampa tavo paties dalimi.


20140418_093028


Kai 1994 metais rinkausi pirmąją kelionę į užsienį – aš tikrai žinojau, kad važiuosiu į Kaprio salą.
Nuvažiavau ir aišku labai nusivyliau, nes man nepasisekė taip kaip knygos herojui. Mane pasitiko turistų pamėgta vieta, su visais turistų lankytinų vietų privalumai, tik be jokio intymumo ir romantikos, kuria dvelkė knygos puslapiai.

Tačiau aš tapau ir esu žmogumi, kuris labai mėgsta savo darbą, kuris vis dar tiki stebuklais ir minties galia, kuris be galo myli šunis ir turi galimybę nuvykti į Kaprio salą.
Aš turiu knygą, kuri lydi mane per gyvenimą ir yra išminties ir įkvėpimo vienas iš šaltinių.
O Jūs ar turite tokią knygą?

P.s. ir aš vis dar tęsiu, branginu ir puoselėju daraugystę su ta drauge, kurios sodyboje atradau SAVO knygą!

Pirmi keturi informacijos apdorojimo lygiai

naure

Šiuolaikiniame pasaulyje labai daug informacijos, ji tokia įvairi ir jos visur pilną. Susigaudyti informacijos srautuose, jos teikiama nauda, išmokti tinkamai pasinaudoti ir/ar naudotis gan sudėtinga, bet labai svarbu.
Aš gi siūlau savo skaitytojui pabandyti sutelkti dėmesį į kitą pusę, tai yra kaip gaunamą informaciją iš aplinkos apdoroja ir ja geba naudotis pats vartotojas.
Esu ne tik individualaus koučingo specialistė ir konsultantė, bet ir Integralinio neuroprogramavimo autorinio prof. S.Kovaliovo psichoterapijos metodo sertifikuota specialistė ir supervizorė Lietuvoje.
Tad kalbėsiu tik apie tai, kuo pati domiuosi ir kokias įžvalgas pati padariau. iš savo sukauptos asmeninės patirties galiu pasidalinti, jog tiek seminarų dalyviai, tiek individualių koučingo sesijų klientai gaunamą informaciją apdoroja ir ja naudojasi labai panašiai, todėl pabandysiu ją susisteminti.
Išskirčiau keturis pagrindinius gaunamos informacijos apdorojimo lygius:
 Nulinis lygis – kai žmogus atmeta, neigia išgirstą informaciją, nes ji jam nepatogi ir kelia sumaištį jo mintyse ir vertinimo (tai net ne vertybių, o vertinimo) sistemoje. Daugelis ir lieka šiame informacijos apdorojimo lygyje visą savo gyvenimą. Iš jų dažniausiai girdimi teiginiai yra: “ Tai nesąmonė”, “Nieko negalima pakeisti”, “Žmonės nesikeičia” ir .t.t.
Pirmasis lygis – kuomet žmogui pavyksta per asmeninę patirtį susidurti su neišreikštos ir neapčiuopiamos realybės pasireiškimu. Tai pirmos, pačiam žmogui labai svarbios ir reikšmingos įžvalgos ir rasti atsakymai į klausimus, kuriuos sau yra uždavęs. Žmogus patiria ištisą virtinę naujų potyrių ir jausmų, kurie tarsi aidas atliepia jo viduje. Tuomet užgimsta veržlus ketinimas išsiaiškinti visas esamas priežastis ir tuoj pat, nedelsiant, atsikratyti tokio įprasto ir jau spėjusio įgrysti diskomforto jausmo, baimės, kaltės ir t.t.
Šiame lygyje žmogus iš vienos iliuzijos pasineria į naująją (aš jau sužinojau tiesą, dabar laikas sužinoti tiesą ir tau) labai dažnai mato tik pačia problemą ir jos mastą, o ne sprendimus. Ir patys pradeda vos ne asmeninius “kryžiaus žygius” su savo artimiausia aplinka. Visi tiek, kurie nori patarti, padėti suaugusiam vaikui, vyrui, mamai, draugei ir t.t. išspręsti jų problemas. Visų šitų ketinimų esmė yra noras kontroliuoti aplinką ir kitus; vienos “stebuklingos piliulės pagalba” arba “stebuklingos lazdelės mostu” padaryti savo aplinką paklusnią, jaukią ir saugią sau.
Antrasis lygis – tai atsigręžimas į save, savo asmeninę istoriją ir priežasčių (kodėl aš, kodėl su manimi) paieškos. Šiame informacijos apdorojimo lygyje esantys žmonės yra aktyvūs seminarų dalyviai ir individualų sesijų klientai. Jie nori žinoti, suprasti, išsiaiškinti, pasikeisti. Čia jau atsiranda vietos tikslams ir sprendimo būdams. Galimi aišku ir fanatizmo atvejai, kai kyla poreikis rasti bendraminčių ir būtinai pasidalinti su kitais savo įsisavinta informacija. Tačiau reikšmingi asmeniniai pokyčiai dažniausiai leidžia suprasti, jog šiuo kelių gali eiti tik individualiai ir dažniausiai vienas. Šiame etape atsiranda aiškiai suvokiamos gėrio ir blogio ribos. Kyla asmeninė dilema eiti toliau ir būti ištikimu sau, ar likti ištikimu sistemai, giminei, šeimai.
Trečiasis lygis – vidinių transformacijų pradžia ir esamų visatos dėsnių kaip duotybės priėmimas. Tik šiame etape prasideda vertybių sistemos kokybiniai pokyčiai ir išjaustas (kitų, gyvenimo, aplinkos) kontrolės atsisakymas. Atpuola poreikis ginčytis ir įrodinėti,  atsiranda tarnystės, pašaukimo, paskirties poreikis.
Tai tik pirmieji keturi informacijos apdorojimo lygiai, tikiu, kad jų yra kur kas daugiau. Tačiau aš esu linkus dalintis tuo, ką pati išgyvenu ir patiriu. Tad šiam kartui tiek.