Archive for the ‘Aktualios naujienos’ Category

Kokia gyvenimo prasmė?

2018 gegužės 9

Didžioji dalis mano klienčių konsultacijų metu vienaip ar kitaip paliečia savirealizacijos, savo gyvenimo prasmės suvokimo ir savo paskirties temas.

Išgirdę mano atsakymą jos arba nusivilia, arba sutrinka, arba nustemba. Nes jis pas mane labai paprastas:

Gyvenimo prasmė – paties gyvenimo patirtys. Mes gyvename tam, kad gyventumėme ir kauptumėme patirtį.

Kaip manote, tai daug ar mažai? Tai verta ar ne? Tai paprasta ir įdomu ar sunku ir nuobodu?

Kodėl taip dažnai moterys neranda „kur save padėti“ ir kur save įpasminti?

Savo atsakymą rašau moterims, tačiau tai nereiškia, jog vyrai neužduoda sau  klausimų apie gyvenimo prasmę, tiesiog, atsakymai jiems susiję su šiek tiek kitokių turiniu ir veiksmais, kuriuos jie atlieka arba kurios vengia atlikti.

Jeigu moteris neatpažįsta, nesuvokia, nevaldo ir neišgyvena, nepriima savo emocijų ir jausmų, tai reiškia ji negyvena savo gyvenimą.

Gyvenimas su ja „atsitinka“, tačiau ji nesijaučia savo gyvenimo priežastimi, šeimininke ir aktyvia dalyvia.
Kai moters pastovi, įpratsa, adaptyvi būsena: „koks skirtumas, vis tiek nieko gero nebus“, „kas iš to, kad ….“ arba “ nieko negaliu pakeisti, nes …“ ir .t. Ji randa daug paaiškinumų kodėl, bet situacija išlieka tokai pat, aplinkybėss nuo paaiškinimų nesikeičia.
Tai toks šešėlyje esantis gyvenimas, kuriame nėra energijos, gyvenimo, spalvų ir skonio. Mieguistoje, sąstingio neaiškioje būsenoje elgesys iracionalus, priimti sprendimai nenaudingi ir mažai veiksmingi.
Gevenimas netenka prasmės, aiškumo, reikšmės ir tampa blankiu šešėliu su nuobodžiais, nykiais, pabodusiais pustoniais.
Priežastys tame, jog iš vienos pusės moters gyvenime yra žmogus ar žmonės, kurie stipriai įtakoja jos gyvenimą. Moteris savo valia arba aplinkybių vedina savo gyvenimo vadžias atidavė kitam asmeniui ir nejaučia, nepajėgia prisiimti savo atsakomybės.
Arba iš kitos pusės jeigu moteris gyvena kitų gyvenimus ir rūpinasi ne savais reikalais. Tada vidinę įtampą sukelia mintys: „Noriu, kad būtum laiminga (s)“, „Ji(s) turi mane suprasti“. Mentalinis įsitraukimas į svetimus reikalus neleidžia būti savo erdvėje ir augina nepagrįstus lūkesčius, kurie gimdo kančią.

Tam, kad situacija pasikeistų ir moteris išties pasijustų gebanti įprasmiti save, jaustųsi radus savo gyvenimo prasmę ir esmę. Jai reikia:
Atsigręžti į save ir drąsiai priimti savo lytį;
Sunku patikėti, bet šiais lyčių tolerancijos laikais, mes bijom būti tuo kuo išties esam. Mes nemokame būti, nesijaučiame, o svarbiausia nesimėgaujame būdamos tiesiog moterimis.
Pradėti gilią, nuoširdžią ir atvirą kelionę į savęs pažinimą;
Nebijoti atskirti, pažinti, išreikšti savo emocijas, jausmus, būsenas. Moteris yra energija. Energija turi tekėti, keistis, transformuotis ir skleistis. O tai lengviausia daryti, kai suvoki savo prigimtines roles ir vaidmenis per simbolius, archetipus, metaforas.
daina, kuri motyvuoja
Pastoviai, sąmoningai puoselėti savo psichinę sveikatą;
Ir sąmoningai atsakingai ir noriai suvokti, jog psichine sveikata ugdoma ir puoselėjama kasdien, pastoviai ir nuolat, kaip ir fizinė sveikata. Juk fizinei kūno higienai skiriate dėmesį kasdien, nes to reikalauja sociumas, o mūsų psichinė higiena tokia pat svarbi ir reikalauja mūsų dėmesio ne ką mažiau ir rečiau.

Tad vektoriaus kryptis nubrėžta, beliko ryžtis pradėti juo judėti. Seminarai, knygos individualios sesijos viskas tam, kad rastumėte savo atsakymus ir jie taptų Jūsų asmenine patirtimi. Sėkmės !

Kodėl nesijaučiu laiminga?

2018 sausio 19

Pačios populiariausios klienčių užklausos yra tarpusavio santykiai su vyrais. Ir dažniausiai iškeliamos problemos yra: arba esami santykiai netenkina, arba išvis santykių nėra, o jų norisi.

Jeigu užduotumėte man klausimą – kodėl Išsilavinę, dirbančios, puikiai atrodančios ir įdomios moterys iš pirmo žvilgsnio dėl nesuprantamų priežasčių negali ne tik kad sukurti šeimos, bet ir jau esančios santykiuose nesijaučia gerai, tai mano atsakymas nuskambėtų labai banaliai – priežasčių reikia ieškoti vaikystėje. Tiksliau, mergaičių auklėjimo modelyje.

Kalbu apie lyties (genderio) auklėjimo ypatumus ir skirtumus. Kas turi įvykti su mergaite vaikystėje, kad ji užaugus taptų nelaiminga santykiuose su vyru ir savo santuokoje?
Atsakymas banaliai paprastas: vaikystėje turėjo įvykti deformacija ir/arba traumavimas jos moteriško prado (prigimties).

 

Kokios tam būtinos sąlygos?

Pirma priežastis slypi šeimoje. Mergaitei būtina turėti mamą su deformuotu arba traumuotu elgesio modeliu, kurį ji perduos dukrai kaip vienintelį (nes kitokio pati neturi) įmanomą, o mergaitė noriai priims, nes vaikystėje mes visos esame lojalios savo mamoms (tėvams, giminei), nes susitapatiname su ja (Išlikimo instinktas) ir noriai ją kopijuojame (nes taip vaikai mokosi) tokia psichikos programa. Mamos asmeninėje istorijoje buvo ir vis dar daro įtaką jos elgesiui išgyventa skausminga psichologinė ar fizinė trauma, dėl kurios per metus sukaupta nuoskauda, apmaudas ar pyktis nėra išgyventas ir paleistas.

Antra priežastis slypi sociume. Kuo anksčiau mergaitė patenka į vaikų visuomeninio auklėjimo įstaigas (vaikų darželis – mokykla – universitetas), tuo didesnę žalą gali gauti, nes vis tik mūsų visuomenėje šių organizacijų struktūros veikia pagal vyriškus principus, tokius kaip konkurencija, lenktyniavimas, tikslų siekimas. Mergaitė labai greitai pajunta ir suvokia, jog jeigu nori būti mylima ir gerbiama turi atitikti reikiamus standartus. O tai reiškia, kad mergaitei tenka mokytis ir lavinti savyje vyriškas savybes, o savo moterišką prigimtį geriausiu atveju ignoruoti. Ateityje, kai moteriai teks kurti harmoningus santykius su vyrais, ji paprasčiausiai nežinos kaip tai daryti veiksmingai. Deformacija įvyksta vertybių sistemoje (karjera arba šeima). Dvigubi standartai kelia sumaištį ir stresą. Tas pats sociumas reikalauja kurti šeimas, gimdyti vaikus, o elementariausi moteriškos prigimties ir savęs identifikavimo orientyrai yra užblokuoti, traumuoti ir deformuoti.

 

 

Deformuotų ir traumuotų būsenų sąrašas gali padėti moterims atpažinti pasekmes priežasčių, kurios neleidžia sukurti, turėti, puoselėti ir mėgautis santykiais su vyrais:

 

• Nerimas, vos ne pastoviai lydinti būsena
• Noras viską kontroliuoti, nes nėra saugumo
• Vidinis sąstingis, apatija
• Nepasitikėjimas kitais ir aplinka
• Populiariausia reakcija: “įsižeisti dėl bet ko”
• Lengvai pasiekiama sekse
• Beprasmė auka: “Padarysiu viską, tik mylėk, nepalik”
• Pavydas, sekimas
• Komplimentų nemokėjimas priimti, sakyti pačiai.
• Desperatiška “buhalterija”: “Įsitikinimas – duodu daugiau, negu gaunu”
• Ateities baimė
• Sarkazmas ir piktdžiuga, kaip gynybos mechanizmai.

Visos šios būsenos kenksmingos moterims ir sukuria begales stresą keliančių situacijų gyvenime, komunikuojant su visais artimaisiais ir aplinkiniais.

 

Atsakymas, koks gali būti sprendimas?

 

Jeigu mokate ir esate įgudus dirbkite su savimi pati savarankiškai, kitaip galiu pasiūlyti individualią konsultaciją, patyrimų sesijas  https://askvakarai.lt/, arba seminarus. Tačiau, kad ir kokį būdą pasirinksite, kad ir kur atsakymų ieškosite, galiu drąsiai teigti, jog teks susipažinti su savo moteriška prigimtimi iš naujo, o tai visad reiškia kelionę į kolektyvinę pasąmonė ir pažintį su ten esančiais universaliais archetipais.

askvakatai.lt

2018 sausio 14

Naujas projektas,kurį pavadinome askvakarais startuoja jau 2018 m. sausio mėn. 25 d.

Kviečiu prisijungti visus tuos, kurie atsimena, kaip jaukiai, įdomiai ir turiningai leidom laiką INP klubo susitikimuose.

Kviečiu prisijungti visus tuos, kurie domisi bendravimu, santykiais, pačiais savimi ir žmonėmis, esančiais šalia.

 

 

Visa papildoma informacija čia:  https://askvakarai.lt

Būs įdomu, nes viskas ką ten nuveiksim bus su jumis, dėl jūsų ir jums !
Iki greito susitikimo !!

Apie metodą, kuris neužmiršo, kas yra psichologija

2017 lapkričio 14

Visai nesenai teko gan aktyviai sudalyvauti vienoje fasebook’o grupės diskusijoje. Visai nekalta tema apie „vidinį vaiką“ ir kasdienį santykį su juo virto į mūšio lauką, kuriame virė emocijos. Mano teiginys, kad mokslas apie sielą nesutiktų su oponento nuomonė, mano nuostabai, sukėlė dar aršesnę reakciją, kuri suskambo: „ir išvis prie ko čia siela“. Ir tada, prisipažinsiu, aš sutrikau.

Pasirodo, kad „psichologija“ žodis, kuris girdimas dažnai ir siejamas su įvairiais kontekstais nebeatpažįstamas kaip mokslas apie sielą. Beliko tik nervų sistema ir būdo ypatybės.

Todėl noriu pasidžiaugti, kad INP metodas ir prof. S.Kovaliovas ne tik neužmiršo tai, bet ir leidžia kasdien patirti begalinį virsmą konsultacijų metu su klientais kasdien.

Yra taip vadinamas MOZG (rus.k) modelis INP metode, į kurį sutelpa:

 

Prasmė
Sąmonės laukas
Vakuumas
Laikas
Energija
Erdvė
Masė

Pastaba: Lietuviškai MOZG galima būtų išversti – Bendrojo generacijos užmanymo modelis.

Ir štai radau filmą youtube, kurį galbūt bus įdomu pažiūrėti ir jums.

Ir dar kartą apie konsultacijų eigą.

2017 rugsėjo 7


– Galite įsivaizduoti gabų muzikantą, kuris atlieka puikų kūrinį nesuderintu muzikos instrumentu?

Man irgi sunku būtų apsakyti ir atpasakoti savo jausmus ir mintis, jeigu tektų tai išgirsti. Tačiau, paskutiniu laiku vis dažniau pagaunu save būtent taip jaučiantis, kai tenka komentuoti ir atsakinėti viešoje erdvėje užvestose temose apie terapiją ir individualias konsultacijas.
Nežinau kodėl, bet kritiškai nusiteikusių žmonių, kurie atmeta bet kokias galimybės išspręsti savo problemas specialistų pagalba labai daug ir jie garsiai, aktyviai reiškiasi.
Gal tikrai žmonės labai daug skaito (nes knygų, straipsnių ir video medžiagos labai daug ir lengvai pasiekiami visur), atvirai diskutuoja psichologinėmis temomis viešoje erdvėje ir tai tampa pakankamai kasdieniškos ir įprastos temos, kuriose kiekvienas turi savo nuomones ir žino ką pasakyti. Bet profesionalia, veiksminga ir tikslinga pagalba, tai neverta vadinti.
Liūdna skaityti komentarus apie tai, kad pagalbos sunku sulaukti, paslaugos brangios ir/ar išvis kainuoja. Čia pat antrinama, kad nėra gerų specialistų.

Tačiau aš noriu sugrįžti prie savo klausimo, kurį uždaviau pačioje pradžioje. Pasinaudoti juo kaip metafora, padėsiančia įnešti bent šiek tiek aiškumo tiems, kurie niekada nebandė konsultuotis individualiai, tačiau jau žino, kad naudos iš terapijos mažai.

Įsivaizduokite, kad psichoteapeutas (specialistas) – tai instrumentų derintojas, muzikantas – klientas, instrumentas – tai kliento gyvenimas, o kūrinys, tai kliento gyvenimo istorija (turinys). Terapijos proceso tikslas- suderinti instrumentą, kad atliekamas kūrinys vėl skambėtų. Muzikantas galėtų mėgautis savo profesionalumu.

 Vadinasi, problema – instrumentas išsiderino. Tai, va:

Psichoterapijos procesas priklauso nuo specialisto kompetencijos, profesionalumo, jo taikomų praktikoje metodų, paties specialisto gebėjimo būti darnoje su klientu ir t.t.
Psichoterapijos procesas visad reikalauja laiko, pastangų, tęstinumo, pasitikėjimo, atvirumo, nuoširdumo ir suinteresuotumo iš kliento pusės.
Psichoterapijos procesas, tai darbas poroje, kur viskas vyksta tiesiog čia, tiesiog dabar, visos emocijos, pojūčiai, išgyvenimai ir būsenos tikros, gyvos ir puikiai juntamos.
Psichoterapijos procesas, tai ne pokalbis su geriausiu draugu prie kavos arba arbatos puodelio – tai tikslinga veikla, turinti savo prasmę, eigą, tempą ir rezultatą.
Psichoterapija, tai ne patarimų davimas, pataikavimas, guodimas, raminimas. Kartais tai labai skausmingas, nemalonus, nepatogus prosesas, kuris būtinas, kad susidariusi situacija pasikeistų ir išsisemtų (būtų užbaigta) galutinai. Arba konkreti gili analizė ir atsakymai į nepatogius klausimus.

Ir dar noriu atkreipti į viena labai gajų mitą: kai terapija bus baigta žmogus gyvens ilgai ir laimingai ir daugiau gyvenime jokių problemų neturės.

Visiška nesąmonė!

Žmogus ir toliau gyvens taip kaip gyveno. Abejodamas, klysdamas, bijodamas, pykdamas ir t.t. Vienas reikšmigas skirtumas tai, kad jis bus išmokęs atpažinti ir tvarkytis savarankiškai su iškilusiais uždaviniais pats. O jeigu ne, tuomet laikas prisiminti, kad psicho higiena yra tokia pat svarbi kaip ir kūno higiena. Švara reikalinga ne tik kūnui, bet ir psichikai taip pat kasdien ir visad.

Kaip gera, kad yra tokios knygos

2017 birželio 7

knyga apie SM


Kartą, kai dar buvau paauglė, per vasaros atostogas svečiavausi pas draugę sodyboje. Ten nors prabudau ankstų rytą, keltis visai nesinorėjo, todėl pradėjau dairytis kuo užsiimti. Man pasisekė, ant spintelės prie lovos radau knygą. Ji buvo nedidelio formato ir tamsiu viršeliu. Atsivertus perskaičiau pavadinimą: „Knyga apie San Mikelę“ ir leidimo metus 1939 m.
Pradėjau skaityti ir … panirau į nuostabią kelionę…
Tačiau viešnagė baigėsi ir per visos dienos įvykių gausą užmiršau savo draugės paprašti paskolinti paskaityti tą knygą. Bet juk procesas jau buvo prasidėjęs.
Po kiek laiko namuose teko tvarkyti knygas ir savo nuostabai radau „Knygą apie San Mikelę“ mūsų namų bibliotekoje. Aišku leidimas 1972 m., knyga ne tokia vintažinė kaip pas draugę, bet turinys juk tas pats.
Pradėjau skaityti iš naujo ir paskendau šiltoje Kaprio salos saulėje ir istorijoje, kurią pasakojo autorius.
Viskas ką išties myliu sutilpo į šią knygą ir istorija, ir gyvūnai, ir mistika, ir svajonės įgyvendinimas, ir gydytojo prisiminimai…
… Išties, yra gyvenime įvykiai, žmonės, knygos, kurios atliepia iki sielos gelmių, kurios tampa tavo paties dalimi.


20140418_093028


Kai 1994 metais rinkausi pirmąją kelionę į užsienį – aš tikrai žinojau, kad važiuosiu į Kaprio salą.
Nuvažiavau ir aišku labai nusivyliau, nes man nepasisekė taip kaip knygos herojui. Mane pasitiko turistų pamėgta vieta, su visais turistų lankytinų vietų privalumai, tik be jokio intymumo ir romantikos, kuria dvelkė knygos puslapiai.

Tačiau aš tapau ir esu žmogumi, kuris labai mėgsta savo darbą, kuris vis dar tiki stebuklais ir minties galia, kuris be galo myli šunis ir turi galimybę nuvykti į Kaprio salą.
Aš turiu knygą, kuri lydi mane per gyvenimą ir yra išminties ir įkvėpimo vienas iš šaltinių.
O Jūs ar turite tokią knygą?

P.s. ir aš vis dar tęsiu, branginu ir puoselėju daraugystę su ta drauge, kurios sodyboje atradau SAVO knygą!

Pirmi keturi informacijos apdorojimo lygiai

2017 kovo 26

naure

Šiuolaikiniame pasaulyje labai daug informacijos, ji tokia įvairi ir jos visur pilną. Susigaudyti informacijos srautuose, jos teikiama nauda, išmokti tinkamai pasinaudoti ir/ar naudotis gan sudėtinga, bet labai svarbu.
Aš gi siūlau savo skaitytojui pabandyti sutelkti dėmesį į kitą pusę, tai yra kaip gaunamą informaciją iš aplinkos apdoroja ir ja geba naudotis pats vartotojas.
Esu ne tik individualaus koučingo specialistė ir konsultantė, bet ir Integralinio neuroprogramavimo autorinio prof. S.Kovaliovo psichoterapijos metodo sertifikuota specialistė ir supervizorė Lietuvoje.
Tad kalbėsiu tik apie tai, kuo pati domiuosi ir kokias įžvalgas pati padariau. iš savo sukauptos asmeninės patirties galiu pasidalinti, jog tiek seminarų dalyviai, tiek individualių koučingo sesijų klientai gaunamą informaciją apdoroja ir ja naudojasi labai panašiai, todėl pabandysiu ją susisteminti.
Išskirčiau keturis pagrindinius gaunamos informacijos apdorojimo lygius:
 Nulinis lygis – kai žmogus atmeta, neigia išgirstą informaciją, nes ji jam nepatogi ir kelia sumaištį jo mintyse ir vertinimo (tai net ne vertybių, o vertinimo) sistemoje. Daugelis ir lieka šiame informacijos apdorojimo lygyje visą savo gyvenimą. Iš jų dažniausiai girdimi teiginiai yra: “ Tai nesąmonė”, “Nieko negalima pakeisti”, “Žmonės nesikeičia” ir .t.t.
Pirmasis lygis – kuomet žmogui pavyksta per asmeninę patirtį susidurti su neišreikštos ir neapčiuopiamos realybės pasireiškimu. Tai pirmos, pačiam žmogui labai svarbios ir reikšmingos įžvalgos ir rasti atsakymai į klausimus, kuriuos sau yra uždavęs. Žmogus patiria ištisą virtinę naujų potyrių ir jausmų, kurie tarsi aidas atliepia jo viduje. Tuomet užgimsta veržlus ketinimas išsiaiškinti visas esamas priežastis ir tuoj pat, nedelsiant, atsikratyti tokio įprasto ir jau spėjusio įgrysti diskomforto jausmo, baimės, kaltės ir t.t.
Šiame lygyje žmogus iš vienos iliuzijos pasineria į naująją (aš jau sužinojau tiesą, dabar laikas sužinoti tiesą ir tau) labai dažnai mato tik pačia problemą ir jos mastą, o ne sprendimus. Ir patys pradeda vos ne asmeninius “kryžiaus žygius” su savo artimiausia aplinka. Visi tiek, kurie nori patarti, padėti suaugusiam vaikui, vyrui, mamai, draugei ir t.t. išspręsti jų problemas. Visų šitų ketinimų esmė yra noras kontroliuoti aplinką ir kitus; vienos “stebuklingos piliulės pagalba” arba “stebuklingos lazdelės mostu” padaryti savo aplinką paklusnią, jaukią ir saugią sau.
Antrasis lygis – tai atsigręžimas į save, savo asmeninę istoriją ir priežasčių (kodėl aš, kodėl su manimi) paieškos. Šiame informacijos apdorojimo lygyje esantys žmonės yra aktyvūs seminarų dalyviai ir individualų sesijų klientai. Jie nori žinoti, suprasti, išsiaiškinti, pasikeisti. Čia jau atsiranda vietos tikslams ir sprendimo būdams. Galimi aišku ir fanatizmo atvejai, kai kyla poreikis rasti bendraminčių ir būtinai pasidalinti su kitais savo įsisavinta informacija. Tačiau reikšmingi asmeniniai pokyčiai dažniausiai leidžia suprasti, jog šiuo kelių gali eiti tik individualiai ir dažniausiai vienas. Šiame etape atsiranda aiškiai suvokiamos gėrio ir blogio ribos. Kyla asmeninė dilema eiti toliau ir būti ištikimu sau, ar likti ištikimu sistemai, giminei, šeimai.
Trečiasis lygis – vidinių transformacijų pradžia ir esamų visatos dėsnių kaip duotybės priėmimas. Tik šiame etape prasideda vertybių sistemos kokybiniai pokyčiai ir išjaustas (kitų, gyvenimo, aplinkos) kontrolės atsisakymas. Atpuola poreikis ginčytis ir įrodinėti,  atsiranda tarnystės, pašaukimo, paskirties poreikis.
Tai tik pirmieji keturi informacijos apdorojimo lygiai, tikiu, kad jų yra kur kas daugiau. Tačiau aš esu linkus dalintis tuo, ką pati išgyvenu ir patiriu. Tad šiam kartui tiek.  

Kaip išsklaidyti „miegančios gražuolės“ prakeiksmą (praktika)

2017 kovo 22

Tęsinys. Pradžia
foto-illyuziya-vospriyatiya

 

 

 

 

Kiekvieno žmogaus asmeninėje istorijoje yra daugybė temų, kuriose dėl vienokių ar kitokių aplinkybių buvo pradėta naudotis psichologinės gynybos mechanizmais, sugalvoti reikiami elgesio modeliai ir reakcijos į atitinkamas situacijas.  Visų neprisiminsi, neatpažinsi ir net kažin ar reikia. Tačiau šiame savo straipsnyje siūlau susipažinti su, mano manymu, gan įdomiais atvejais iš savo asmeninės praktikos.
Integralinis neuroprogramavimas, tai autorinis prof. S.Kovaliovo metodas, kurį taikau savo konsultacijų metu dirbdama su klientais. Ne paslaptis, kad tas žmogus, kuris jau išdrįso kreiptis, tikisi rasti pačius svarbiausius sau atsakymus per patį trumpiausią laiką – tai suprantama, teisinga ir logiška.  Integralinis neuroprogramavimas (INP) kaip tik sukurtas ir puikiausiai veikia būtent tokiems tikslams.
Tačiau kaip ir kiekviename kūrybiniame procese, taip ir konsultacijų metu visad yra vienas reikšmingas niuansas – tai netikėtumų galimybė. Kartais (ir netgi labai dažnai) akmenukas gulintis ant tako, pažiūrėjus atidžiau, gali tapti tikru rieduliu, kuris visiškai užvėrė judėjimą į priekį. Ir problema ne tame, kad žmogus nemato “akmens ant kelio”, dažniausiai esmė glūdi tame, kad žmogus taip suaugo su tuo rieduliu per ilgą laiką, jog jam tai tapo norma.
Pirmoji istorija.
Teko man konsultuoti jauną nėščią moterį. Tame gyvenimo etape, kai mes kartu dirbome, ji domėjosi kitais savo gyvenimo aspektais, tad būtent apie jos nėštumą ir būsimą motinystę jokios kalbos nebuvo. Tačiau psichoterapijos procesui įpusėjus, tuomet kai kalba ėjo apie asmeninės istorijos patirtis, ji, tarsi tarp kitko užsiminė, jog visiškai nesuprantanti aplinkinių, kurie tik ir šneka koks reikšmingas ir svarbus jai turi būti nėštumas. Ji pati šito visiškai nesupranta, tiesiog daugiau diskomforto ir tiek. Aš savo užrašuose pasižymėjau šią svarbią repliką ir nusprendžiau sugrįžti prie šios temos, pasitaikius kitai progai.
Kitos sesijos metu kaip tik ir pasitaikė proga detaliau pasikalbėti apie patį nėštumą. Va čia manęs ir laukė tas anksčiau mano aprašytas reikšmingas niuansas, kai atrodo mažas akmenėlis, gulintis kelyje, gali virsti tikru rieduliu!
Į mano užduotą klausimą apie nėštumą klientė paprastai atsakė:
– Tai kad aš nesijaučiu esanti nėščia.
– Bet juk jūs esate nėščia, – nepasidaviau aš.
– Taip, tik jaučiuosi aš taip, tarsi apie tai žino tik mano kūnas, bet ne aš pati.
Aš dar kartą pasitikslinau ar jos atsakymas ir esama būsena tokioje situacijoje yra suvokiamos kaip problema, kurią verta išspręsti. Tik sulaukus teigiamo atsakymo iš klientės, mes kartu pradėjom gilintis į šią būseną detaliai ir iš pagrindų.
Dirbant su klientės socialinės panoramos psichogeografija aš paprašiau klientės rasti tą vietą kur ji bus maksimaliai atvira dialogui su savo pasąmone ir iškviesti tą dalį, kuri nieko nežino apie nėštumą. Pasirodė taip vadinama savarankiška asmenybės dalis (terminas dažniau naudojamas INP yra savarankiškas sąmonės vienetas – CEC– rus.k.) 4-5 metų pačios klientės kaip mergaitės projekcija – vaizdinys. Kai pradėjom kalbinti šią mergaitę, išsiaiškinome, jog ji nieko nenori žinoti apie šią klientės gyvenamą realybę (akivaizdi regresija kaip gynybos mechanizmas) ir jos nėštumą, nes labai bijo užaugti. Prasidėjo ilgas ir įdomus mergaitės įkalbinėjimo užaugti procesas. Kai buvo gautas jos sutikimas ir duota pakankamai resursų, mergaitė virto 12-13 metų paaugliu berniuku. (dar vienas gynybos mechanizmas –intojekcija). Ši projekcija- vaizdinys taip pat maištavo prieš realybę, bijojo augti ir atsakomybės, suaugusio žmogaus gyvenime. Teko perspręsti priimtą kadaise sprendimą- draudimą užaugti ir ribojantį įsitikinimą apie atsakomybės nepakeliamą naštą. Dėl esamo klientės nėštumo ir laikantis etinio kodekso normų visų aplinkybių, kurios ir lėmė štai tokį sudėtingą psichologinės gynybos mechanizmą, nesigilinome į konkrečias klientės asmeninės istorijos detales. Visi traumuojantys incidentai ir sudėtingos situacijos praeityje buvo išnagrinėti disocijuotai (žiūrint į save iš šalies) pačiu delikačiausiu būdu, be gilių asocijuotų išgyvenimų.
Ir tik po to, pagaliau, klientė pamatė projekciją savęs – jaunos moters, su kuria verta susitapatinti iš naujo. Po susitapatinimo klientė susijaudino ir apsiverkė, tik priežastis šio emocinio proveržio buvo nauji, švelnūs iki šiol nepatirti nuostabūs ir gilūs potyriai.

Pasidalinau būtent šiuo pavyzdžiu iš praktikos, nes jis labai vaizdžiai parodo, kad mes visi, labai dažnai ignoruojame pasąmonės siunčiamus mums signalus tiek iš išorės (bendraudami su žmonėmis, girdėdami užuominas, kurios atliepia mumyse), tiek ir  vidinius. Mūsų kūnas mums niekada nemeluoja ir kalbasi su mumis pastoviai, tik mes patys savęs nebemokame ir nebenorime klausyti ir išgirsti.

04063_fall_coming_like_three_sisters
Antras pavyzdys, taip pat iškilo gan netikėtai, konsultacijos metu su jauna moterimi, 1,5 metų berniuko mama. Pati moteris prisipažino, kad netgi šiek tiek pavydi savo vyrui (berniuko tėvui) santykių artumo su sūnumi. Kadangi ši situacija buvo tiesiogiai susijusi su klientės užklausa apie santykius šeimoje ir įtakojo visą šeimos sistemos struktūrą, aš paprašiau detaliau papasakoti situaciją.

Svarbu žinoti tai, kad jeigu moteris, būdama motina, negali, nesugeba jausti reikiamo ryšio su savo vaiku, tai gresia labai rimtomis pasekmėmis visiems šeimos nariams ir pačiai šeimai, kaip sistemai.
Tarkim, vaikui gali pasireikšti nepakankamai mylimo vaiko sindromas, ko pasekoje suaugęs žmogus gali nemokėti mylėti ir/ar išvis būti artimuose santykiuose.
Pačiai motinai – čia pat tykojanti depresija.
Visai šeimai, kaip sistemai svarbiausia yra išlikti bet kokia kaina – netgi beatodairiškai paaukojant atskiro šeimos nario sveikata ir/ar gerove.
Moteris prisipažino, kad nejaučia ryšio tarp savęs ir sūnaus ir tai ją labai skaudina. O ir vaiko elgesys tai puikiai demonstruoja, nes berniukas kur kas mieliau ir noriai kvailioja ir išdykauja su tėčiu, o pas mamą eina ne taip noriai.
Kai aš paklausiau klientės:
– Kokia mama pati save matote, kokia norite tapti ir būti?
Prisipažinsiu, savo pačios nuostabai, susidūriau su visiškai neįtikėta kliūtimi, nes šis mano paprastas klausimas klientei ir tapo tuo kertiniu rieduliu, ant jos gyvenimo kelio. Ji supratimo neturėjo kokia mama nori būti. Jauna moteris išvis nesusimąstė kokį motinos įvaizdis ir elgesio modelį norėtų pati realizuoti. Ji žinojo tik vieną:
– Aš nenoriu būti panašia į savo motiną!- griežtai atsakė ji.
Kadangi klientės užklausa buvo tiesiogiai susijusi su santykiais šeimoje, mes pradėjome dirbti nedelsiant. Pirmą ką mes padarėm, dirbdamos su asmenine klientės istorija ir savarankiškomis asmenybės dalimis, tai panaikinome draudimą užaugti pačiai klientei. Antrą, jau namuose kaip namų darbus, daviau jai užduotį – rasti ir/ar priderinti sau detalų modelį, kokia mama ji nori tapti ir pasirengus būti savo sūnui. Trečia ką mes padarėme su ja, tai jau kitos sesijos metu pradėjome vesti derybas su jos vidiniu Vaiku, vidiniu Tėvu (tai ne vyriška giminė, o apibendrintas tėvystės modelis) ir vidiniu Suaugusiu. Būtent šiame kontekste klientės socialinėje panoramoje išsirutuliavo ištisa drama, nes vidinis Vaikas tiek laiko buvęs be reikiamo jam dėmesio reikalavo labai daug išteklių (resursų) t.y. dėmesio, saugumo jausmo, meilės ir t.t., nes nuoskaudoms ir maištui, rodės, nebus galo. Vidinis Tėvas iš pat pradžių buvo labai kritiškai nusiteikęs savo naujojo įvaizdžio atžvilgiu, bet pamažu transformavosi ir virto besąlygiškai mylinčiu ir kantriu. Vidinis Suaugęs iš pat pradžių buvo paliegęs ir silpnas, tačiau galiausiai ir jam klientė skyrė deramą dėmesį, o kai įjungę į savo bendrą veiklos sistemą, jis tapo pilnaverčiu sistemos nariu.
Ir visas šis sudėtingas darbas labai greitai davė savo rezultatus, nes kaip pati klientė vėliau pasakojo, jau tą patį vakarą, po mūsų konsultacijos, berniukas visą laiką buvo šalia mamos kaip priklijuotas. Ir netgi galiausiai užmigo šalia mamos prisispaudęs prie jos šono.

Visi mes “gimę iš vaikystės” ir kiekviename iš mūsų, nesvarbu kad ir kiek metų mes turime, gyvena vidinis Vaikas, kuriam labai reikia mūsų palaikymo ir meilės, griežtas vidinis Tėvas, kuris linkęs kritkuoti ir kontroliuoti visus ir viską ir keistas vidinis suaugęs, kuris dažniausiai toks užguitas, nedrąsus ir neprisitaikęs prie realybės, jog jo tiesiogines funkcijas perima tie du kiti. Psichoterapijos ir koučingo konsultacijų užduotis ir yra leisti šioms trims kiekvieno žmogaus ego būsenoms rasti naujus, atitinkančius realybę, tarpusavio bendravimo būdus, kurie leis pačiam žmogui gyventi darnoje su savimi ir sukurs naują gyvenimo kokybę sociume.
Integralinio neuroprogramavimo metodas, jo unikalūs sisteminiai algoritmai leidžia pačiu veiksmingiausiu ir greičiausiu būdu “pažadinti” kiekvienam žmoguje “miegančią gražuolę”, tačiau būtina viena labai svarbi sąlyga – tuo “pabudimu” turi būti suinteresuotas pats klientas. Tik tuomet, dirbant komandoje su specialistu, įmanomos dažnai stulbinančios patį klientą įžvalgos ir pokyčiai, kurie pranoksta lūkesčius. Todėl, kad kiekvieno kliento asmeninė istorija, tai tarsi kupina nuostabios patirties knyga, kuri kantriai laukia, jog pats autorius ją pagaliau atsiverstų ir perimtų visą turtingą patirtį, kurią jis sukaupė per ištisus metus.