Archive for 2013 lapkričio 27

Visuomenės akyse esu sėkmingas žmogus, tačiau viduje jaučiuosi siaubingai vienišas

2013 lapkričio 27

saitui

Klausimas:

Sveiki,
man 23 metai. Gyvenu ir dirbu užsienyje. Darbas puikus, pinigų daugiau nei pakanka, turiu daug pažįstamų, puikią šeimą, kelis draugus, puikiai atrodau ir esu gabus daugeliui dalykų. Visuomenės, “draugų” akyse esu labai sėkmingas žmogus. Tačiau viduje jaučiuosi siaubingai vienišas ir nelaimingas, man gėda apie savo problemas kam nors pasakoti, nes bijau susigadinti savo įvaizdį prieš kitus. Man visą gyvenimą labai sunkiai sekėsi pritapti prie kolektyvo. Moku bendrauti su pavieniais žmonėmis, puikiai kalbu prieš auditoriją, bet visiškai nemoku grupėse, diskutuoti, jaustis lygiaverčiu bendruomenės nariu. Arba pernelyg save nuvertinu ir būnu pernelyg kuklus ir bijau net žodį ištarti arba būnu arogantiškas kas puikiai suprantu yra gynyba nuo nepasitikėjimo savimi. Tai ypač pasireiškia jei esu tarp drąsių ir savim pasitikinčių žmonių. Nekenčiu savęs dėl savo baimių, jaučiuosi per silpnas jas įveikti, man trūksta artimųjų palaikymo, bet bijau į juos kreiptis nes tebenoriu, kad manytų apie mane labai gerai. Jaučiu, kad mano baimės mane žudo, nes nebemoku atsipalaiduoti, palaikyti gerų santykių su žmonėmis, jaučiuosi nevertas drąsių, laisvų, protingų žmonių kompanijos ir draugijos. Kiekvieną dieną bandau drąsiai bendrauti kompanijoje, darbe, tačiau visuomet nuteisiu save, kad esu ne toks, nevertas jų, prastesnis ir viskas baigiasi skaudžiu pralaimėjimu prieš save ir savo baimes bei savo nuvertinimu, kuris vis stipriau įsirašo į pasąmonę ir tampa įpročiu. Bijau, kad niekuomet neatsikratysiu to, nors norėčiau labiau už viską pasaulyje būti laisvas savo minčių šeimininkas, pozityvus, laimingas ir stiprus viduje žmogus. Kaip aš galiu pasikeisti?
Ačiū už atsakymą

Marius (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveiki, Mariau,

Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame dalinatės mintimis apie tai, jog nepaisant išorinės gerovės ir pilnatvės viduje jaučiatės vienišas ir nelaimingas. Klausiate kaip galėtumėt pasikeisti?
Iš laiške išdėstytų faktų, susidaro įspūdis, jog Jums daug svarbiau “atrodyti”, o ne “būti”.
Pasikeisti galima atsisakius ribojančių įsitikinimų, kurie veda Jus patį į aklavietę, pakeitus juos į palaikančius, neutralius arba Jums labiau naudingus:

“Noriu, kad artimieji manytų apie mane labai gerai” – susitaikykite su tuo faktu, kad tiek artimieji, tiek aplinkiniai apie jus galvos taip, kaip jiems bus naudinga. Čia tikėtis kontroliuoti jų mintis yra neefektyvu.
“Nemoku atsipalaiduoti” – visko ko nemoku, galiu išmokti. Išmokau daug man naudingu ir vertingų dalykų, reiškia turiu tam gabumų ir žinių. Galiu turimus įgūdžius panaudoti kaip išmokti atsipalaiduoti.
“Man trūksta artimųjų palaikymo” – mano artimieji negali skaityti mano minčių ir įspėti mano poreikių, reiškia pats turiu jiems atsiverti ir pasikalbėti atvirai apie tai kas man svarbu.
“Bijau atsverti, pasirodyti silpnas” – pripažinti sau savo silpnybes ir baimes ir drąsiai pažvelgti joms į akis, taip elgiasi suaugę ir sėkmingi žmones, o mano pasiekimai per 23 mano gyvenimo metus kalba patys už save.
“Nuteisiu save ir viskas baigiasi skaudžiu pralaimėjimu prieš save” – nuo šiol esu sau draugas ir išmintingas patarėjas. Palaikau save, gerbiu save ir vertinu save, nes jeigu to nedarysiu pats, kiti tai pajaus ir elgsis su manimi taip pat prastai, kaip ir aš elgiuosi su savim, niekindamas ir žemindamas save. Aš jau suaugau ir tai kuo vadovavausi ir buvo man tiesa, kai buvau paauglys kenkia man dabar, kai tapau ir esu suaugęs vyras.

Išmokite pats save palaikyti ir tapkite pats sau draugu, o ne teisėju ir Jūsų virsmą tikrai pozityviai pastebės ir įvertins aplinkiniai.

Sėkmės!!
Psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/visuomenes-akyse-esu-sekmingas-zmogus-taciau-viduje-jauciuosi-siaubingai-vienisas/

Esu labai impulsyvi, kaip su tuo susidoroti?

2013 lapkričio 14

Klausimas:

Sveiki,
Turiu problemą – esu labai impulsyvi. Jei kažkas nutinka ne taip, kaip aš tikėjausi, ne taip, kaip norėjau, iš karto panikuoju ir tuo susierzinimo momentu puolu elgtis spontaniškai, ir kartais kvailai. Kai būnu supykusi, noriu tarsi keršyti, tam įskaudinusiam žmogui, padaryti ar pasakyti kažką negero. Paskui, aišku, gailiuosi to, ką padariau neapgalvojusi. Būna labai gėda ir pati savimi šlykščiuosi. Pradedu save griaužti iš vidaus, kad blogai pasielgiau, kad turėjau patylėti, nieko nesakyti ir nieko nedaryti. Bet tuo momentu atrodo, kad būtent taip turiu pasielgti. Nežinau kaip su tuo kovoti. Žinau, kad turiu neskubėti su žodžiais ir veiksmais, bet nesusilaikau. Tikiuosi, kad galėsite man patarti kaip susidoroti su tokiu būdo bruožu, kaip elgtis kai norisi kažką įskaudinti, tarsi atsikeršyti. Gal reikėtų kažkokius pratimus daryti? Kaip save stabdyti?

Labai ačiū už atsakymą.
Anonime

impulsive

Atsakymas:

Sveika, Anonime.
Nors savo laiške ir neįvardijote savo amžiaus, jame išsakyta problema rodo asmenybės brandos stoką. Maži vaikai, kurie tik mokosi valdyti savo emocijas, instinktus, pojūčius ir mokosi adaptuotis socialinėje aplinkoje, iš pradžių irgi reaguoja į aplinką ir aplinkinius : “Noriu – duok! tuoj pat!”, o jeigu sumanipuliuoti nepavyksta, tuomet nori keršyti ir skriausti kitą, kuris “kaip kad” įskaudino ir nuskriaudė jį.

Patarimas būtų, suaugti ir suvokti, jog ne visada ir ne viskas turi vykti šiam pasaulyje taip kaip tikitės Jūs. Impulsyvumas žavu, kai jis kartais, laiku, vietoje ir dera su kontekstu.
Klausiate kaip save sustabdyti?

Suskaičiuokite iki 10-100 (skaičiuokite tol kol, būsena iš impulsyvios į kitą pavirs, pati sugalvokite į kokią vietoj impulsyvumo ir noro skaudinti turi būsena pasikeisti) ir tuomet veikite jausdama ramybę, pagarbą, susitaikymą ir t.t.

Iš pat pradžių gali toks veikimo būdas pasirodyti nuobodus, juk nebeliks to išskirtinio unikalumo pojūčio, tačiau tai tik išpūsto ego pinklės, laiku atpažinus bus lengviau jas įveikti ir mokytis bendradarbiauti bendraujant su aplinkiniais.

Sėkmės!!
Psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė

http://psichika.eu/blog/esu-labai-impulsyvi-kaip-su-tuo-susidoroti/

Mano vyras yra puikus žmogus, bet jis turi apie 20 kg viršsvorio

2013 lapkričio 12

dykumanamuose

Klausimas:

Laba diena. Jaučiu, kad užsisukau rate, kuris man neleidžia “kvėpuoti”…
Situacija tokia. Šiandien, po eilines, itin psichologiškai sunkios diskusijos su savo vyru, jaučiuosi kalta, jaučiuosi neteisi, jaučiuosi bejėge. Dabar galvoju, kaip trumpai, bet aiškiai nusakyti, kas vyksta. Mano vyras yra puikus žmogus, visada suprantantis, visada palaikantis, išklausantis, širdyje jis man yra tikras gyvenimo draugas ir dovana. Yra viena man nebepakeliama problema. Jis turi apie 20kg viršsvorio, aš nepasitenkinimą tuo reiškiu garsiai, nuo ko man tiesiog bloga… Jaučiuosi neteisi, bet elgesio pakeisti nesugebu. Musu pokalbiuose pagrindinis mano priekaištas yra tas, jog aš sakau, kad jis, žadėdamas numesti svorio, bet to nepadarydamas, žlugdo mano pasitikėjimą juo. Ką jis besakytu, aš suvedu viska į ta viena tašką, jog jis nesugeba padaryti tai, ką pasako, nors “tai” yra tik dėl šios konkrečios situacijos. Jaučiuosi užsinuodijusi tuo… Atsikeliu ryte, jei tarkim, jis neina sportuoti, aš iškart nebe aš… Mintys apie tai užgožia viską. Nebenoriu taip gyventi, nebenoriu būti tokia, noriu palaikyti ji, nes tiek, kiek sugebu atsitraukti nuo situacijos, man leidžia suprasti jog mano elgesys yra neteisingas, žeminantis… Labai išgyvenu dėl to, o pakeisti nesugebu.
Dėl to viršsvorio, negerbiu savo vyro, nevertinu jo kaip žmogaus, bet tai tokios paviršines kategorijos. Širdyje esu jam atsidavusi ir labai laiminga. Padekit išsivaduoti iš šito nebepakeliamo rato… Ačiū.
( anonimiškai )

Atsakymas:

Sveiki,
Perskaičiau jūsų emocionalų, kupiną įvairių ir prieštaringų minčių laišką. Prašote padėti išsivaduoti iš šio nebepakeliamo rato.

Paanalizuosiu tik tą situaciją, kurią aprašote. Visas kitas temas palikime individualiai konsultacijai, kuri būtų labai savilaikė ir vertinga. Dar ir dėl to, kad taip ir neaišku ar jūsų vyrui jo viršsvoris yra problema, ar tai problema tik jums.

Rašote, kad NEsugebate pakeisti savo elgesio. Tęsiate priekaištus savo vyrui, ko pasekoje, jo elgesys vis tiek nesikeičia, tačiau pati jaučiate kaltę, bejėgiškumą ir nesijaučiate esanti teisi.

Pabandykite garsiai ištarti: Gebu NE keisti savo elgesio, nes būtent taip elgtis man naudinga. Perdėtai sukoncentruotas dėmesys į mano vyro viršsvorį yra mano sąmoningas pasirinkimas, nes tokiu būdu reketiniai kaltės ir bejėgiškumo jausmai man leidžia nespręsti esminių problemų, kodėl šiuo puikiu žmogumi, savo gyvenimo draugu ir dovana, nepasitikiu ir jo negerbiu.

Atvirai ir drąsiai įvardinkite antrinę naudą [antrinė nauda – situacija, kai iš pirmo žvilgsnio neigiamai vertinamas ar problematiškas elgesys iš tikrųjų atlieka ir tam tikrą teigiamą, žmogui reikalingą ir naudingą funkciją], kurią suteikia susidariusi situacija:

– leidimą nespęsti užgriuvusių problemų arba sudėtingos situacijos;
– leidimą gauti papildomą dėmesį, meilę ir rūpestį;
– palankių sąlygų sudarymas tam, kad permąstyti informaciją, arba sukaupti jėgas, energiją;
– iš naujo įvertinti savo jėgas ar apgalvoti savo elgesį;
– leisti sau nebeatitikti tiems aukštiems reikalavimams, kuriuos iškėlėte pati sau ar kiti svarbūs jums asmenys;
– kita tik jums vienai svarbi ir reikšminga gaunama nauda, kurią negalėjote, jūsų manymu, gauti kitų būdu.

Iš pasyvios savo elgesio stebėtojos tapkite aktyvia veikėja ir prisiimkite atsakomybę už savo reakciją, jausmus, pojūčius ir veiksmus. Tuomet sugalvokite naujus, efektyvesnius būdus gauti tą antrinę naudą, kitais priimtinesniais jums būdais ir veikite.

Sėkmės!!
Psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė

http://psichika.eu/blog/mano-vyras-yra-puikus-zmogus-bet-jis-turi-apie-20-kg-virssvorio/

Nesuprantu, kas man yra laimė?

2013 lapkričio 7

kv4pavimos
Klausimas:
Sveiki,
Rašau šį laišką tikėdamasi Jūsų įžvalgų, galimybės susidėlioti viską į savo vietas Jūsų perfrazavimų ir pastebėjimų dėka. Tiesiog tikiuosi, kad perskaičius atsakymą mane aplankys ramybė, pastebėsiu kažką, ko savianalizės pagalba nepavyksta padaryti.
Atrodo, kad gyvenime vienu metu vyksta visko tiek daug, aš suprantu, bet neįsisąmoninu tokiu dalykų kaip “džiaukis šia diena”. Laimė yra mano siekiamybė. Veikiausiai dėl to, kad taip jos trokštu, man sunku ją pajausti. Gyvenu ir atrodo, kad kažko laukiu, laukiu ateities, kurioje piešiu vaizdą, kad būsiu laiminga. Ką man reiškia laimė? Patenkintas meilės ir priklausymo poreikis, savirealizacijos galimybė, finansinė sėkmė.
Man 23 m., studijuoju magistratūrą. Mano specialybė glaudžiai siejasi su psichologija, todėl tenka nemažai analizuoti save, savo pasąmonės aspektus ir pan. Kartais gailiuosi, kam rinkaus tokią specialybę, nes tai, kas išlenda, dažnai gąsdina, nežinau, ką su tuo daryti. Pačios studijos neramina, nes nesu tikra, ar baigus jas gausiu darbą, nes nėra tokios rinkos, tokios pasiūlos. Žinoma, turiu ir savivertės kompleksą, galvoju, kad yra geresnių, kad nesugebu, nors bakalauro studijos man sekėsi tikrai gerai. Atrodo, kad žmonės mane įvertina neįsigilindami, paviršutiniškai, nesurasdami klaidų, kurias darau.
Turiu vaikiną, kartu esame jau daugiau negu penkerius metus, tačiau vis dar gyvename kiekvienas pas savo tėvus. Jaučiu stiprų savo nuotaikų svyravimą: kartais atrodo, kad niekada nebesulauksiu tos akimirkos, kai pradėsime kurti gyvenimą drauge kartu apsigyvenant, apima neviltis, tačiau po kiek laiko viskas persimaino į tai, jog net nebesupratu, ką jam jaučiu. Kaltinu save, atrodo, kad tai emocinė išdavystė, taip galvodama netgi šlykščiuosi savimi, nes žinau, kad jis man jaučia tyrus jausmus, tiki mano meile. Žinoma, yra dalykų, kurie mane slegia jame. Kartais pastebiu, kad bijau jo, tiksliau jo reakcijų pranešdama kažką, kas žinau, kad gali jam nepatikti. Bijau tos kritikos, būti pažeminta, pašiepta. Esame apie tai kalbėję, bet žmogui gi išties sunku pasikeisti, jei jis apskritai keičiasi. Kita vertus, juk pati tuos santykius kūriau, kažką pražiūrėjau, bet kaip įterpti tą detalę, kurią praleidau?
Dažnai jaučiuosi vieniša draugių atžvilgiu. Neturiu patikimo žmogaus, kuriam galėčiau visa tai papasakoti, tiesiog nepasitikiu žmonėmis. Todėl parašiau Jums.
Prašau atsakyme išlikti anonime.

Atsakymas:

Sveika,

Dėkui už laišką ir mintis jame, kuriomis dalinatės. Prašote įžvalgų, kurios padėtų atsakyti į rūpimus klausimus ir suteiktų galimybę sudėlioti viską į savo vietas.

Pasiremsiu Jūsų pastebėjimu, kad žmogui išties sunku pasikeisti, jei jis apskritai keičiasi, ir pasiūlysiu keleto dienų praktiką asmeniškai jums, kuri ir leis patikrinti šio įsitikinimo teisingumą. Ypač todėl, kad sakote, jog neįsisąmoninate kaip džiaugtis šia diena, nes siekiate laimės ateityje. Pradėkite stebėti save ir kai tik aptiksite, kad laukiate kažko ateityje, pabandykite nukreipti savo dėmesį į tai, ką turite jau dabar, kaip jaučiatės jau dabar, kuo gyvenate jau dabar. Laimė yra būsena ir ji neateina iš išorės, jos verta ieškoti viduje. Rašote, jog piešiate vaizdą, kaip ateityje būsite laiminga. Įsivaizduokite, kad ateitis jau tapo dabartimi, leiskite sau pasijausti laiminga, nes esate jauna, sveika, išsilavinusi, išmintinga, sumani, mylima ir mylinti jauna moteris. Argi tai ne vertybės, kuriomis galima džiaugtis jau dabar?

Toliau dalinatės, ką jums reiškia laimė. Sakote, kad laimę siejate su poreikiu mylėti ir jausti priklausymą, o taip pat gan glaustai apibūdinote savo dabartinius ilgalaikius santykius. Nors informacijos pateikėte nedaug, tačiau ir joje juntamos abejonės ir nepasitenkinimas dėl asmeninių jausmų.

Siūlau ramiai ir detaliai išklausinėti savęs ir aiškiai įvardinti kokių konkrečiai santykių norite? Kaip norite jaustis ir būti juose? Jeigu jau dabar kaltinate save, jaučiate emocinę išdavystę ir baimę dėl draugo reakcijų, tai kaip su tuo tvarkysitės vėliau? Kalbate apie savirealizaciją. Dabartiniai santykiai suteikia tokią galimybę? Kuo jau dabar galite sau padėti, padaryti kažką kitaip, kad užtikrintumėte tokią ateitį, kurios siekiate? Puiku, kad atsisakote lūkesčių apie tai, jog galėsite pakeisti kito žmogaus pasaulėžiūrą ir nukreipiate žvilgsnį į save. Esate šaunuolė – gebate įvardinti tai ką jaučiate, pusė darbo jau atlikta, beliko kita pusė. Čia galėtų padėti psichoterapija, individualios konsultacijos, nes dirbti su savo baimėmis, kaltės jausmu ir emocijomis reikia sugebėti disocijuotis (pažiūrėti į save objektyviai, iš šalies), o tam reikia įgūdžių ir profesinių žinių. Taikytis su diskomfortu santykiuose neverta, o išspręsti ir padėti sau tikrai galima. Tik reikia ryžtis imtis atitinkamų veiksmų.

Dar viena laiško tema tai nuogąstavimas ar rasite ateityje darbą pagal specialybę. Kaip manote ar pasitikėjimas savimi ir adekvati savivertė padėtų pakeisti požiūrį į save ir priimti tai, ką jumyse įžvelgia kiti teigiamo ir pozityvaus? Jeigu taip, tuomet gal verta panaudoti įgautas psichologines žinias pagal paskirtį ir pradėti keisti savo įsitikinimus, transformuoti baimes ir išmokti prisiimti atsakomybę už save ir savo ateitį. Taip elgiasi suaugę žmonės ir brandžios asmenybės ir Jūs jau turite psichologinių žinių ir informacijos kaip tapti tokia asmenybe.

Tikiuosi, kad mano pamąstymai padės reikiama linkme sudėlioti mintis ir Jūs pati rasite atsakymus į visus Jums rūpimus klausius. Sėkmės!!

Psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė
http://psichika.eu/blog/nesuprantu-kas-man-yra-laime/