Archive for the ‘Skaitiniai į temą’ Category

Kokia gyvenimo prasmė?

2018 gegužės 9

Didžioji dalis mano klienčių konsultacijų metu vienaip ar kitaip paliečia savirealizacijos, savo gyvenimo prasmės suvokimo ir savo paskirties temas.

Išgirdę mano atsakymą jos arba nusivilia, arba sutrinka, arba nustemba. Nes jis pas mane labai paprastas:

Gyvenimo prasmė – paties gyvenimo patirtys. Mes gyvename tam, kad gyventumėme ir kauptumėme patirtį.

Kaip manote, tai daug ar mažai? Tai verta ar ne? Tai paprasta ir įdomu ar sunku ir nuobodu?

Kodėl taip dažnai moterys neranda „kur save padėti“ ir kur save įpasminti?

Savo atsakymą rašau moterims, tačiau tai nereiškia, jog vyrai neužduoda sau  klausimų apie gyvenimo prasmę, tiesiog, atsakymai jiems susiję su šiek tiek kitokių turiniu ir veiksmais, kuriuos jie atlieka arba kurios vengia atlikti.

Jeigu moteris neatpažįsta, nesuvokia, nevaldo ir neišgyvena, nepriima savo emocijų ir jausmų, tai reiškia ji negyvena savo gyvenimą.

Gyvenimas su ja „atsitinka“, tačiau ji nesijaučia savo gyvenimo priežastimi, šeimininke ir aktyvia dalyvia.
Kai moters pastovi, įpratsa, adaptyvi būsena: „koks skirtumas, vis tiek nieko gero nebus“, „kas iš to, kad ….“ arba “ nieko negaliu pakeisti, nes …“ ir .t. Ji randa daug paaiškinumų kodėl, bet situacija išlieka tokai pat, aplinkybėss nuo paaiškinimų nesikeičia.
Tai toks šešėlyje esantis gyvenimas, kuriame nėra energijos, gyvenimo, spalvų ir skonio. Mieguistoje, sąstingio neaiškioje būsenoje elgesys iracionalus, priimti sprendimai nenaudingi ir mažai veiksmingi.
Gevenimas netenka prasmės, aiškumo, reikšmės ir tampa blankiu šešėliu su nuobodžiais, nykiais, pabodusiais pustoniais.
Priežastys tame, jog iš vienos pusės moters gyvenime yra žmogus ar žmonės, kurie stipriai įtakoja jos gyvenimą. Moteris savo valia arba aplinkybių vedina savo gyvenimo vadžias atidavė kitam asmeniui ir nejaučia, nepajėgia prisiimti savo atsakomybės.
Arba iš kitos pusės jeigu moteris gyvena kitų gyvenimus ir rūpinasi ne savais reikalais. Tada vidinę įtampą sukelia mintys: „Noriu, kad būtum laiminga (s)“, „Ji(s) turi mane suprasti“. Mentalinis įsitraukimas į svetimus reikalus neleidžia būti savo erdvėje ir augina nepagrįstus lūkesčius, kurie gimdo kančią.

Tam, kad situacija pasikeistų ir moteris išties pasijustų gebanti įprasmiti save, jaustųsi radus savo gyvenimo prasmę ir esmę. Jai reikia:
Atsigręžti į save ir drąsiai priimti savo lytį;
Sunku patikėti, bet šiais lyčių tolerancijos laikais, mes bijom būti tuo kuo išties esam. Mes nemokame būti, nesijaučiame, o svarbiausia nesimėgaujame būdamos tiesiog moterimis.
Pradėti gilią, nuoširdžią ir atvirą kelionę į savęs pažinimą;
Nebijoti atskirti, pažinti, išreikšti savo emocijas, jausmus, būsenas. Moteris yra energija. Energija turi tekėti, keistis, transformuotis ir skleistis. O tai lengviausia daryti, kai suvoki savo prigimtines roles ir vaidmenis per simbolius, archetipus, metaforas.
daina, kuri motyvuoja
Pastoviai, sąmoningai puoselėti savo psichinę sveikatą;
Ir sąmoningai atsakingai ir noriai suvokti, jog psichine sveikata ugdoma ir puoselėjama kasdien, pastoviai ir nuolat, kaip ir fizinė sveikata. Juk fizinei kūno higienai skiriate dėmesį kasdien, nes to reikalauja sociumas, o mūsų psichinė higiena tokia pat svarbi ir reikalauja mūsų dėmesio ne ką mažiau ir rečiau.

Tad vektoriaus kryptis nubrėžta, beliko ryžtis pradėti juo judėti. Seminarai, knygos individualios sesijos viskas tam, kad rastumėte savo atsakymus ir jie taptų Jūsų asmenine patirtimi. Sėkmės !

Kodėl nesijaučiu laiminga?

2018 sausio 19

Pačios populiariausios klienčių užklausos yra tarpusavio santykiai su vyrais. Ir dažniausiai iškeliamos problemos yra: arba esami santykiai netenkina, arba išvis santykių nėra, o jų norisi.

Jeigu užduotumėte man klausimą – kodėl Išsilavinę, dirbančios, puikiai atrodančios ir įdomios moterys iš pirmo žvilgsnio dėl nesuprantamų priežasčių negali ne tik kad sukurti šeimos, bet ir jau esančios santykiuose nesijaučia gerai, tai mano atsakymas nuskambėtų labai banaliai – priežasčių reikia ieškoti vaikystėje. Tiksliau, mergaičių auklėjimo modelyje.

Kalbu apie lyties (genderio) auklėjimo ypatumus ir skirtumus. Kas turi įvykti su mergaite vaikystėje, kad ji užaugus taptų nelaiminga santykiuose su vyru ir savo santuokoje?
Atsakymas banaliai paprastas: vaikystėje turėjo įvykti deformacija ir/arba traumavimas jos moteriško prado (prigimties).

 

Kokios tam būtinos sąlygos?

Pirma priežastis slypi šeimoje. Mergaitei būtina turėti mamą su deformuotu arba traumuotu elgesio modeliu, kurį ji perduos dukrai kaip vienintelį (nes kitokio pati neturi) įmanomą, o mergaitė noriai priims, nes vaikystėje mes visos esame lojalios savo mamoms (tėvams, giminei), nes susitapatiname su ja (Išlikimo instinktas) ir noriai ją kopijuojame (nes taip vaikai mokosi) tokia psichikos programa. Mamos asmeninėje istorijoje buvo ir vis dar daro įtaką jos elgesiui išgyventa skausminga psichologinė ar fizinė trauma, dėl kurios per metus sukaupta nuoskauda, apmaudas ar pyktis nėra išgyventas ir paleistas.

Antra priežastis slypi sociume. Kuo anksčiau mergaitė patenka į vaikų visuomeninio auklėjimo įstaigas (vaikų darželis – mokykla – universitetas), tuo didesnę žalą gali gauti, nes vis tik mūsų visuomenėje šių organizacijų struktūros veikia pagal vyriškus principus, tokius kaip konkurencija, lenktyniavimas, tikslų siekimas. Mergaitė labai greitai pajunta ir suvokia, jog jeigu nori būti mylima ir gerbiama turi atitikti reikiamus standartus. O tai reiškia, kad mergaitei tenka mokytis ir lavinti savyje vyriškas savybes, o savo moterišką prigimtį geriausiu atveju ignoruoti. Ateityje, kai moteriai teks kurti harmoningus santykius su vyrais, ji paprasčiausiai nežinos kaip tai daryti veiksmingai. Deformacija įvyksta vertybių sistemoje (karjera arba šeima). Dvigubi standartai kelia sumaištį ir stresą. Tas pats sociumas reikalauja kurti šeimas, gimdyti vaikus, o elementariausi moteriškos prigimties ir savęs identifikavimo orientyrai yra užblokuoti, traumuoti ir deformuoti.

 

 

Deformuotų ir traumuotų būsenų sąrašas gali padėti moterims atpažinti pasekmes priežasčių, kurios neleidžia sukurti, turėti, puoselėti ir mėgautis santykiais su vyrais:

 

• Nerimas, vos ne pastoviai lydinti būsena
• Noras viską kontroliuoti, nes nėra saugumo
• Vidinis sąstingis, apatija
• Nepasitikėjimas kitais ir aplinka
• Populiariausia reakcija: “įsižeisti dėl bet ko”
• Lengvai pasiekiama sekse
• Beprasmė auka: “Padarysiu viską, tik mylėk, nepalik”
• Pavydas, sekimas
• Komplimentų nemokėjimas priimti, sakyti pačiai.
• Desperatiška “buhalterija”: “Įsitikinimas – duodu daugiau, negu gaunu”
• Ateities baimė
• Sarkazmas ir piktdžiuga, kaip gynybos mechanizmai.

Visos šios būsenos kenksmingos moterims ir sukuria begales stresą keliančių situacijų gyvenime, komunikuojant su visais artimaisiais ir aplinkiniais.

 

Atsakymas, koks gali būti sprendimas?

 

Jeigu mokate ir esate įgudus dirbkite su savimi pati savarankiškai, kitaip galiu pasiūlyti individualią konsultaciją, patyrimų sesijas  https://askvakarai.lt/, arba seminarus. Tačiau, kad ir kokį būdą pasirinksite, kad ir kur atsakymų ieškosite, galiu drąsiai teigti, jog teks susipažinti su savo moteriška prigimtimi iš naujo, o tai visad reiškia kelionę į kolektyvinę pasąmonė ir pažintį su ten esančiais universaliais archetipais.

Ir dar kartą apie konsultacijų eigą.

2017 rugsėjo 7


– Galite įsivaizduoti gabų muzikantą, kuris atlieka puikų kūrinį nesuderintu muzikos instrumentu?

Man irgi sunku būtų apsakyti ir atpasakoti savo jausmus ir mintis, jeigu tektų tai išgirsti. Tačiau, paskutiniu laiku vis dažniau pagaunu save būtent taip jaučiantis, kai tenka komentuoti ir atsakinėti viešoje erdvėje užvestose temose apie terapiją ir individualias konsultacijas.
Nežinau kodėl, bet kritiškai nusiteikusių žmonių, kurie atmeta bet kokias galimybės išspręsti savo problemas specialistų pagalba labai daug ir jie garsiai, aktyviai reiškiasi.
Gal tikrai žmonės labai daug skaito (nes knygų, straipsnių ir video medžiagos labai daug ir lengvai pasiekiami visur), atvirai diskutuoja psichologinėmis temomis viešoje erdvėje ir tai tampa pakankamai kasdieniškos ir įprastos temos, kuriose kiekvienas turi savo nuomones ir žino ką pasakyti. Bet profesionalia, veiksminga ir tikslinga pagalba, tai neverta vadinti.
Liūdna skaityti komentarus apie tai, kad pagalbos sunku sulaukti, paslaugos brangios ir/ar išvis kainuoja. Čia pat antrinama, kad nėra gerų specialistų.

Tačiau aš noriu sugrįžti prie savo klausimo, kurį uždaviau pačioje pradžioje. Pasinaudoti juo kaip metafora, padėsiančia įnešti bent šiek tiek aiškumo tiems, kurie niekada nebandė konsultuotis individualiai, tačiau jau žino, kad naudos iš terapijos mažai.

Įsivaizduokite, kad psichoteapeutas (specialistas) – tai instrumentų derintojas, muzikantas – klientas, instrumentas – tai kliento gyvenimas, o kūrinys, tai kliento gyvenimo istorija (turinys). Terapijos proceso tikslas- suderinti instrumentą, kad atliekamas kūrinys vėl skambėtų. Muzikantas galėtų mėgautis savo profesionalumu.

 Vadinasi, problema – instrumentas išsiderino. Tai, va:

Psichoterapijos procesas priklauso nuo specialisto kompetencijos, profesionalumo, jo taikomų praktikoje metodų, paties specialisto gebėjimo būti darnoje su klientu ir t.t.
Psichoterapijos procesas visad reikalauja laiko, pastangų, tęstinumo, pasitikėjimo, atvirumo, nuoširdumo ir suinteresuotumo iš kliento pusės.
Psichoterapijos procesas, tai darbas poroje, kur viskas vyksta tiesiog čia, tiesiog dabar, visos emocijos, pojūčiai, išgyvenimai ir būsenos tikros, gyvos ir puikiai juntamos.
Psichoterapijos procesas, tai ne pokalbis su geriausiu draugu prie kavos arba arbatos puodelio – tai tikslinga veikla, turinti savo prasmę, eigą, tempą ir rezultatą.
Psichoterapija, tai ne patarimų davimas, pataikavimas, guodimas, raminimas. Kartais tai labai skausmingas, nemalonus, nepatogus prosesas, kuris būtinas, kad susidariusi situacija pasikeistų ir išsisemtų (būtų užbaigta) galutinai. Arba konkreti gili analizė ir atsakymai į nepatogius klausimus.

Ir dar noriu atkreipti į viena labai gajų mitą: kai terapija bus baigta žmogus gyvens ilgai ir laimingai ir daugiau gyvenime jokių problemų neturės.

Visiška nesąmonė!

Žmogus ir toliau gyvens taip kaip gyveno. Abejodamas, klysdamas, bijodamas, pykdamas ir t.t. Vienas reikšmigas skirtumas tai, kad jis bus išmokęs atpažinti ir tvarkytis savarankiškai su iškilusiais uždaviniais pats. O jeigu ne, tuomet laikas prisiminti, kad psicho higiena yra tokia pat svarbi kaip ir kūno higiena. Švara reikalinga ne tik kūnui, bet ir psichikai taip pat kasdien ir visad.

Kaip gera, kad yra tokios knygos

2017 birželio 7

knyga apie SM


Kartą, kai dar buvau paauglė, per vasaros atostogas svečiavausi pas draugę sodyboje. Ten nors prabudau ankstų rytą, keltis visai nesinorėjo, todėl pradėjau dairytis kuo užsiimti. Man pasisekė, ant spintelės prie lovos radau knygą. Ji buvo nedidelio formato ir tamsiu viršeliu. Atsivertus perskaičiau pavadinimą: „Knyga apie San Mikelę“ ir leidimo metus 1939 m.
Pradėjau skaityti ir … panirau į nuostabią kelionę…
Tačiau viešnagė baigėsi ir per visos dienos įvykių gausą užmiršau savo draugės paprašti paskolinti paskaityti tą knygą. Bet juk procesas jau buvo prasidėjęs.
Po kiek laiko namuose teko tvarkyti knygas ir savo nuostabai radau „Knygą apie San Mikelę“ mūsų namų bibliotekoje. Aišku leidimas 1972 m., knyga ne tokia vintažinė kaip pas draugę, bet turinys juk tas pats.
Pradėjau skaityti iš naujo ir paskendau šiltoje Kaprio salos saulėje ir istorijoje, kurią pasakojo autorius.
Viskas ką išties myliu sutilpo į šią knygą ir istorija, ir gyvūnai, ir mistika, ir svajonės įgyvendinimas, ir gydytojo prisiminimai…
… Išties, yra gyvenime įvykiai, žmonės, knygos, kurios atliepia iki sielos gelmių, kurios tampa tavo paties dalimi.


20140418_093028


Kai 1994 metais rinkausi pirmąją kelionę į užsienį – aš tikrai žinojau, kad važiuosiu į Kaprio salą.
Nuvažiavau ir aišku labai nusivyliau, nes man nepasisekė taip kaip knygos herojui. Mane pasitiko turistų pamėgta vieta, su visais turistų lankytinų vietų privalumai, tik be jokio intymumo ir romantikos, kuria dvelkė knygos puslapiai.

Tačiau aš tapau ir esu žmogumi, kuris labai mėgsta savo darbą, kuris vis dar tiki stebuklais ir minties galia, kuris be galo myli šunis ir turi galimybę nuvykti į Kaprio salą.
Aš turiu knygą, kuri lydi mane per gyvenimą ir yra išminties ir įkvėpimo vienas iš šaltinių.
O Jūs ar turite tokią knygą?

P.s. ir aš vis dar tęsiu, branginu ir puoselėju daraugystę su ta drauge, kurios sodyboje atradau SAVO knygą!

Pirmi keturi informacijos apdorojimo lygiai

2017 kovo 26

naure

Šiuolaikiniame pasaulyje labai daug informacijos, ji tokia įvairi ir jos visur pilną. Susigaudyti informacijos srautuose, jos teikiama nauda, išmokti tinkamai pasinaudoti ir/ar naudotis gan sudėtinga, bet labai svarbu.
Aš gi siūlau savo skaitytojui pabandyti sutelkti dėmesį į kitą pusę, tai yra kaip gaunamą informaciją iš aplinkos apdoroja ir ja geba naudotis pats vartotojas.
Esu ne tik individualaus koučingo specialistė ir konsultantė, bet ir Integralinio neuroprogramavimo autorinio prof. S.Kovaliovo psichoterapijos metodo sertifikuota specialistė ir supervizorė Lietuvoje.
Tad kalbėsiu tik apie tai, kuo pati domiuosi ir kokias įžvalgas pati padariau. iš savo sukauptos asmeninės patirties galiu pasidalinti, jog tiek seminarų dalyviai, tiek individualių koučingo sesijų klientai gaunamą informaciją apdoroja ir ja naudojasi labai panašiai, todėl pabandysiu ją susisteminti.
Išskirčiau keturis pagrindinius gaunamos informacijos apdorojimo lygius:
 Nulinis lygis – kai žmogus atmeta, neigia išgirstą informaciją, nes ji jam nepatogi ir kelia sumaištį jo mintyse ir vertinimo (tai net ne vertybių, o vertinimo) sistemoje. Daugelis ir lieka šiame informacijos apdorojimo lygyje visą savo gyvenimą. Iš jų dažniausiai girdimi teiginiai yra: “ Tai nesąmonė”, “Nieko negalima pakeisti”, “Žmonės nesikeičia” ir .t.t.
Pirmasis lygis – kuomet žmogui pavyksta per asmeninę patirtį susidurti su neišreikštos ir neapčiuopiamos realybės pasireiškimu. Tai pirmos, pačiam žmogui labai svarbios ir reikšmingos įžvalgos ir rasti atsakymai į klausimus, kuriuos sau yra uždavęs. Žmogus patiria ištisą virtinę naujų potyrių ir jausmų, kurie tarsi aidas atliepia jo viduje. Tuomet užgimsta veržlus ketinimas išsiaiškinti visas esamas priežastis ir tuoj pat, nedelsiant, atsikratyti tokio įprasto ir jau spėjusio įgrysti diskomforto jausmo, baimės, kaltės ir t.t.
Šiame lygyje žmogus iš vienos iliuzijos pasineria į naująją (aš jau sužinojau tiesą, dabar laikas sužinoti tiesą ir tau) labai dažnai mato tik pačia problemą ir jos mastą, o ne sprendimus. Ir patys pradeda vos ne asmeninius “kryžiaus žygius” su savo artimiausia aplinka. Visi tiek, kurie nori patarti, padėti suaugusiam vaikui, vyrui, mamai, draugei ir t.t. išspręsti jų problemas. Visų šitų ketinimų esmė yra noras kontroliuoti aplinką ir kitus; vienos “stebuklingos piliulės pagalba” arba “stebuklingos lazdelės mostu” padaryti savo aplinką paklusnią, jaukią ir saugią sau.
Antrasis lygis – tai atsigręžimas į save, savo asmeninę istoriją ir priežasčių (kodėl aš, kodėl su manimi) paieškos. Šiame informacijos apdorojimo lygyje esantys žmonės yra aktyvūs seminarų dalyviai ir individualų sesijų klientai. Jie nori žinoti, suprasti, išsiaiškinti, pasikeisti. Čia jau atsiranda vietos tikslams ir sprendimo būdams. Galimi aišku ir fanatizmo atvejai, kai kyla poreikis rasti bendraminčių ir būtinai pasidalinti su kitais savo įsisavinta informacija. Tačiau reikšmingi asmeniniai pokyčiai dažniausiai leidžia suprasti, jog šiuo kelių gali eiti tik individualiai ir dažniausiai vienas. Šiame etape atsiranda aiškiai suvokiamos gėrio ir blogio ribos. Kyla asmeninė dilema eiti toliau ir būti ištikimu sau, ar likti ištikimu sistemai, giminei, šeimai.
Trečiasis lygis – vidinių transformacijų pradžia ir esamų visatos dėsnių kaip duotybės priėmimas. Tik šiame etape prasideda vertybių sistemos kokybiniai pokyčiai ir išjaustas (kitų, gyvenimo, aplinkos) kontrolės atsisakymas. Atpuola poreikis ginčytis ir įrodinėti,  atsiranda tarnystės, pašaukimo, paskirties poreikis.
Tai tik pirmieji keturi informacijos apdorojimo lygiai, tikiu, kad jų yra kur kas daugiau. Tačiau aš esu linkus dalintis tuo, ką pati išgyvenu ir patiriu. Tad šiam kartui tiek.  

Trupinėlis prisiminimų iš vaikystės apie tai ką reiškia jaustis svarbia

2017 sausio 6

vidinisvaikas

Teko stebėti mažus vaikus, kurie grožisi savimi prieš veidrodį. Su pasigėrėjimu stebėjau, kai mažyliai žaisdami plačiame koridoriuje vis dirsčiojo į savo atvaizdą spintos veidroryje. Jų žvilgsniai  buvo nuoširdūs ir kupini meilės sau. Šie maži išminčiai dar nebuvo užmiršę kaip tai daroma.

O po to ateina laikas, kai mažyliai sužino kaip dera elgtis su kitais vaikais ir suaugusiais, ką reiškia būti klusniu, rimtu ir geru vaiku.

Prisiminkite patys ką galvojote ir kaip jautėtės, kai į svečius ateidavo tetos, dėdės ir reikėdavo kęsti  jų bučinius,  kvailas pastabas koks (kokia) esi jau dideli(s), panaši(us) į ką nors.

Iki šiol pati prisimenu kaip man atimdavo amą klausimas: “ ką labiau myliu tėtį ar mamą?”.

Tik atsakyti deramai nežinojau ką, nes meluoti nemokėjau, o sakyti tiesą (ką galvojau apie tą klausimą uždavusį žmogų) negalėjau, nes būčiau nubausta už įžulumą.

Nežinau kaip jums, bet  man dar vienas išlikęs ryškus iki šiol prisiminimas iš vaikystės, tai suaugusių pastovus reikalavimas dalintis su kitais žaislais, saldainiais ar kitais mano asmeninias daiktais. Mes su broliu labai atidžiai stebėjom, kad absoliučiai viskas būtų padalinta ir būtų padalinta po lygiai tarp mūsų abiejų, tai taiskyklė. Bet kodėl aš turiu dalintis savo asmeniniais daikais su kitais vaikais ar suaugusiais man paaiškinta nebuvo. Tiesiog, būdavau informuota, kad mano ta sena suknelė, batai, knyga, lėlė atiduota, nes aš jau didelė, išaugau, nebežaidžiu…

O jeigu jausdavau nuoskaudą, pyktį ar pradėdavau reikalauti sugrąžinti man mano pačios daiktą, gaudavau suprasti, jog esu niekam tikus, pavydi, egoistė, kuri nemoka dalintis ir kurios jausmai nėra pakankama priežastis, kad situacija išsispręstų mano naudai.

Ir patikėkitė, esmė čia tikrai ne daiktuose.

Iki šiol atsimenu, kaip man vienuolikmetei teko gulėti ligoninėje ir pabendrauti su vienos septynmetės mama. Situacija buvo tokia, jog tos mergaitės lova ligoninės palatoje buvo šalia manosios. Mergaitė ką tik paguldyta, jautėsi labai išsigandus, todėl jos mama pažadėjo, jog aplankys ją dar kartą vakare. Vakarop, sesutė mane pakvietė prie telefono, kas buvo labai keista, nes man niekas neturėjo skambinti. Išgirdau, kad moteris prisistatė tos mano lovos kaimynės mama ir visų pirmą paklausė ar sutikčiau jai padėti. Tik sulaukus mano patvirtinimo, paprašė perduoti jos dukrai, kad ji labai apgailestauja, jog negalės išpildyti dukrai duoto savo pažado – atvažiuoti jos aplankyti dar kartą šį vakarą.

Man asmeniškai šis įvykis paliko neišdildomą įspūdį, nes:

  • Mama atsiprašo savo septynmetės dukros, nes nesilaiko savo duoto žodžio.
  • Ta moteris įvertino mane kaip tą, kuri galės perduoti žinią jos dukrai ir paguosti ją, kad nesijaustų tokia vieniša.
  • Visa tai vyko, kai man buvo 11 metų, Leningrade (tais laikais tas miestas dar taip vadinosi) rusiškai perduoti žinią ir tik tuomet, kai aš pati sutikau tą padaryti, t.y. neliepė man, o suderino su manimi, atsiklausė manęs ir pasitikėjo manimi.
  • Savo mintis tuomet aš atsimenu iki šiol, nes išties pasijutau abstulbus, su manimi mano šeimoje niekas nieko nesitarė ir nuomonės neklausdavo, tik liepdavo ir reikalaudavo.

Žinoma, kad prisiminimai susimaišę su jausmais ir pakankamai subjektyvūs, tačiau gebėjimas išlikti savimi, leisti sau būti oria, mokėti gerbti save, kitus ugdomi vaikystėje, per asmeninę patirtį ir ne kitaip.

Apie lyderystę

2016 gruodžio 24

laozi-statue-china-earlobes

Teko konsultuoti kelis paauglius, kurių pagrindinė užklausa buvo : ” Noriu tapti klasės lyderiu ”.

Pasidomėjau ir aš detaliau šia tema ir kai ką atradau:

Tikrojo lyderio darbo įvertinimas: “Kai darbas atliktas tinkamai, be sambrūzdžio ir pūtimosi, paprastai žmonės sako: “ Štai ką mes padarėmLAO DZĖ

Kiek pažįstate tokių lyderių, kurie sudomino, įkvėpė, paskatino, nukreipė ir … liko nuošaly?

Juk būtent tokios savybės būdingos tikram lyderiui. Jis turi būti pats praėjęs savo kelią, įgavęs žinojimą ir susidraugavęs su savmi, savo ego ir savastimi, jog gebėtų nuoširdžiai džiaugtis kitų lamėjimais ir virsmu.

Gan įdomi ir sudėtinga užduotis man kilo:

Kaip paaiškinti paaugliui, kurio EGO yra pagrindinė varomoji jėgą ir veržli galia, kad jis nori būti “pseudo lyderiu”, kuriuo žavisi, kurį seka, kuriam pavydi ir netgi nekenčia ir taip, kad suprastų ir išgirstų ką aš noriu pasakyti.

Pseudo lyderių stilius

1) “Jei nedarysi taip, kaip aš noriu – būsi nubaustas”.
Pažįstama nuostata, kurią turi daugybė pseudo lyderių, kurie mažiausiai pasiekia ir yra labiausiai nekenčiami.
Tokia nuostata garsiai skamba šeimoje, mokykloje, draugų chebroje. Netgi religijoje tokia nuostata dažna, kai teigiama, kad Dievas nubaus.
2) “Jeigu elgsiesi taip, kaip aš noriu – būsi apdovanotas
Tokia nuostata vadovaujasi tie pseudo lyderiai, kurie nori jog jais žavėtųsi, juos garbintų.
Irgi dažnai šeimoje, mokykloje, kolektyve naudojama strategija.

Lyderių stilius – vadovauti neįkyriai, drąsiai pasitikėti kitais, kai tai įmanoma ir verta dėl tų kitų asmeninės patirties. Palaikyti, padrąsinti ir paleisti, kai to reikalauja gyvenimas.
Švelniai su meile juoktis iš savo ego troškimo žūt būt pelnyti gerą vardą ir sugebėti likti išties ramiam ir šešėlyje, kai tie kiti sako : “Štai pažiūrėk, kaip puikiai man pavyko”.

Kaip manote kiek paauglių po tokio paaškinimo vis dar norėtų būti tikrais lyderiais?
Ką ten paauglių, kiek aplink žmonių sutiktų su Lao Dzė tiesa tiek, jog išdrįstų padaryti tai savu žinojimu?

Ko nori? – Nieko

2016 gruodžio 14

Įsivaizduokite, jog sėdite dideliame oro uoste priešais milžinišką švieslentę ir joje mirga informaciją apie vykstančius skrydžius į visas pasaulio valstybes. O jūs tiesiog sėdite oro uosto salėje niekur neskubate, nieko neveikiate ir laukiate. Salėje pakankamai jauku ir patogu, aplinkui skuba žmones ir susidaro įspūdis, jog gyvenimas verda, o jūs esate įvykių sukūryje. Taip slenka dienos ir mėnesiai, o jūs vis laukiate.

 

orouostsale

Jeigu kas nors paklaustų ko laukiate greitai sugalvotumėte paaiškinimą, kad laukiate vakaro, o gal pavasario, o gal pigaus skrydžio… visai nesvarbu koks atsakymas būtų, jis būtų nukreiptas į išorinius veiksnius, tiesiogiai nesusijusius su asmeniniu vidiniu nusiteikimu prisiimti atsakomybę nuspręsti ir veikti.
Paskutiniu metu į mane pradėjo kreiptis pakankamai jauni žmonės, norintys pokyčių asmeniniame gyvenime. Nors jų visų patirtys skirtingos, tačiau visus juos sieja viena baimė – jie bijo prisiimti asmeninę atsakomybę už save ir savo gyvenimo kokybę.
Jauni, gražūs, fiziškai sveiki žmonės neturi ambicijų, svajonių, siekių. Tenkinasi primityviais ir lengviausiai prieinamais gyvenimo teikiamais patogumais. Net ne mėnesiais, o jau ir metais sėdi prie kompiuterio, gyvena iš socialinių pašalpų ir\ar yra išlaikomi tėvų.
Problemos konsultuojant prasideda tuomet, kai pradedam kartu aiškinti ko jie išties nori. Populiariausias atsakyms nieko. Nieko nenori nei iš savęs nei iš savo gyvenimo. Jie fiziškai subrendo, o psichologiškai užaugti jų niekas neišmokė, kai kuriems iš jų net ir neleido arba užmiršo duoti leidimą užaugti.
Yra taip vadinamos meta programos, viena iš jų vadinasi “ Nuo … Link”.
Galiu gan drąsiai daryti prielaidą, jog realiai mes gyvename lyg iškreiptų veidrodžių karalystėje. Nes, kai nepaliaujamos reklamos ir informacijos srautas mums peršą ideoligiją, jog esame žmonija siekianti tikslų ir įgyvendinanti projektus, t.y. visi mes drauge judame LINK, gyvenime sutinku žmones, kurie realiai nesuvokia kas su jais ne taip, nes jie nemato, nejaučia jokio LINK judėjimo, ką jau kalbėti, apie tai, jog išvis kažkur juda. Užstrigę oro uosto laukimo salėje, prie begalės krypčių, jie neskrenda niekur … 
Visi tie apie kuriuos čia bandau parašyti gyvena judėdami NUO.
Kantrybės, tuoj viskas bus dar aiškiau, kur LINK veda mano mintys-))
Tei kurie gyvena vadovaudamiesi principu NUO, jiems svarbu:
Nesirgti, Nestresuoti, kad visi juos paliktų ramybėje, kad iš karto visos įdėtos pastangos pasiektų tikslą ir svarbiausia, kad visi apie juos galvotų gerai.
Jie nieko nenori pasiekti (nemato prasmės, kam jiems to reikia), pinigai jų nedomina (nes pinigai yra blogai, nenori susitepti, reiks galvoti ką su jais daryti), santykiai su priešinga lytimi irgi nedomina (nes reikalaus dėmesio, pinigų, veiklos, pastangų) ir t.t.
Kai  vienas iš tokių klientų išsivadavo NUO vidinio diskomforto, sunkumo kojose ir aštraus skausmo širdiems plote išvis nurimo ir tapo absoliučiai laimingas savo vidinėje ir išorinėje izoliacijoje. Mano gudrūs klausimai apie keliones, naujas patirtis ir pažintis jam jokio įspūdžio nepadarė.
Kitas klientas norėjo univeralaus plano iš kokių trijų- penkių punktų, kuris padės jam išspęsti ir užbaigti visus jau susikaupusius darbus ir visus darbus, kurie jo dar laukia ateityje. Tokio stebuklingo universalaus sprendimo, užtikrinančio didžiausią sėkmę minimaliomis pastangomis.
Visi tie, kurie gyvena vadovaudamiesi meta programos principu LINK, jiems svarbu:
Sužinoti, įgauti įgūdžius, išmokti, turėti, pasiekti, pažinti. Jie nori daugiau nei turi dabar. O svarbiausia jie turi pakankamai drąsos veikti, klysti, dėti pastangas.
Man kaip konsultantei ir koučingo specialistei labai įdomu dirbti su kiekvienu į mane besikeipusiu žmogumi, dėkui jiems visiems, nes tik jų dėka aš galiu pažinti gyvenimą su vis kitais jo niuansais.

Klausimai, kurie pamankštins protą

2013 rugpjūčio 10

medis

35 klausimai, kurie pamankštins protą.
Tai klausimai, į kurios verta atsakyti kiekvienam žmogui. Nevertinkite atsakymų teisngi jie ar neteisingi, nes dažnai teisingai užduotas klausimas, jau ir yra atsakymas.

1.Kiek sau duotumėt metų, jeigu nežinotumėt savo amžiaus?
2.Kas blogiau: pabandyti ir patirti nesėkmę ar iš viso nepabandyti?
3.Jeigu gyvenimas yra trumpas, tai kodėl mes darome tiek daug to, ko nemėgstame ir tiek mažai to, ką mėgstame ir mums teikia pasitenkinimą?
4.Jeigu darbas atliktas, viskas jau pasakyta ir padaryta, tai ko buvo daugiau – kalbų ar darbų?
5.Jeigu Jums būtų suteikta proga pakeisti tik vieną dalyką pasaulyje, kas tai būtų?
6.Jeigu laimė taptų nacionaline valiuta, koks darbas jus padarytų laimingu?
7.Jūs darote tai, kuo tikite, ar bandote patikėti tuo, ką darote?
8.Jeigu vidutiniškai gyventumėte 40 metų, ką pakeistumėt savo gyvenime, kad jis taptų pilnaverčiu?
9.Kaip manote ar kontroliuojate įvykius savo gyvenime?
10.Jeigu galėtumėt mažam vaikui duoti tik vieną patarimą visam jo gyvenimui, ką jam pasakytumėt?
11.Ar galėtumėt nusižengti įstatymui dėl mylimo žmogaus?
12.Ar Jūs matėte beprotybę ten, kur vėliau įžvelgėte genialiumą?
13.Ką gyvenime darote kitaip nei visi kiti?
14.Kodėl taip gaunasi, kad tai kas daro laimingu Jus, visus kitus nebūtinai padaro laimingais?
15.Ką tokio gyvenime Jūs labai norėjote padaryti, bet taip ir nepadarėte? Kas pamaišė? Ir kas vis dar trukdo iki šiol?
16.Jeigu būtų Jums pasiūlyta gyventi kitoje šalyje, kurioje šalyje gyventumėt?
17.Jūs vis dar stipriai laikotės kažką įsikibę, ką jau senai vertėjo paleisti?
18.Jūs spaudžiate lifto iškvietimo mygtuką daugiau nei vieną kartą? Jus ištiesų manote, kad tuomet jis atvažiuos greičiau?
19.Kodėl Jūs – esate Jūs?
20.Jeigu galėtumėt sau tapti draugu, Jūs pats notėtumėt tokio draugo?
21.Kas blogiau ar tai, kad geriausias draugas išvažiuoja gyventi svetur, ar tai, kad geriausias draugas gyvena šalia, tačiau Jūs nustojate bendrauti?
22.Už ką labiausiai esate dėkingas gyvenime?
23.Ką pasitinktumėt: prarasti visus turimus prisiminimus, ar niekada neturėti naujų?
24.Ar galima išsikovoti tiesą be kovos?
25.Jūsų pati diždžiausia baimė tapo realia?
26.Jūs pamenate kaip stipriai buvote susikrimtęs prieš penkis metus? Ar dabar tai vis dar svarbu jums?
27.Koks prisiminimas iš vaikystės yra Jums pats laimingiausias? Kas būtent daro jį tokiu brangiu?
28.Jeigu ne darbar, tai kada?
29.Kodėl religija, kuri propoguoja meilė, tapo begalės karų priežastimi?
30.Ar įmanoma absoliučiai būti tikru ir žinoti kas ištiesų yra gerai, o kas blogai?
31.Jeigu šiandien jums duotų milijoną eurų, Jūs išeitumėt iš darbo?
32.Jeigu mes mokomės iš klaidų, tai kodėl taip bijome suklysti?
33.Ką darytumėt kitaip, jeigu žinotumėt, kad niekas Jūsų nepasmerks už tai?
34.Kada paskutinį kartą girdėjote savo kvėpavimą? O kada klausėtės savo širdies plakimo?
35.Sprendimai priimami čia ir dabar. Klausimas toks: Jūs pats savarankiškai priimate srendimus, ar už Jus tai padaro kiti?

Aukojimas

2013 rugpjūčio 10

Kiaušinis
Interneto platybėse radau pasaką, kurią išverčiau į lietuvių kalbą.

– Kas paskutinis paaukoti eilėje?
– Aš 852, tad jūs būsite 853.
– Kodėl tiek daug norinčių paaukoti?
– O jūs manėt, kad tik viena tokia protinga esate. Štai kiek mūsų pasiruošusių aukai.
– Kaip ilgai laukti teks, tad kada gi aš savo eilę prieisiu?
– Nesijaudinkite, čia viskas vyksta labai greitai. O jūs dėl ko aukojatės?
– Vardan meilės, aišku. O jūs?
– O aš dėl vaikų. Vaikai tai mano – viskas!
– O kokią auką atnešėte?
– Savo asmeninį gyvenimą. Kad tik vaikai būtų sveiki ir laimingi. Viską, viską jiems gatava atiduoti. Geras vyras piršosi, bet aš atsisakiau. Kaip aš svetimą vyrą į namus atvesiu vaikams. Netgi gerai apmokamo darbo atsisakiau, nes toli važinėti reikėjo, įsidarbinau auklyte vaikų darželyje, kad vaikus matyti galėčiau, kad prižiūrėti pamaitinti būtų. Viskas dėl vaikų, nieko sau, tik jiems.
– Oi, o aš jus labai suprantu. Aš tai santykius noriu paaukoti…suprantate, mane su vyru jau senai niekas nesieja…jis net kitą moterį turi. Aš irgi kaip ir kitą žmogų sutikau, bet…jeigu vyras pirmas išeitų, tuomet….bet jis neišeina, netgi verkia!…sako, kad priprato prie manęs!…o man jo gaila, verkia juk!!… taip ir gyvenam…
– O jūs pati?
– Aš irgi verkiu…kankinuosi jau senai…greitai visai išprotėsiu!
– Tai jau taip, gyvenimas labai žiaurus. Visad reikia kažką aukoti, kažko atsisakyti..
Atsidaro durys ir garsus balsas ištaria :
– Kieno numeris – 852, užeikite!
– Na, aš einu. Labai jaudinuosi, o jeigu auka per maža ir nepriims?
Lėtai slenka laikas, 853 sėdi susigūžus ir laukia savo eilės. Ir pagaliau iš kabineto išeina 852, moteris pasimetus ir sunerimus.
– Na kaip? Auką priėmė? Ką sakė?
– Ne, nepriėmė, čia pasirodo yra išbandymo laikotarpis. Liepė dar pagalvoti.
– O kodėl, kodėl ne iškarto auką priima?
– Oi, brangioji, jie man tiek parodė! Aš užėjau ir paskleidžiau ant stalo auką. Visą savo asmeninį gyvenimą išvyniojau, o jie manęs ir klausia :“Ar aš gerai apgalvojau? Juk tai visam likusiam laikui.“ O aš jiems: „Nieko tokio. Vaikai užaugs, įvertins mano auką. Supras ką mama dėl jų paaukojo“. O jie man: „Atsisėskite ir pažiūrėkite į ekraną“. O ten toks keistas filmas apie mane! Rodo, kad mano vaikai jau užaugo. Dukra ištekėjo ir į užsienį išvažiavo, sūnus skambina kartą į mėnesį ir tik iš reikalo. Marti atžagariai kalbasi…Aš jam: „ Sūneli, ar pavalgei? Ar viskas gerai?“, o jis man:“ Mama, nelįsk į mūsų gyvenimą, tau ką užsiimti nėra kuo?“. O kuo gi man užsiimti, jeigu aš visą savo gyvenimą vaikams atidaviau ir į juos visas viltis ir ateitį savo sudėjau?? Tai, kaip taip išeina, kad vaikai mano aukos neįvertins? Negi aš čia veltui dėl jų taip stengiuosi?…
Durys ir vėl atsidaro:
– Nr. 853, užeikite.
– Oi, dabar jau aš. Aš visai po jūsų pasakojimo pasimečiau, na bet jeigu jau susiruošiau, einu.
– Prašom užeiti, kokią auką atnešėt?
– Santykius.
– Aišku. Na, rodykite.
– Štai, jie aišku neilgi, bet labai švelnūs ir labai švieži, kitaip nenunešioti, mes tik pusmetį susitikinėjam.
– Ir dėl ko jus juos aukojate?
– Dėl šeimos…
– Kieno šeimos? Ar yra poreikis ją išsaugoti?
– Na, gal yra…aišku pas vyrą meilužė ir jau senai, jis pas ją pastoviai bėgioja, aš kaip ir susitaikiau su tuo, o gal kovoti jėgų nebeliko.
– O jūs ką?
– O ką aš? Ar manęs kas nors, ko nors klausė? Netikėtai atsirado mano gyvenime naujas žmogus, pajutome simpatiją vienas kitam…
– Tai jūs šituos naujus santykius ir norite paaukoti?
– Taip, tam kad šeimą išsaugočiau.
– Kieno? Juk jūs pati sakėte pas vyrą kita moteris. Pas jus kitas vyras. Tai kur čia šeima?
– Na ir kas, juk pase mes vedę, reiškia šeima.
– Tai reikia suprasti, kad jus viskas visiškai tenkina?
– Ne. Ne. Kaip gali tenkinti? Juk aš verkiu pastoviai, pergyvenu!
– Tuomet keiskite senus santykius į naujus?
– Na, kad šitie nauji ne tokie jie ir gilus, šiaip laiko leidimas….žodžiu, paimkite juos kaip auką, man negaila.
– Na, jeigu jums negaila, tuomet mums juo labiau. Duokite savo auką.
– O man pasakojo, kad čia kokį tai įdomų filmą rodote, apie ateitį. Kodėl man nerodote?
– Filmus mes čia rodom įvairius, kai kam apie ateitį, kai kam apie praeitį…norite mes jums dabartį parodysim?
– Žinoma, noriu, nes kažkaip greiti viskas įvyko, aš pasiruošti morališkai nespėjau.
– Jungiam, žiūrėkite.
– Oi, oi !! Čia aš? Negi aš taip atrodau? Juk tai melas, aš save prisižiūriu.
– Ne, mes čia jūsų sielą rodome, ji taip jūsų išvaizdą įtakoja.
– Ką? Būtent taip aš ir atrodau, pečiai nusvirę, lūpos sučiauptos, akys blankios, plaukai bespalviai…
– Taip visad atrodo, kai siela verkia…
– O kas ten per vaikas? Kodėl man jo taip gaila? Koks mielas, žiūrėkite kaip jis prie manęs glaudžiasi…
– Neatpažinote? Tai jūsų vyro sielos projekcija.
– Vyras? Kas per kvailystė ! Jis suaugęs vyras !
– O sieloje vaikas.. va ir glaudžiasi prie mamos…
– Taip, tikrai, jis ir gyvenime taip paklusnus, jaučiasi tarsi nusikaltęs, vis glaudžiasi…
– Tai taip išeina ne jūs prie jo, o jis prie jūsų?
– Man dar vaikystėje buvo įkalta, kad moteris turi būti stipresnė, išmintingesnė, ryžtingesnė. Ji turi ir šeimai vadovauti ir vyrą valdyti.
– Na tai dabar taip ir yra. Stipri, ryžtinga, išmintinga mamytė vadovauja savo berniukui – vyrui.
Ir pabars, ir paguos, ir atleis. Tad ko gi jūs norite dar?
– Labai įdomu, bet juk aš jam ne mama, o žmona. O ten ekrane, jis toks kaltas…ir pas tą savo lakudrą vėl bėgs, o aš jį vis tiek myliu !
– Tai taip ir yra, berniukas nubėgs pažais svetimoje smėlio dėžėje, o vėliau grįš pas jaukią mamą, paverks į prijuostę, pasiguos…Viskas, filmas baigtas. Užbaigiam ir mūsų susitikimą, tai kaip nepersigalvojote aukojate savo meilę?
– O ateitis, kodėl man neparodėte ateities?
– O jūs ateities neturite su tokia realybe. Pabėgs jūsų užaugęs berniukas jeigu ne pas kitą moterį tai pas ligą, o gal į niekur. Bet kuriuo atveju ras būdą ir pabėgs iš po mamos sijono. Juk anksčiau ar vėliau ateis laikas ir jam užaugti…
– Ir ką gi man daryti? Dėl ko gi aš tuomet save aukosiu?
– Tai jau paliekam jums pačiai spręsti. Galbūt jums beprotiškai patinka būti mamyte, netgi labiau nei žmona?
– Ne, man patinka būti žmona, o dar labiau patinka būti mylima moterimi!
– Na, mamytės irgi būna ir netgi dažnai, mylimos moterys. Taip, kad pasiruošus paaukoti save? Tam, kad išsaugoti tai ką turite dabar ir tam, kad vyras dar pabūtų berniuku?
– Ne…Aš turiu pagalvoti.
– Žinoma, eikite ir galvokite.
– O patarimą ar galite duoti?
– Jeigu vis tik nuspręsite būti ir likti Moterimi, nustokite būti mama ir tapkite tokia Moterimi, kuriai norisi gėles dovanoti ir serenadas dainuoti, tapkite jausminga ir paslaptinga, atsigręžkite į save ir pamilkite save, tuomet ir kiti jus mylės.
– Jūs manote padės?
– Dažniausiai padeda. Bet jeigu ne, tuomet grįžkite pas mus. Jūsų santykiai tiesiog puikūs ir mes juos su malonumu priimsime. Ar įsivaizduojate kiek žmonių pasaulyje apie tokiu santykius svajoja?
Taip kad, jeigu sugalvosite paaukoti – maloniai prašom!
– Aš pagalvosiu.
Nr.853 pasimetusi išeina iš kabineto, stipriai spausdama savo santykius prie širdies. Nr.854 susijaudinus užeina į kabinetą.
– Esu pasiruošus paaukoti savo interesus vien tik tam, kad mama nesijaudintų be reikalo.
Durys užsidaro. Daugiau nieko nesigirdi.
Koridoriumi lėtai vaikšto žmonės, laikydami priglaudę prie krūtinės savo norus, gabumus, karjerą, talentą, meilė – žodžiu, visą tai, ką pasiruošę taip lengvabūdiškai paaukoti…

Autorės puslapis: http://www.elfikarussian.ru/