Esu vaikas sudaužyta širdimi. Kaip atleisti mamai?

Klausimas: Esu mama, gražaus guvaus, metų sulaukusio berniuko, mėgaujuosi motinyste, bet taip pat esu ir pati Vaikas, sudaužyta širdimi. Ją sudaužė mano mama, ji jau mirusi, bet jos pasirinktas gyvenimo būdas, alkoholis, nieko neveikimas, visi aplink kalti, tik ne ji, dėl nesėkmių, baliai, muštynės barniai, smurtas prieš mane, moralizavimas, žeminimas, daiktų atėmimas, savinosi viską kas man svarbu. Nieko manęs nemokė, viską turėjau išmokti pati, suprasti. Nuo mažumės bandžiau gelbėti, saugoti ir ginti mamą. Va, jau atrodo viskas gerai, jau šypsosi man, tik mano širdis atlėgo ir vėl kas nors baisaus įvykdavo. Prieš mirtį, keli metai, atsigriebiau, nepavyko susisiekt kelias dienas, tai po darbo nuvykau pas ją ir ką radau, nebepaeinančią, sėdinčią vonioje, o namuose šiukšlynas, visur buteliai ir pūvančios mėsos. Nuvežiau į ligoninę, vos paguldžiau. Kai atsigavo sutarėm, kad reikia gydytis, bet važiuodama namo, pirmu taikymu butelį nusipirko, o kai kitą dieną atvažiavau – priekaištai, kad namai neblizga. Jai visai nerūpėjo, kad per tas kelias dienas dirbau, po darbo pas ją į ligoninę, į namus tvarkytis, paskui vėl pas ją ligoninėn ir tik tada miegoti. Dar labai skaudu, kai pagalvoju, kad ji viską darė, jog mane paliktų mane mylintis vyras, kurį aš pati myliu ir mylėsiu. Ji net skambino jam, aiškindama kokia aš. Jai aš ar mano vaikinas būtume pasidavę, tai dabar nei vaiko, nei meilės, nei draugų neturėčiau, nes būčiau visai viena. Ar to jinai troško? Ar taip gali elgtis mylinti mama? Mane dar veikia mamos žodžiai. Išties sunku būti savimi, pasakyti ko aš noriu, ko man reikia. Man patinka piešti, rankdarbiai, bet sunku daryti tai kas iš tikrųjų man patinka, o ne tai, kas kitų žmonių akimis, man turėtų patikti. Net negaminu tai kas man patinka, nes išties nežinau kas man skanu. Tačiau, nepaisant sudaužytos širdies, esu optimistė, žinau, kad ateina po nakties rytas. O po gaisro atbunda gyvybė. Gal galite pasiūlyti kokią techniką, kurią galėčiau taikyti pati sau. Norėtųsi, kad taip nebeskaudintų mintys apie mamą, noriu pasitikėti savimi, kad galėčiau užsiimti tuo kas man patinka.

Atsakymas: Sveiki, perskaičiau Jūsų atvirą ir nuoširdų laišką, kuriame iškėlėte labai opią ir visais laikas aktualią „Tėvų- Vaikų santykių“ temą . Pacituosiu ištrauką iš A.Miller knygos „Kūno maištas“:

„Tik drįsusi įsileisti ir pajusti ilgai uždarytas emocijas ėmiau vis labiau laisvėti nuo praeities. Tikrų jausmų prievarta neišgausi. Jie kyla savaime ir visada turi priežastį, nors dažnai ši nuo mūsų lieka paslėpta. Negaliu prisiversti mylėti ar bent gerbti tėvų, jei mano kūnas dėl jam gerai žinomų priežasčių prieštarauja. Jei to nepaisau ir vis dar mėginu laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo, patiriu įtampą ir taip būna visada, kai reikalauju iš savęs ko nors neįmanoma. Beveik visą gyvenimą mane kamavo įtampa. Stengiausi sukelti sau gerus jausmus, o į blogus nekreipti dėmesio, kad gyvenčiau pagal man priimtinas vertybes ar moralę. Tiesa sakant, kad būčiau mylima dukra. Vis dėlto nepavyko visko suderinti ir galiausiai teko pripažinti, kad negaliu išspausti iš savęs meilės, jeigu jos nėra. Antra vertus, suvokiau, kad tada, kai neprievartauju savęs ir nesistengiu laikytis moralės reikalavimų, meilės jausmas kyla savaime, pavyzdžiui vaikams ir draugams. Jie atsiranda tik tada, kai jaučiuosi laisva ir atvira visiems savo jausmams, net ir neigiamiems.“

Jūsų situacijoje, galiu pasiūlyti tik kelis pirmuosius žingsnius, savo asmeninio išlaisvėjimo link. Visą likusį kelią teks įveikti jums pačiai, kasdien darant pasirinkimus ir priimant sprendimus.

  • Pirmas žingsnis būtų: liautis ginčytis su realybe ir atsisakyti vidinio vaiko (gyvenančio kiekviename iš mūsų, kad ir kiek mums patiems metų bebūtų) iliuzijos ir lūkesčių, jog kažkas kitas ateis patvirtins, jog buvote ir esate gera, mylinti savo motiną dukra ir jūsų asmeninis skausmas, nuoskaudos ir ilgesys atlėgs. Visi faktai byloja, jog tarp Jūsų ir motinos buvo lūkesčių, iliuzijų ir neigimo prisotintas ryšys, už kurį abi brangiai sumokėjote.
  • Antras žingsnis būtų: Priimti atvirai ir nuoširdžiai visus be išimties savo išgyvenimus, emocijas ir jausmus. Jie būtent jums buvo reikalingi ir būtini, kad įgautumėte patirtį, išmoktumėte daryti pasirinkimą ir mokėtumėte išgyventi ir išlikti. Pamokos buvo sudėtingos ir skaudžios, tačiau savo pamokas Jūs išmokote puikiai. Esate optimistė, mama, žmona, mylima ir mylinti moteris. Padėkokite sau už tai, argi maža priežasčių pasitikėti ir didžiuotis savimi?
  • Trečias žingsnis – prisiminti, jog dabar esate pati mama ir jūsų guviam berniukui labai labai reikia viso mamos dėmesio ir meilės. O mama gali spinduliuoti vidine ramybe, besąlygine meile ir nuoširdžiu dėmesiu, kai pačios mamos vidinis vaikas kūrybingas, sveikas ir laimingas, vidinis tėvas išmintingas, dosnus ir atjaučiantis, o vidinis suaugęs geba priimti sprendimus adekvačiai įvertinęs situaciją čia ir dabar, t.y. pakankamai lanksčiai mąstantis.

Klausiate: „Gal galite pasiūlyti kokią techniką, kurią galėčiau taikyti pati sau. Man reikia, kad taip nebeskaudintų mintys apie mamą, noriu pasitikėti savimi tiek, kad galėčiau užsiimti tuo, kas man patinka“.

Kaip jau minėjau anksčiau, kiekviename iš mūsų, nesvarbu kiek metų mes turime, vienu metu gyvena trys ego būsenos: Vidinio Vaiko; Vidinio Tėvo ir Vidinio Suaugusio. Suderinti jas tarpusavyje kiekvienoje išorinio gyvenimo srityje – ištiso gyvenimo užduotis. Todėl teks Jus nuvilti, nes nėra vienos technikos, kuri gebėtų išvaduoti nuo skaudžių minčių apie mamą. Tam reikalingas pastovus kasdienis darbas su savimi, keliant sąmoningumą, ugdant drąsą ir narsą priimti visus gyvenimo iššūkius. Mokytis gyventi darnoje su savimi, savo emocijomis, jausmais ir išgyvenimais, mokytis bendrauti su kitais ir adekvačiai priimti jų reakcijas, pažinti, suprasti mus supantį pasaulį – tam ir duotas mums visas gyvenimas.

Sėkmės!

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/esu-vaikas-sudauzyta-sirdimi-kaip-atleisti-mamai/