Archive for 2017 sausio 6

Trupinėlis prisiminimų iš vaikystės apie tai ką reiškia jaustis svarbia

2017 sausio 6

vidinisvaikas

Teko stebėti mažus vaikus, kurie grožisi savimi prieš veidrodį. Su pasigėrėjimu stebėjau, kai mažyliai žaisdami plačiame koridoriuje vis dirsčiojo į savo atvaizdą spintos veidroryje. Jų žvilgsniai  buvo nuoširdūs ir kupini meilės sau. Šie maži išminčiai dar nebuvo užmiršę kaip tai daroma.

O po to ateina laikas, kai mažyliai sužino kaip dera elgtis su kitais vaikais ir suaugusiais, ką reiškia būti klusniu, rimtu ir geru vaiku.

Prisiminkite patys ką galvojote ir kaip jautėtės, kai į svečius ateidavo tetos, dėdės ir reikėdavo kęsti  jų bučinius,  kvailas pastabas koks (kokia) esi jau dideli(s), panaši(us) į ką nors.

Iki šiol pati prisimenu kaip man atimdavo amą klausimas: “ ką labiau myliu tėtį ar mamą?”.

Tik atsakyti deramai nežinojau ką, nes meluoti nemokėjau, o sakyti tiesą (ką galvojau apie tą klausimą uždavusį žmogų) negalėjau, nes būčiau nubausta už įžulumą.

Nežinau kaip jums, bet  man dar vienas išlikęs ryškus iki šiol prisiminimas iš vaikystės, tai suaugusių pastovus reikalavimas dalintis su kitais žaislais, saldainiais ar kitais mano asmeninias daiktais. Mes su broliu labai atidžiai stebėjom, kad absoliučiai viskas būtų padalinta ir būtų padalinta po lygiai tarp mūsų abiejų, tai taiskyklė. Bet kodėl aš turiu dalintis savo asmeniniais daikais su kitais vaikais ar suaugusiais man paaiškinta nebuvo. Tiesiog, būdavau informuota, kad mano ta sena suknelė, batai, knyga, lėlė atiduota, nes aš jau didelė, išaugau, nebežaidžiu…

O jeigu jausdavau nuoskaudą, pyktį ar pradėdavau reikalauti sugrąžinti man mano pačios daiktą, gaudavau suprasti, jog esu niekam tikus, pavydi, egoistė, kuri nemoka dalintis ir kurios jausmai nėra pakankama priežastis, kad situacija išsispręstų mano naudai.

Ir patikėkitė, esmė čia tikrai ne daiktuose.

Iki šiol atsimenu, kaip man vienuolikmetei teko gulėti ligoninėje ir pabendrauti su vienos septynmetės mama. Situacija buvo tokia, jog tos mergaitės lova ligoninės palatoje buvo šalia manosios. Mergaitė ką tik paguldyta, jautėsi labai išsigandus, todėl jos mama pažadėjo, jog aplankys ją dar kartą vakare. Vakarop, sesutė mane pakvietė prie telefono, kas buvo labai keista, nes man niekas neturėjo skambinti. Išgirdau, kad moteris prisistatė tos mano lovos kaimynės mama ir visų pirmą paklausė ar sutikčiau jai padėti. Tik sulaukus mano patvirtinimo, paprašė perduoti jos dukrai, kad ji labai apgailestauja, jog negalės išpildyti dukrai duoto savo pažado – atvažiuoti jos aplankyti dar kartą šį vakarą.

Man asmeniškai šis įvykis paliko neišdildomą įspūdį, nes:

  • Mama atsiprašo savo septynmetės dukros, nes nesilaiko savo duoto žodžio.
  • Ta moteris įvertino mane kaip tą, kuri galės perduoti žinią jos dukrai ir paguosti ją, kad nesijaustų tokia vieniša.
  • Visa tai vyko, kai man buvo 11 metų, Leningrade (tais laikais tas miestas dar taip vadinosi) rusiškai perduoti žinią ir tik tuomet, kai aš pati sutikau tą padaryti, t.y. neliepė man, o suderino su manimi, atsiklausė manęs ir pasitikėjo manimi.
  • Savo mintis tuomet aš atsimenu iki šiol, nes išties pasijutau abstulbus, su manimi mano šeimoje niekas nieko nesitarė ir nuomonės neklausdavo, tik liepdavo ir reikalaudavo.

Žinoma, kad prisiminimai susimaišę su jausmais ir pakankamai subjektyvūs, tačiau gebėjimas išlikti savimi, leisti sau būti oria, mokėti gerbti save, kitus ugdomi vaikystėje, per asmeninę patirtį ir ne kitaip.