Archive for 2013 rugsėjo 5

Pastebėjau, kad esu priešiškai nusiteikusi žmonių atžvilgiu

2013 rugsėjo 5

mėnulis ir moteris

Klausimas:

Sveiki,
pagalvojau, kad ir man reikėtų parašyti. Nors nesitikiu kažko stebuklingo, greičiausiai bus tik nukreipimas pas psichologą. Bet aš jau lankiausi pas psichologą. Nežinau, ką tai pakeitė, psichologas buvo geras, radom bendrą kalbą, bet ši problema kažkaip net nebuvo aptarta, neiškilo. O gal tik dabar supratau tai kaip problemą. Bet norėčiau paprašyti pasiūlymų ar idėjų, kaip aš šią problemą galėčiau išspręsti savarankiškai.
O mano problema tokia. Pastebėjau, kad esu priešiškai nusiteikusi žmonių atžvilgiu. Ne visų, artimiems žmonėms dažniausiai nesu priešiška. Bet nepažįstamiems ar mažai pažįstamiems – esu priešiška. Dažnai net galvoju, kad tai yra tarsi mano tapatybė ir čia nieko blogo. Bet kartais noriu tiesiog būti atsivėrusi žmonėms ir draugiška. Tačiau žmones aš dažnai matau kaip priešus, esu pasirengusi nuo jų gintis ir ginčytis su jais, visada pasiruošusi, kad kas nors bandys nuginčyt mano nuomonę, ir pasiruošusi kirsti atgal. Bijau, kad įveikusi tą priešiškumą, galiu nukentėti. Manau, kad ši problema gali būti susijusi su patyčiomis, kurias teko patirti mokykloje, nors tai jau buvo prieš daugiau kaip 10 metų (su psichologu patyčias aptarėme). Apskritai esu tarsi užsidengusi kažkokiu skydu. Pavyzdžiui, kai vaikystėje ant manęs šaukdavo mama, aš į tai labai jautriai reaguodavau, man būdavo skaudu. O dabar, kai kas nors ant manęs šaukia, net jei tai mylimas žmogus, aš nebereaguoju taip jautriai, kito žmogaus pyktis tarsi atsitrenkia į kažkokį skydą ir grįžta jam atgal, kartais net stipresnis. Kai ant manęs kas nors supyksta, aš supykstu atgal. Nors galvoju, kad gal taip ir gerai, nes tuomet negaliu būti įskaudinta, bet kyla klausimas, ar tas skydas manęs neatitveria ir nuo kitų jausmų. O gal jis apskritai viską tik atspindi, nes kartais jaučiuosi tik esanti kitų žmonių atspindys, lyg aš būčiau tokia, kokią mane nori matyti kiti, bet nežinau, kokia esu iš tiesų.
Taigi, ar turite ką pasiūlyti, kaip savarankiškai, be psichologo pagalbos, galėčiau įveikti tą priešiškumą žmonėms?
Indrė (vardas pakeistas)

Atsakymas :

Sveika, Indre

Perskaičiau Tavąjį laišką, kuriame pasidalinai , kad esi priešiškai nusiteikusi tam tikrų žmonių atžvilgiu. Tai Tau kelia vidinį diskomfortą, nes neleidžia komunikuoti su aplinkiniais efektyviai.

Labai gerai, kad nesitiki stebuklų ir esi nusprendusi problemas spręsti savarankiškai. Tai labai svarbus, tuomet aš galiu daryti prielaidą, jog esi pasirengus prisiimti atsakomybę už save, savo elgesį ir savo įsitikinimus, kaip suaugęs ir atsakingas žmogus.

Rašai, kad jau lankeisi pas psichologą ir jūs kartu, ten ir tada, radote bendrą kalbą, tad puikiai supranti kaip vyksta vidiniai pokyčiai. Ir taip pat supranti, kad šis procesas vyksta pastoviai, atverdamas vis naujas temas ir verčiantis ieškoti vis naujų atsakymų į iškilusius vis naujus klausimus. Juk pati pastebėjai, kad priešišką savo požiūrį į žmones, kaip problemą suvokiai tik dabar.

Jeigu jau esi pasirengus dirbti savarankiškai, siūlau pastebėti ir paanalizuoti savo elgesį atidžiau:
Rašai, kad su artimaisiais dažniausiai neesi priešiška. Labai svarbus klausimas, būtinai atsakyk sau: O kokia esi, kai neesi priešiška? – pažinus ir įvardijus sau būseną, bus lengviau ją užfiksuoti ir prisiminti sąmoningai.

Išvardink sau labai konkrečiai: Ką jauti? Kuo tiki? Ką girdi? Ką matai? Ką pati sakai? Kaip sakai? Kai pasitiki savimi, esi draugiška ir bendrauji atvirai, pasitikėdama oponentu.

Dabar atsakyk sau į tuos pačius klausimus, kai esi nusiteikus priešiškai ir esi užėmus gynybinę poziciją.
Atradai skirtumus? Kokias išvadas ir konkrečiai kokius pokyčius jau dabar gali pati realizuoti savo elgesyje?
O dabar beliko praktika. Pabandyk bendrauti kitaip su nepažįstamais, ar mažai pažįstamais žmonėmis, su kita vidine nuostata, prisimink tą būseną, kurioje bendrauji su artimaisiais ir pritaikyk ją. Būk lanksti ir kūrybiška, išbandyk kelis variantus ir rask sau priimtiniausią.

Taip pat daliniesi, kad bijai būti įskaudinta, todėl esi pasirinkus vieną iš bendravimo būdų – gintis ir ginčytis. Ir pateisini tokį savo elgesį, remdamasi daugiau nei 10 metų atgal įgauta patirtimi. Tačiau dabar neesi ta moksleivė, tad jau laikas būtų pradėti ir elgti kaip suaugusiam žmogui, kuris prisiima sau atsakomybę už savo veiksmus ir bendravimo kokybę. Tas kas tiko ir buvo priimtina ten ir tada, nebetinka ir yra neefektyvu čia ir dabar. Ir tik Tau pačiai priėmus sprendimą keistis, pokyčiai įvyks. Nori būti suaugus ir savarankiška, parodyk pasauliui, jog esi tokia. Niekas kitas nesugebės nuimti Tavojo skydo, tai gali padaryti tik Tu pati, kai nustosi slėptis už jo ir panorėsi, tvirtai ir aiškiai pajausi poreikį, atsiverti naujai bendravimo kokybei ir patirčiai.

Tad, linkiu smagių ir reikšmingų įžvalgų, kurios padės rasti tinkamus ir efektyvius bendravimo būdus su kitais žmonėmis.
Atmink, bendravimo esmė yra reakciją, kurią jis sukelia ir kiekviena situacija turi daug pasirinkimo variantų, todėl jeigu rezultatai netenkina, tiesiog padaryk kažką kitaip.

Sėkmės!!
Psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė

http://psichika.eu/blog/pastebejau-kad-esu-priesiskai-nusiteikusi-zmoniu-atzvilgiu/

Randu kitų moterų žinutes mano vyrui

2013 rugsėjo 1

tumblr_ll9nj0ox1M1qb1lz9o1_500

Klausimas:

Sveiki, susituokę esam 3,5 metų, kartu – 11 metų, tačiau ne pirmą kartą randu vyro žinutes su kitomis moterimis. “Labas rytukai”, “labanaktukai”, “:*”, pasitarimai dėl kavutės pagėrimo, ir panašaus turinio žinutės… Sureaguoju labai skaudžiai, po kiekvieno tokio karto, vis labiau jaučiuosi atitolstanti, nebemieli jo apsikabinimai, vis dažniau atstumiu ir vis dažniau pykstamės dėl smulkmenų, Nors pakalbėjom ir išsiaiškinom tačiau abu esame tarsi užburtame rate, jam trūksta švelnumo iš manęs todėl ieško pašnekovių, o aš po tokių aptiktuvių dar labiau atitolstu ir tampu šalta kaip ledas… Jis mažai skiria dėmesio šeimai, o man to dėmesio ir švelnumo labai trūksta, tačiau apsišarvavau ir neprisileidžiu vyro artyn, tada jam trūksta dėmesio ir vėl viskas iš naujo…. Kol kas nedirbu ir auginam sūnų, kad galėčiau trenkti ir išeiti ir niekada nebegrįžti, paskutiniu metu apie tai labi daug mąstau, bet manyje daug baimių, nežinomybės, trūksta pasiryžimo, bet iš kitos pusės per tiek metų, jaučiasi prieraišumas… Gal būt didesnė baimė likusį gyvenimą būti vienai… Esu jausmų kryžkelėje. Širdis sudraskyta į šipulius, ašaros nenustoja tekėti, pasitikėjimo nebelikę, bet kažkas mane laiko, kažkas vis dar traukia prie jo… Ir norisi dar kartą patikėti, ir žinau, kad tai vėl pasikartos…
Mama

Atsakymas:

Sveika, mama

Perskaičiau Tavąjį laišką, kuriame rašai, kad jautiesi tarsi stovėtum jausmų kryžkelėje ir nežinai kokį sprendimą priimti, kuriuo keliu eiti toliau.

Skaitant laišką, juntamas gilus vidinis prieštaravimas, rašai, kad Tau reikia vyro dėmesio ir švelnumo, tačiau pati esi šalta it ledas ir neprisileidi jo artyn.

Ko sieki tokiu savo elgesiu? Ko tikiesi?

Žaidime, kurį su vyru žaidžiate dalyvaujate dviese, vienodai atsakingi ir abu esate pilnateisiai žaidėjai. Kokia nauda abiems jums iš šio žaidimo?

Tęsti gyvenimą, tarsi užburtam rate yra labai sunku ir tai sekina tiek emocionaliai, tiek fiziškai. Tačiau atsakomybę už savo gyvenimo kokybę ir pasekmes, vis tiek jums, kartu su vyru, anksčiau ar vėliau, teks prisiimti.

Siūlau perskaityti vieną pasaką “Aukojimas” , kuri galbūt leis užduoti sau teisingus klausimus ir padės priimti reikiamą sprendimą.

Viliuosi, kad rasite tinkamą būdą nuoširdžiai ir atvirai išsiaiškinti savo jausmus ir priimti abiems jums su vyru tinkamą sprendimą, kaip toliau bendrauti, elgtis ir gerbti vienas kitą.

Sėkmės!!
Psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė

Šaltinis : http://psichika.eu/blog/randu-vyro-zinutes-su-kitomis-moterimis/

Į ką kreiptis patarimo?

2013 rugsėjo 1

spotted-eagle-owl-1

 

Kartą būrelis pelių susirinko į pasitarimą.
– Visi mus keikia. Visi stengiasi mus išnaikinti. Taip toliau gyventi neįmanoma. Ką daryti? -aimanavo pelės
Staiga viena jų sušuko:
– Žinau! Reikia apuoko paklausti. Jis garsus ir išmintingas strategas!
Visos pelės patraukė pas apuoką. Radę jį, pelės uždavė klausimą:
– Kaip toliau mums gyventi? Esame bejėgės ir mus kiekvienas gali nuskriausti!
Apuokas pagalvojo ir atsakė:
– Viskas labai paprasta: jums reikia tapti ežiais.
Apsidžiaugė pelės ir kupinos susižavėjimo patraukė visos drauge atgal, aptarinėdamos tai, ką išgirdo.
– Taip, taip! Žinoma! Viskas labai paprasta, mes ir pačios galėjome susiprotėti! Tiesiog reikia tapti ežiais!
Staiga viena pelė sustojo ir susirūpinusi paklausė likusių:
– O tai kaip mes ežiais tapsime?
– Teisybė, kaip? -pritarė jai ir kitos pelės, – grįžtame pas apuoką ir jo paklausime.
Visas būrys pelių ir vėl sugrįžo pas apuoką:
– Apuoke, o kaip mums ežiais pavirsti? – vėl paklausė pelės.
– Na, – mįslingai ir lėtai ištarė apuokas – tai jums spręsti. Aš – strategas. O kaip tapti ežiais – tai jau taktika.

Ir tegul Jūsų pasąmonė pati padaro atitinkamas išvadas.