Archive for 2014 sausio 15

Žinau, kaip tai beviltiška, bet vis dar neprarandu vilties

2014 sausio 15

daršita

Klausimas:

Norėčiau patarimo gal kiek ir banaliu klausimu, tačiau man niekaip neduodančiu ramybės. Prieš trejus metus labai netikėtai susipažinau su vienu vaikinu. Niekada tikrai neieškojau pažinčių internete, tačiau jis atsitiktinai atsirado mano Skype kontaktuose, o vieną vakarą pradėjome susirašinėti. Pokalbis vyko sklandžiai, radome daug bendro, galiausiai išsiaiškinom, kad gyvenam tam pačiam mieste. Po to sekė kasdieniai ilgi pokalbiai visomis įmanomomis temomis, po mėnesio susitikom. Jis man patiko, aš patikau jam. Kalbėdavom dažnai, pilve skraidžiojo drugeliai, šypsodavausi vos apie jį pagalvojus, o ir visi aplinkiniai sakė, kad manęs tokios laimingos iki tol nematė.
Graži pasaka tęsėsi tris mėnesius, kol staiga man kažkas pasidarė. Ėmiau jo vengti, staiga nebejaučiau jokio malonumo jį matydama, vis dažniau pykdavomės. Jis pykdavo, kad niekuomet nerandu jam laiko, o aš tiesiog nenorėjau. Galiausiai susiginčijom galutinai, net nesusitikom išsiaiškinti, kas ir kaip, tiesiog vieną dieną nustojom bendrauti. Jaučiau, kad pasielgiau teisingai, nebetęsdama draugystės su juo, maniau, kad jis tiesiog ne man.
Bet… Jis taip manęs ramybėj ir nepaliko. Kas kiek laiko vis parašydavo, paklausdavo, kaip sekas, kas naujo mano gyvenime. Ir nors burbėdavau, kad jis neatstoja, giliai širdy džiaugiausi, kad mane prisimena. Po kelių mėnesių nusprendėm susitikti, vėl pabandyti. Deja, jis į pasimatymą vėlavo daugiau nei pusvalandį, o tai mane suerzino ir jo nebesulaukiau…
Tačiau kas pusę metų vis tiek susirašydavom. Metų pradžioje nutrūko dar vieni nenusisekę santykiai, o po kelių savaičių visai netikėtai po dvejų nesimatymo metų sutikau būtent jį. Kartą trumpam susitikom, šnektelėjom, buvo gera šalia jo, vėl sukilo visi prisiminimai, supratau, kuo jis kadaise mane sužavėjo, norėjau tiesiog būti šalia jo. Problema, kad jis turi merginą ir manęs jam visiškai netrūksta.
Mokslo metų pradžioj persikrausčiau į kitą miestą studijuoti, ir pasikeičiau. Atsipalaidavau, nebesitikėjau jo sutikti kiekviename žingsnyje, pamiršau visas nuoskaudas, prisiminimai taip nebekankino, tačiau jis vėl parašė.. Kai to visai nesitikėjau..
Ir mano pasaulis dužo – vėl ėmiau svajoti apie jį, buvimą kartu, mintys tiesiog persekioja. Negaliu negalvoti, kas būtų, jeigu būtų, beviltiškai noriu grįžti atgal ir pakeisti savo poelgius, noriu, kad viskas būtų kitaip. Trokštu jį pamatyti, pakalbėti, išsiaiškinti tiek daug dalykų, atsiprašyt (rašiau jam laišką, tačiau negavau atsakymo, o jis šiuo metu gyvena ne Lietuvoj). Manau, kad mes susipažinom ne laiku, buvom maži ir naivūs, dabar viską daryčiau kitaip. Problema, kad jis neleidžia man ramiai gyvent. Net ir gavus jo paprastą žinutę skraidau padebesiais, šypsausi iki ausų ir jaučiuosi laiminga. O dabar..
Šiuo metu vaikino neturiu, tačiau manau, kad viena iš priežasčių yra ta, kad negaliu pamiršti to vaikino, nėra dienos, kad apie jį negalvočiau, tiesą sakant, vis dar neprarandu vilties, kad kada nors galim būt kartu, noriu jį sutikti, gyvenu juo.. Ir žinau, kaip tai beviltiška, bet nesugebu kovoti su tomis mintimis, nebežinau, ką daryti.. Labai prašau patarimo, kaip kovoti su mintimis apie jį, kaip pamiršti ir ramiai gyventi toliau.

Izabelė (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame prašote patarimo kaip kovoti su savo mintimis ir pamiršti vaikiną, su kuriuo praeityje santykiai beveik trumpam pavyko, tačiau nutrūko, nes “tiesiog vieną dieną nustojote bendrauti”.

Vienas iš galimų paaiškinimų gali būti taip vadinamas – Zeigarnik efektas – pavadintas praėjusiame amžiuje gyvenusios psichologės Blumos Zeigarnik pavarde. Užėjusi į kavinę su būriu studentų dėstytoja buvo nustebusi, kad padavėjas be jokių užrašų puikiausiai įsiminė visų klientų užsakymus.

Susidomėjusi ji pasiteiravo padavėjo, kaip jam taip pavyksta. Išaiškėjo, kad jis puikiausiai prisimindavo neįvykdytus užsakymus, tačiau juos kaip mat užmiršdavo, kai tik užsakymas buvo įvykdytas. Bluma Zeigarnik ėmė tyrinėti šį efektą ir nustatė, kad nutrauktas veiksmas yra įsimenamas geriau, negu užbaigtas. Tad ir neužbaigti santykiai, veiksmai, planai, atmintyje sukuria įtampą, kuri atslūgsta tik darbą užbaigus.

Iš Jūsų laiške aprašytos situacijos, galima daryti prielaidą, jog įtampa ir minčių virtinė tęsiasi būtent todėl, jog nei vienas iš judviejų neįvykdėte savo “užsakymo iki galo”.

Patarimas būtų – priimti tvirtą ir vienareikšmį sprendimą santykius, kurie buvo ten ir tada, užbaigti. Nustoti kovoti su savo mintimis ir drąsiai prisipažinti, jog per tris, jau negrįžtamai prabėgusius, metus buvo pakankamai progų ir galimybių sukurti naujus santykius, bet nei vienas iš jūsų jomis nepasinaudojote, nes:

* Galbūt labiau patinka turėti TIK svajonę apie galimus idealius santykius?
* Prisiminimai, apie neigiamą buvusių santykių patirtį, stabdo kurti kažką naujo?
* Bijote prisiimti asmeninę atsakomybę, kuri būtina santykiams, kad jie gilėtų, tvirtėtų ir tęstųsi?
ir t.t.

Bet koks nuoširdus ir atviras atsakymas sau leis užbaigti neesamus santykius, atsisakyti iliuzijos ir nukreips Jūsų dėmesį kitur. Ypač todėl, jog ir pati puikiai suvokiate, nes rašote:” Manau, kad mes susipažinom ne laiku buvom maži ir naivūs, dabar viską daryčiau kitaip.” Būtent taip ir elkitės darykite kitaip, kitur ir su kitu, tačiau pasitikėdama ir tikėdama savimi, prisiimdama atsakomybę už pasekmes. Aktyviai, drąsiai kurkite savo gyvenimą, planuodama norimą ateitį ir mėgaudamasi dabartimi. Tik praeitį palikite praeičiai, juk gyvenimas nesuteikia progos pirma rašyti juodraštį, o vėliau viską perrašinėti į švarraštį, kiekviena akimirka tikra ir vertinga, nes nepakartojama ir unikali.

Sėkmės!!

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/noriu-gyvenu-juo-ir-zinau-kaip-tai-beviltiska/

Sutikau žmogų: jis yra vyresnis, be išsilavinimo, neišvaizdus, bet kažkuo sužavėjo

2014 sausio 1

karma

Klausimas:

Šiuo metu nesusigaudau savo jausmuose. Pradėsiu nuo pradžių. Prieš 3 – 4 mėnesius išsiskyriau su vaikinu, kuris be galo mane įskaudino, o įskaudinta buvau ne vieną kartą. Po šio vaikino pažadėjau sau nepradėti naujų santykių bent pusę metų, maniau jog sugebėsiu. Bet vieną vakarą viešėdama pas draugus sutikau žmogų, kuris pirmo įspūdžio man nepaliko. Jis vyresnis jam 32 metai, man 25, jis nėra išvaizdus, jis perdūkęs, turi nudegimo randų, aš esu išvaizdi, vaikinų dėmesio susilaukti mergina, vidutinio kūno sudėjimo, jis neturi jokio išsilavinimo aš turiu aukštąjį, jis vedęs ir turi 6 metų dukrytę, tiesa, jis dabar ant skyrybų slenksčio. Ankščiau aš į tokį žmogų net dėmesio nebūčiau atkreipus, o jis kažkuo mane sužavėjo. Jis atviras, šeimyniškas, net pirkdamas drabužius prašo manęs pagalbos, jis optimistas, man paliko įspūdį ir tai, jog jis paliko man buto raktus. Jo žmona, su kuria jis skiriasi, ilgą laiką gyveno užsienyje, ji pati susiradus kitą žmogų, tą mėnesį laiko, kai mes bendravom su juo, aš jaučiausi laiminga, aš pas jį nakvodavau kas antrą dieną, jis paruošdavo man pusryčius, rodydavo dėmesį, gaudavau iš jo dovanų, jis net klausdavo mano patarimų dėl buitinių dalykų. Tuo metu žinojau, jog netrukus turi grįžti jo žmona ir kurį laiką gyvens pas jį. Jis mane perspėjo, jog bus sunku mums visiems 3. Taip ir yra. Dabar jau savaitė laiko jie gyvena po vienu stogu, miega atskiruose kambariuose, ji apie mane sužinojo tik vakar, per tą savaitę, kai ji grįžo, mes buvom susitikę vos 2 kartus, nes jis per ją vis negali susitikti, tai ji mašiną paėmė, tai jis su mergaite turi pabūti, tai jis pavargęs, tai su draugais į barą eina. Susitikimo metu jis daug šneka apie ją, kaip jie pykstasi, arba kaip ji su juo nesikalba, net klausia manęs patarimo dėl turto dalybos, nes kaip suprantu jie jo nepasidalina. Jis atrodo vengia mano bučinių arba jie būna trumpi, vietoj to jis meiliau užkabina mano užpakaliuką, arba padeda ranką ant šlaunies, nes mylintis jis mažiau mane bučiuoja. Neberašo, jog pasiilgo, dažniau rašo, kad nori manęs. Aš pati pradėjau jam rodyti daugiau dėmesio, nei jis man. Aš jaučiu, jog jį įsimylėjau, ir pati pirma jam tai pasakiau, jis 1 minutę tiesiog tylėjo ir tada atsakė man tuo pačiu. Ir jaučiu jog kasdien man darosi tik sunkiau, nes jis atšaukia susitikus su manim paskutinę minutę, nes jam atsiranda kitų reikalų, jis sėdėdamas su draugais bare man nieko pats neparašo, o į mano žinutes atsako vienu žodžiu. Kai vėl susitinkam jis tiesiog pakšteli į lūpas, tada mes daug kalbamės, jis man daug pasakoja apie ją, nors kažkada sakiau, jog man nemalonu apie tai girdėti. Nueinam kur papramogauti, tada pasimylim, jis parveža mane namo ir pats grįžta ten pas žmona. Žinau, kad jie su žmona nesutaria ir jis pas ją negrįš, bet tuo pačiu jaučiuosi lyg būčiau jo draugė su kuria jis gali permiegoti, nebejaučiu ryšio tarp mūsų. Bet tuo pačiu ir sunku nes esu nežinomybėj. Man jau 25 metai, aš noriu šeimos, noriu vaikų, ir taip pat nenoriu lakstyti nuo 1 vyro prie kito, esu rimtai mąstantis žmogus ir nenoriu įgyti blogos reputacijos. Bet yra kitas dalykas, man gydytojai liepė kuo skubiau pastoti, nes galiu likti nevaisinga, todėl kartais pagaunu save begalvojant, jog į jį žiūriu labiau kaip į galimybę gauti naudą – pagimdyti vaiką ir taip apsisaugot nuo nevaisingumo ir pradedu galvoti, jog jis mane traukia dėl to, jog yra susikūręs gyvenimo pagrindą, turi butą ir sugebėtų išlaikyti šeimą. Bet dėl meilės nežinau, tuo metu kai būnu su juo jaučiuosi laiminga, bet kai būnu atskirai, mane kankina daug abejonių ar tai mano žmogus, bendraujam bendrai paėmus jau apie 2 mėnesius ir kuo toliau tuo pas mane daugiau abejonių dėl jo, per tuos 2 mėnesius jau gal 5 kartus dėl jo verkiau, esu jautrios sielos žmogus, šiuo metu dedu viską į savęs tobulinimą, stengiuosi būti ideali moteris, ir sportuoju ir reguliuoju mitybą, ir gaminu, ir nemeluoju, ir nusileidžiu, ir šypsausi, ir saku jam komplimentus ir ignoruoju jo trūkumus, bet tuo pačiu jaučiu, jog stengiuosi ne dėl to žmogaus, nors būnant kartu su juo visgi jaučiuosi laiminga. Ir nebe susigaudau savo jausmuose. Labai prašau Jūsų pagalbos kuo skubiau atsakyti į šitą laišką, nes bijau nugimsti į depresiją.

Atsakymas:

Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame aprašote situaciją, į kurią esate patekus ir, kuriame prašote skubios pagalbos. Verta suvokti, kad skubi ir efektyvi pagalba įmanoma tik individualios konsultacijos metu, atsakymas į pagalbos šauksmą, vienu viešu laišku kažin ar gali suteikti tai, ko Jums, šiuo metu, išties reikia.

Savo atsakymu aš tik pateiksiu kelis pastebėjimus ir užduosiu kelis klausimus, į kuriuos radus pati Jūs atsakymus, galėsite judėti toliau.

Siūlau susirasti knygyne ar bibliotekoje Robin Norwood knygą ” Moterys, kurios myli per stipriai”. Leidykla “Vaga” 2009 m. Perskaičius ją, manau, sugebėsite pažvelgti į savo santykius su vyrai kitaip ir rasite sau daug kitų atsakymų. Dalinatės, jog esate rimtai mąstantis žmogus, kuri jau subrendo šeimai ir norite vaikų. Tai pagirtina ir šio tikslo gyvenime išties verta siekti, tačiau priemones tam renkatės ir principai, kuriais vadovaujatės kelia daug papildomų klausimų.

Rašote, jog norite kuo skubiau pastoti, nes bijote likti nevaisinga. Bet juk vaikas ir jo auklėjimas tai ne vienadienis faktas, o ilgalaikė atsakomybę. Argi baimė yra tikrai ta motyvacija, kuria verta vadovautis norint tapti mama? Gal verčiau psichoterapijos metu padirbėti su savo baime ir tinkamai pasiruošti motinystei?

Rašote, kad “prieš 3 – 4 mėnesius išsiskyriau su vaikinu, kuris be galo mane įskaudino, o įskaudinta buvau ne vieną kartą”. Ir dabartiniai santykiai su vedusiu vyru klostosi pagal tokį pat scenarijų? Jūs ir vėl leidžiate jam Jus skaudinti? Ir darote viską: “šiuo metu dedu viską į savęs tobulinimą, stengiuosi būti ideali moteris, ir sportuoju, ir reguliuoju mitybą, ir gaminu, ir nemeluoju, ir nusileidžiu, ir šypsausi, ir sakau jam komplimentus ir ignoruoju jo trūkumus, bet tuo pačiu jaučiu jog stengiuosi ne dėl to žmogaus, nors būnant kartu su juo visgi jaučiuosi laiminga”, kad toks jo elgesys tęstųsi.

Klausimas – kam Jus to reikia? Jeigu Jūsų jausmai ir širdis, o taip pat logika ir faktai, kuriais dalinatės savo laiške, šaukte šaukia, kad jis neketina kurti ateities su jumis. Kiek ilgai ir ką jam dar reikia padaryti ir parodyti, kad Jūs įtikėtumėt, jog jis neketina tapti Jūsų vaiko tėvu ir kurti šeimą su jumis? Jis turi šeimą, turi draugus bare, turi socialinė padėti ir turi meilužę, kuri jam patogi ir nuolanki, jis turi viską ko jam reikia ir kuo puikiai naudojasi.

Jūs esate išvaizdi, išsilavinusi jauna moteris, kuriai pats laikas pamilti save ir būti laiminga. Atsigręžkite į save, išgirskite save, pradėkite vertinti save, savo gyvenimą ir darykite tai drąsiai ir atkakliai, prisiimdama atsakomybę už save ir savo poelgius. Jums pavyks, tiesiog, pradėkite nedelsdama ir aktyviai keisti savo vertybes ir įsitikinimus, kurie Jus atvedė į aklavietę. Depresijos baimė gali būti puiki motyvacija pakeisti savo gyvenimo vektorių ir paieškoti naujos krypties, reikia tik tam ryžtis, nes kelią įveikia einantis.

Sėkmės!!
Psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė

Šaltinis : http://psichika.eu/blog/sutikau-zmogu-jis-yra-vyresnis-be-issilavinimo-neisvaizdus-bet-kazkuo-suzavejo/