Archive for 2015 birželio 6

Be galo bijau suklysti

2015 birželio 6

nuostabu

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Klausimas: Mano problema – nuolatinis nerimas dėl įvairiausių dalykų, nepasitikėjimas savo jėgomis ir nesėkmių baimė. Anksčiau tokių problemų neturėjau, mokykloje buvau puiki mokinė ir net turėdama įtemptą laisvalaikį, daug užklasinės veiklos, visuomet viską spėdavau. Universitete kažkas pasikeitė, atrodė, kad tikslas pasiektas, puikūs rezultatai padėjo įstoti į norimą specialybę, atsipūčiau. Su grupiokais nuolat juokaujame, kaip lengva studijuoti šią specialybę, atpratau mokytis, neliko kasdienės rutinos, laisvu nuo paskaitų metu nieko ypatingo neveikiau, ėmiau jausti kalta, kad tiesiog „švaistau“ laiką. Kol pamažu pradėjau abejoti savo jėgomis, „gal jau apskritai nebesugebu įsisavinti jokių žinių, ar išmokti kai reikia“. Studijuoju jau 3 metus, kartais taip krenta pasitikėjimas savo jėgomis, kad sunku atlikti net ir menkas užduotis. Laimei, daug darbų atliekame grupėse, bet klausiu savęs, o kas, jei ateis diena, kai tiesiog nebegalėsiu, kai nesugebėsiu? Žinau, kad pernelyg daug analizuoju, tol kol iš musės padarau dramblį, kai reikia ką nors pradėti, galvoju, ne kaip tai padaryti, bet apie galimas problemas, galvoje iškyla įvairiausi neigiami scenarijai, stabdantys imtis veiklos. Šis bejėgiškumo jausmas trukdo ne tik moksluose, bet apskritai kasdieniame gyvenime. Susidūrusi su problemomis nemoku jų spręsti, o tiesiog ignoruoju, atidėlioju darbus, nes nežinau kaip pradėti arba bijau galimos nesėkmės. Atrodo, kad visi kiti bet ką išmano geriau už mane, nepasitikiu savo nuomone ir bijau ką nors nuspręsti neišgirdusi artimo žmogaus patarimo. Suprantu, kad nesugebu prisiimti atsakomybės už save, savo veiksmus, turbūt todėl, kad be galo bijau suklysti. Iššūkiai, naujos situacijos man atrodo kaip problemos, bijau jų, nors norėčiau matyti kaip naujas galimybes. Kaip atsikratyto šio neigiamo požiūrio ir įveikti baimes, judėti pirmyn? Dėkui už patarimą.

Evelina (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Evelina. Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame prašote patarimo. Noriu Jus nuoširdžiai pagirti, nes pati puikiai išanalizavote esamą situaciją. Man belieka tik sudėti kelis akcentus ir pastūmėti Jus imtis iniciatyvos ir pradėti veikti.

Ar esate ką nors girdėjusi apie taip vadinamą „ pirmūnės sindromą“ ?

Mokykloje, kol esi vaikas ir paauglys galioja gan įprasta schema: „mokykla (kartu su užklasine veikla)-namai-pamokos-mokykla“. Būdama “gera mokine” Jūs puikiai išmokote mokytis ir būdama labai užsiėmus viską spėdavote, nes viskas buvo sudėliota, sustyguota ir įprastai aišku.

Tačiau “ši idilė” asmeniškai jums baigėsi prieš 3 metus. Ir Jūsų asmeninis perėjimas iš “mokinės” į “studentę” užsitęsė ir vis dar nesibaigė, sukeldamas vis didėjantį nerimą, augantį nepasitikėjimą savo jėgomis ir nesėkmių baimę. Gal laikas būtų padėti tašką?

Jūs labai tiksliai pastebėjote vieno savo gyvenimo etapo pabaigą: “tikslas pasiektas – į universitetą įstojau, puikūs rezultatai atliko savo misiją”. Kas toliau?

O toliau Jūsų niekas neinformavo, ką nuo šiol galite daryti su atsiradusia laisve, pasirinkimu ir kaip prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

Pradžiai, siūlau pasinaudoti gebėjimu analizuoti, tik pakeiskite pačios analizės turinį.

Rašote: “kai reikia ką nors pradėti, galvoju, ne kaip tai padaryti, bet apie galimas problemas, galvoje iškyla įvairiausi neigiami scenarijai, stabdantys imtis veiklos”.

Leiskite Jūsų paklausti, o kas atsakingas už būtent tokį analizės modelį ir turinį, kuris maitina ir didina nerimą?

Jeigu vis tik išdrįsite pripažinti, jog atsakinga Jūs pati, tuomet manau, bus įmanoma ir analizės turinį pakeisti ne į katastrofišką, o į kur kas didesnes ir palankesnes perspektyvas turintį?

Toliau galite pradėti mokytis (dar vienas gebėjimas, kurį turite) įžvelgti ir aktyviai išbandyti studentiško gyvenimo siūlomas galimybes. Sakote, kad mokytis dabar lengva ir pasiilgote užklasinės veiklos (jaučiate, jog “švaistote” laiką veltui) – galite pabandyti savanoriauti arba rasti kokį diskusijų klubą.

Taip pat dalinatės jog bijote galimos nesėkmės ir nesugebate prisiimti atsakomybės už save ir savo veiksmus. Štai dar viena opi jums tema, kuri verčia prisiminti, jog vaikystė jau baigėsi ir laikas suaugti.

Pagalvokite apie savo naująjį gyvenimo etapą, padarykite jį svarbesniu ir reikšmingesniu sau nei tas, kuris buvo, baigėsi ir nebepasikartos. Tik nuo Jūsų asmeninio pasirinkimo priklauso ar gyvensite praeitimi, ar dabartimi. Kuo ilgiau delsite ir priešinsitės likdami vaikystės ilgesy, tuo mažiau liks laiko patirti studentiško gyvenimo privalumus.

Sėkmės!!

http://psichika.eu/blog/be-galo-bijau-suklysti/