Archive for 2015 sausio 6

Man visi tvirtina, kad esu tinginė. Aš jau ir pati pradedu tuo tikėti.

2015 sausio 6

baltibalionai
Klausimas: Sveiki, padėkite man susivokti – kas manyje ne taip? Kaip man pasikeisti? Visą gyvenimą man nuolat kalama į galvą, kad esu niekam tikusi… O gal aš pati prisigalvoju? Vyro tėvai ir seserys manęs nemėgsta ir laiko tingine ir niekam tikusia motina… Net ir vyras atvirai sako, kad aš ne kokia mama, kad ko imuosi niekada neužbaigiu iki galo… Bet žinot kas svarbiausia – jie visi teisūs… Užsimaniau groti gitara, vyras nupirko – jau 7 metai jinai stovi spintoje… Tiesiog stovi…
Užsimaniau į sporto klubą – vyras leido, nes ir reikia (turiu antsvorio). Palankiau tris mėn ir mečiau… Tada išprašiau, kad nupirktų treniruoklį – gavau, bet paminiau jį gal tik keletą savaičių…

Ir taip šį, pradėtų ir neužbaigtų darbų, sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti… Nieko neužbaigiu, nors ir labai noriu… Labai noriu išmokti groti gitara, labai noriu numesti svorio, labai noriu mesti rūkyti… Tikrai noriu… Bet neužtenka gal valios, gal motyvacijos, gal ryžto… Nežinau… Taip – esu tinginė… Pykstu ant savęs labai, bet nieko nedarau, kad kažkas būtų kitaip… Esu savim nepatenkinta ir nežinau kaip apsukt savo smegeninę, kad pradėčiau mąstyti kitaip… Ir bijau blogiausio – kad žmogus susivoktų ir padarytų išvadas turi įvykti kažkas sukrečiančio, o šito aš tikrai nenoriu, bet negaliu ir prisiversti kažką daryti… Esu labai nestabili emocine prasme… Vieną akimirką aš linksma, kitą – jau rėkiu ant vaiko, o dar kitą – jau šneku gražiai ir atsiprašinėju ir aiškinuosi kodėl užrėkiau, nes suvokiu, kad nesusivaldžiau ir, kad taip negerai…

Ant vaiko rėkiu dažnai.. Neturiu kantrybės ramiai paaiškinti kai jinai klausia n-tąjį kartą kažko… Užrinku – kiek gali to paties klausti? Tada pasijuntu blogai, einu prie vaiko ir vėl ramiai jam viską paaiškinu, tada vėl pasipila lavina klausimų, kurie mane erzina, bet jau sukandusi dantis toliau aiškinu…

Dažnai gaunu pastabų iš vyro dėl rėkimo ant vaiko… Mano santykiai su vyru yra labai geri, mes mažai pykstamės, nesibaram, beveik nekonfliktuojam, bet kartais ir jam trūksta kantrybė ir tada pasako viską ką galvoja. Mūsų dukrytė labai gera, labai smalsi, viskas jai įdomu, turi labai didelę motyvaciją mokytis ir mokslai jai labai gerai sekasi. Ji dar tik pirmokė, bet jau skaito ir rašo ir skaičiuoja. Turiu nuostabią šeimą ir labai… laaabai… nenoriu jos prarasti…

Ką man padaryti, kaip pradėti mąstyti kitaip, kaip prisiversti pabaigti ką pradedu, kaip įgyti kantrybės bendraujant su vaiku, kaip susitvarkyti su emociniu nestabilumu? Padėkite man susivokti…
Ačiū

Pagarbiai,
Simona (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Simona. Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame prašote padėti susivokti situacijoje, į kurią esate patekusi. Ir klausiate kaip jums pasikeisti.

Simona, labai šaunu, jog suvokiate, kad šeima ir santykiai, kuriuos joje turite yra vertybė ir norite ją išsaugoti. Taip pat labai šaunu, jog pradėjote ieškoti sprendimo būdų, tęskite pradėtą darbą aktyviai veikdama ir iki tokio rezultato, kuris patenkins Jus.

Kodėl, dėl kokios konkrečios priežasties Jūs nepabaigiate pradėtų veiklų ir darbų iš to, kuo pasidalinote laiške, nuspėti gan keblu.

Galbūt, Jūs esate žmogus, kuris nesugebate įvertinti ir nubrėžti savo asmenines individualias ribas ir laiku pasakyti „Ne“?

Galbūt, Jūsų visos tos aprašytos laiške, pradėtos veiklos yra ne Jūsų asmeniniai norai, virtę poreikiais, o tik iliuzija apie norus?

Galbūt jums tėvų šeimoje buvo viskas drausta ir neleidžiama tiek, jog dabar pakeitus savo statusą iš „dukros“ į „žmonos“ ir „mamos“, Jūs bandote atsigriebti?

Į visus šiuos ir dar daugiau klausimų gali būti atsakyta TIK individualios konsultacijos metu, dirbant ir atvirai kalbantis su jumis. Tačiau, kad ir kokios priežastys bebūtų, su pasekmėmis viso to, tenka gyventi jums pačiai ir jūsų šeimai čia ir dabar.

Ką daryti?

Gali nuskambėti gan banaliai, tačiau vienintelis patarimas būtų: suaugti, tapti brandžia asmenybe ir išmokti prisiimti atsakomybę už save, savo poelgius, savo mintis, savo norus, savo baimės, savo nekantrumą, irzlumą ir tingėjimą.

Kaip tai padaryti?

Kasdien dėti pastangas dirbti su savimi ir pradėti pataikauti savo stipriosioms pusėms ir asmeninėms vertybėms, o ne pasiduoti silpnybėms.

Vadovautis asertyvios asmenybės principais ir išmokti, gerbiant kitą, išlaikyti asmenines ribas ir gerbti save.

Atsigręžti į save ir suvokti, jog išties naudotis pasirinkimo laisve ir jausti vidinę laisvę ir ramybę įmanoma tik būnant atsakinga, brandžia, mylinčia ir atvira sau, kitiems ir pasauliui.

Tai kelias, kuris dažnai tapatus visam gyvenimui, tačiau Jūs išties padėkosite sau, jeigu jį pasirinksite ir mėgausitės kelione.

Sėkmės!!

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/taip-esu-tingine/