Archive for the ‘Skaitiniai į temą’ Category

Aukojimas

2013 rugpjūčio 10

Kiaušinis
Interneto platybėse radau pasaką, kurią išverčiau į lietuvių kalbą.

– Kas paskutinis paaukoti eilėje?
– Aš 852, tad jūs būsite 853.
– Kodėl tiek daug norinčių paaukoti?
– O jūs manėt, kad tik viena tokia protinga esate. Štai kiek mūsų pasiruošusių aukai.
– Kaip ilgai laukti teks, tad kada gi aš savo eilę prieisiu?
– Nesijaudinkite, čia viskas vyksta labai greitai. O jūs dėl ko aukojatės?
– Vardan meilės, aišku. O jūs?
– O aš dėl vaikų. Vaikai tai mano – viskas!
– O kokią auką atnešėte?
– Savo asmeninį gyvenimą. Kad tik vaikai būtų sveiki ir laimingi. Viską, viską jiems gatava atiduoti. Geras vyras piršosi, bet aš atsisakiau. Kaip aš svetimą vyrą į namus atvesiu vaikams. Netgi gerai apmokamo darbo atsisakiau, nes toli važinėti reikėjo, įsidarbinau auklyte vaikų darželyje, kad vaikus matyti galėčiau, kad prižiūrėti pamaitinti būtų. Viskas dėl vaikų, nieko sau, tik jiems.
– Oi, o aš jus labai suprantu. Aš tai santykius noriu paaukoti…suprantate, mane su vyru jau senai niekas nesieja…jis net kitą moterį turi. Aš irgi kaip ir kitą žmogų sutikau, bet…jeigu vyras pirmas išeitų, tuomet….bet jis neišeina, netgi verkia!…sako, kad priprato prie manęs!…o man jo gaila, verkia juk!!… taip ir gyvenam…
– O jūs pati?
– Aš irgi verkiu…kankinuosi jau senai…greitai visai išprotėsiu!
– Tai jau taip, gyvenimas labai žiaurus. Visad reikia kažką aukoti, kažko atsisakyti..
Atsidaro durys ir garsus balsas ištaria :
– Kieno numeris – 852, užeikite!
– Na, aš einu. Labai jaudinuosi, o jeigu auka per maža ir nepriims?
Lėtai slenka laikas, 853 sėdi susigūžus ir laukia savo eilės. Ir pagaliau iš kabineto išeina 852, moteris pasimetus ir sunerimus.
– Na kaip? Auką priėmė? Ką sakė?
– Ne, nepriėmė, čia pasirodo yra išbandymo laikotarpis. Liepė dar pagalvoti.
– O kodėl, kodėl ne iškarto auką priima?
– Oi, brangioji, jie man tiek parodė! Aš užėjau ir paskleidžiau ant stalo auką. Visą savo asmeninį gyvenimą išvyniojau, o jie manęs ir klausia :“Ar aš gerai apgalvojau? Juk tai visam likusiam laikui.“ O aš jiems: „Nieko tokio. Vaikai užaugs, įvertins mano auką. Supras ką mama dėl jų paaukojo“. O jie man: „Atsisėskite ir pažiūrėkite į ekraną“. O ten toks keistas filmas apie mane! Rodo, kad mano vaikai jau užaugo. Dukra ištekėjo ir į užsienį išvažiavo, sūnus skambina kartą į mėnesį ir tik iš reikalo. Marti atžagariai kalbasi…Aš jam: „ Sūneli, ar pavalgei? Ar viskas gerai?“, o jis man:“ Mama, nelįsk į mūsų gyvenimą, tau ką užsiimti nėra kuo?“. O kuo gi man užsiimti, jeigu aš visą savo gyvenimą vaikams atidaviau ir į juos visas viltis ir ateitį savo sudėjau?? Tai, kaip taip išeina, kad vaikai mano aukos neįvertins? Negi aš čia veltui dėl jų taip stengiuosi?…
Durys ir vėl atsidaro:
– Nr. 853, užeikite.
– Oi, dabar jau aš. Aš visai po jūsų pasakojimo pasimečiau, na bet jeigu jau susiruošiau, einu.
– Prašom užeiti, kokią auką atnešėt?
– Santykius.
– Aišku. Na, rodykite.
– Štai, jie aišku neilgi, bet labai švelnūs ir labai švieži, kitaip nenunešioti, mes tik pusmetį susitikinėjam.
– Ir dėl ko jus juos aukojate?
– Dėl šeimos…
– Kieno šeimos? Ar yra poreikis ją išsaugoti?
– Na, gal yra…aišku pas vyrą meilužė ir jau senai, jis pas ją pastoviai bėgioja, aš kaip ir susitaikiau su tuo, o gal kovoti jėgų nebeliko.
– O jūs ką?
– O ką aš? Ar manęs kas nors, ko nors klausė? Netikėtai atsirado mano gyvenime naujas žmogus, pajutome simpatiją vienas kitam…
– Tai jūs šituos naujus santykius ir norite paaukoti?
– Taip, tam kad šeimą išsaugočiau.
– Kieno? Juk jūs pati sakėte pas vyrą kita moteris. Pas jus kitas vyras. Tai kur čia šeima?
– Na ir kas, juk pase mes vedę, reiškia šeima.
– Tai reikia suprasti, kad jus viskas visiškai tenkina?
– Ne. Ne. Kaip gali tenkinti? Juk aš verkiu pastoviai, pergyvenu!
– Tuomet keiskite senus santykius į naujus?
– Na, kad šitie nauji ne tokie jie ir gilus, šiaip laiko leidimas….žodžiu, paimkite juos kaip auką, man negaila.
– Na, jeigu jums negaila, tuomet mums juo labiau. Duokite savo auką.
– O man pasakojo, kad čia kokį tai įdomų filmą rodote, apie ateitį. Kodėl man nerodote?
– Filmus mes čia rodom įvairius, kai kam apie ateitį, kai kam apie praeitį…norite mes jums dabartį parodysim?
– Žinoma, noriu, nes kažkaip greiti viskas įvyko, aš pasiruošti morališkai nespėjau.
– Jungiam, žiūrėkite.
– Oi, oi !! Čia aš? Negi aš taip atrodau? Juk tai melas, aš save prisižiūriu.
– Ne, mes čia jūsų sielą rodome, ji taip jūsų išvaizdą įtakoja.
– Ką? Būtent taip aš ir atrodau, pečiai nusvirę, lūpos sučiauptos, akys blankios, plaukai bespalviai…
– Taip visad atrodo, kai siela verkia…
– O kas ten per vaikas? Kodėl man jo taip gaila? Koks mielas, žiūrėkite kaip jis prie manęs glaudžiasi…
– Neatpažinote? Tai jūsų vyro sielos projekcija.
– Vyras? Kas per kvailystė ! Jis suaugęs vyras !
– O sieloje vaikas.. va ir glaudžiasi prie mamos…
– Taip, tikrai, jis ir gyvenime taip paklusnus, jaučiasi tarsi nusikaltęs, vis glaudžiasi…
– Tai taip išeina ne jūs prie jo, o jis prie jūsų?
– Man dar vaikystėje buvo įkalta, kad moteris turi būti stipresnė, išmintingesnė, ryžtingesnė. Ji turi ir šeimai vadovauti ir vyrą valdyti.
– Na tai dabar taip ir yra. Stipri, ryžtinga, išmintinga mamytė vadovauja savo berniukui – vyrui.
Ir pabars, ir paguos, ir atleis. Tad ko gi jūs norite dar?
– Labai įdomu, bet juk aš jam ne mama, o žmona. O ten ekrane, jis toks kaltas…ir pas tą savo lakudrą vėl bėgs, o aš jį vis tiek myliu !
– Tai taip ir yra, berniukas nubėgs pažais svetimoje smėlio dėžėje, o vėliau grįš pas jaukią mamą, paverks į prijuostę, pasiguos…Viskas, filmas baigtas. Užbaigiam ir mūsų susitikimą, tai kaip nepersigalvojote aukojate savo meilę?
– O ateitis, kodėl man neparodėte ateities?
– O jūs ateities neturite su tokia realybe. Pabėgs jūsų užaugęs berniukas jeigu ne pas kitą moterį tai pas ligą, o gal į niekur. Bet kuriuo atveju ras būdą ir pabėgs iš po mamos sijono. Juk anksčiau ar vėliau ateis laikas ir jam užaugti…
– Ir ką gi man daryti? Dėl ko gi aš tuomet save aukosiu?
– Tai jau paliekam jums pačiai spręsti. Galbūt jums beprotiškai patinka būti mamyte, netgi labiau nei žmona?
– Ne, man patinka būti žmona, o dar labiau patinka būti mylima moterimi!
– Na, mamytės irgi būna ir netgi dažnai, mylimos moterys. Taip, kad pasiruošus paaukoti save? Tam, kad išsaugoti tai ką turite dabar ir tam, kad vyras dar pabūtų berniuku?
– Ne…Aš turiu pagalvoti.
– Žinoma, eikite ir galvokite.
– O patarimą ar galite duoti?
– Jeigu vis tik nuspręsite būti ir likti Moterimi, nustokite būti mama ir tapkite tokia Moterimi, kuriai norisi gėles dovanoti ir serenadas dainuoti, tapkite jausminga ir paslaptinga, atsigręžkite į save ir pamilkite save, tuomet ir kiti jus mylės.
– Jūs manote padės?
– Dažniausiai padeda. Bet jeigu ne, tuomet grįžkite pas mus. Jūsų santykiai tiesiog puikūs ir mes juos su malonumu priimsime. Ar įsivaizduojate kiek žmonių pasaulyje apie tokiu santykius svajoja?
Taip kad, jeigu sugalvosite paaukoti – maloniai prašom!
– Aš pagalvosiu.
Nr.853 pasimetusi išeina iš kabineto, stipriai spausdama savo santykius prie širdies. Nr.854 susijaudinus užeina į kabinetą.
– Esu pasiruošus paaukoti savo interesus vien tik tam, kad mama nesijaudintų be reikalo.
Durys užsidaro. Daugiau nieko nesigirdi.
Koridoriumi lėtai vaikšto žmonės, laikydami priglaudę prie krūtinės savo norus, gabumus, karjerą, talentą, meilė – žodžiu, visą tai, ką pasiruošę taip lengvabūdiškai paaukoti…

Autorės puslapis: http://www.elfikarussian.ru/

ir vėl apie Meilę

2013 rugpjūčio 10

butterfly-kiss-caress-finers-photography1Ir vėl bemiegė naktis. Savaitę atgal jis man pasakė: „ Atleisk, bet mums nieko nepavyks. Tu nekalta, reikalas ne tavyje, o manyje…nesisielok..“
Šiuos žodžius esu girdėjusi ne kartą, gal kiek kitaip ištartus, bet jų esmę tokia pat – aš vėl likau viena. Ir šie žodžiai taip skaudina ir žeidžia.
Galvoje sukosi tos pačios mintys:“ Ką aš darau ne taip? Kodėl man taip nesiseka? Aš juk ne kvaiša, ne pabaisa…Bet vis tiek labai liūdna, todėl, kad mano gyvenime nėra Meilės. Jos mano gyvenime visai, visai nėra“.
Rodos verkiau verkiau ir kažkuriuo tai momentu kritau ant kelių ir pakėlusi rankas maldai sušukau:“ Dieve! Prašau! Aš taip noriu Meilės! aš dūstu be Meilės! Lai mane aplanko Meilė! Labai labai prašau!“…ir Dievas mane išgirdo.

– Aš atėjau, – atsakė Meilė, – Pažiūrėk į mane.
Ji sėdėjo kėdėje prie lango. Atrodė pavargus, tarsi buvo panaši į užguitą nusiminusią namų šeimininkę. Panašu, kad mano abejones veide perskaitė ir Meilė ir tarė:
– O aš galiu mainyti veidus. Galiu būti tokia ….
Ir staiga tapo nepasiekiama, išdidžia ir spindinčia Sniego Karaliene.
– Ir tokia …
Kėdėje akimirksniu atsirado linksmas kūdikis, mėginantis savo koją susikišti į burną.
– Ir tokia …
Virto švelniu lieknos merginos, grojančios smuiku, įvaizdžiu.
– Ir tokia …
Manau, kad taip turėjo atrodyti aistringoji Karmen.
– Kiekvienas turi savo manęs įsivaizdavimą, – tarė ji vėl virsdama liūdna namų šeimininke.
– Tu kvietei mane, kam? – nekantriai paklausė Meilė
– Na, kaip kam. Aš noriu Meilės, noriu kad tu būtum mano gyvenime. Visada, girdi, pastoviai.
Visi kiti turi tave, reiškia tu privalai būti ir mano gyvenime.
– Niekam nieko aš neprivalau, – švelniai paprieštaravo Meilė, – ten kur girdžiu žodį „privalau“ aš negyvenu. Aš arba išeinu arba mirštu…
– Tai tu neesi nemirtinga? – nustebau aš.
– Mane dažnai žudo, o aš kaip Feniksas vis atgimstu kitu pavidalu, kitoje vietoje, taip kad šia prasme, taip, aš nemirtinga.
– O kaip galima tave užmušti?
– Mane žudo melas, nuoskaudos, lūkesčiai, išsižadėjimas, pavydas, noras besąlygiškai valdyti, kad priklausyčiau tik vienam ir žodis…privalai – liūdnai tarė Meilė. – Per ilgą pasaulio egzistavimą žmonija sugalvojo labai daug būdų, kaip žudyti Meilę.
– Taip, Meilė, labai dažnai būna nelaiminga – tyliai ištariau aš.
– Ne. Tai melas. Meilė tai Laimė, jeigu galvoji, kad Meilė nelaiminga, reiškia mane su kažkuo sumaišei, reiškia tai ne aš.
– Na, jau, o su kuo gi Meilę galima sumaišyti arba išvis neatpažinti? – nusistebėjau aš.
– Su aistra, su poreikiu būti reikšmingu ir reikalingu. Su poreikiu kažką kažkam įrodyti. Su užslėptu godumu. Žmonės – tokie maišytojai. Tačiau, daugelis iš jų, paprasčiausiai neatpažįsta tikrosios Meilės.
– Bet palauk, kaip tai, juk aš perskaičiau tiek knygų apie Meilę! Visi žino kas yra Meilę..Romeo ir Džiuljeta… Otello ir Dezdemona…Ana Karenina … ir…
– Vaike, negi tu išties manai, kad tai Meilė ? – mostelėjo ranka Meilė.- Nejaugi tu tikrai manai, kad aš tokia? Myliu, nuodiju..smaugiu…žudau…kankinu…naikinu???
– Bet negi tai ne iš Meilės? ! Juk visą tai tik dėl Tavęs? Argi ne?
– Ne.- liūdnai tarė Meilė – tai dėl baimės. Baimės prarasti. Baimės būti atstumtam. Baimės būti apgautam. Baimės likti vienam. Baimės būti apkalbėtam. Baimė žudo Meilę.
Viskas galvoje susimaišė aš susimąsčiau. Tai kas buvo iki šiol aiškia tiesa man, tapo tokiu tąsiu lipniu rūku.
– Tuomet kokia tu tikroji? – tyliai paklausiau aš.
– Apie mane tiksliausiai kalba šventas raštas. – atsakė pralinksmėjus Meilė.- Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kad buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji viską pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria. Meilė niekada nepasiduoda. (1Kor 12,19 – 13,3 HIMNAS MEILEI Pauliaus laiškas korintiečiams).
– Viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria… – mašinaliai kartojau aš. – Na, jeigu jau taip sakai tu….Gerai aš sutinku viską iškęsti, viskuo tikėti ir vis dar tikėtis !, o kodėl tu vis neateini ir neateini? Kodėl mane vis apeini ratu?
– Todėl, kad tu manęs bijai, – tyliai ištarė Meilė.- aš ateinu ir stoviu šalia, bet tu kiek įmanydama stengiesi manęs nepastebėti. Ir neįsileidi manęs į savo širdį.
– Aš? Bijau?? MEILĖS?? – pasipiktinau aš, – tu klysti !!
– Tu bijau skausmo, nes turi įsitikinimą, kad meilė tai kančia.
– O argi ne taip? – ginčijausi aš, nes pajutau susierzinimą, tiek daug paradoksų toje Meilėje yra.
– Ne. Ne taip – jau pyktelėjusi tarė Meilė – Manyje nėra skausmo. Tai žmonių išmislas. Aš graži, tyra, lengva ir laisva. Aš kaip drugelis delne…Laikei kada nors delne drugelį?
– Na, taip, vaikystėje, – atsiminiau aš.- Aš labai tyliai stovėjau ir gėrėjausi tuo stebuklu, kuris nutūpė ant mano delno, rodos net kvėptelėti bijojau, kad neišgąsdinčiau, o jis švelniai ropojo mano delnu, kurį net šiek tiek kuteno, jo lengvas prisilietimas…
– O kas būtų jeigu delną sugniaužtum, arba pradėtum sparnelius traukti į priešingas puses?
– Jis žūtų, – gailiai ištariau aš.
– Ir aš mirštu, – liūdnai tarė Meilė, -kai mane bando sulaikyti, suspausti, o kartais net smeigtuku bando prismeigti, kad nepabėgčiau, kaip kokį trofėjų – ką gi jūs, žmones su manimi darote…
Įsiviešpatavo tyla, nes aš pamačiau vaizdų virtinę, kaip elgiausi daug kartų reikalaudama meilės, priekaištaudama, užkraudama lūkesčiais meilę ir ji žūdavo, o aš paskui verkdavau…. na kaip gi taip ir vėl mano meilė mirė!
Meilė supratingai palingavo galva:
– Elgeisi tarsi neprotingas vaikas. Suspausti, sučiupti, pririšti, įkalinti. Tai taip žmogiška!
Aš žiūrėjau į Meilę. Štai sėdi ji mano krėsle, trapus drugelis, o aš ją paverčiau į išvargintą namų šeimininkę. Aš pati ją tokią paverčiau! Pati, niekieno neverčiama! Ir vėl toliau iš jos reikalauju, reikalauju, reikalauju… pravirkau, nes staiga ašaros išsiveržę …
– Meilė, ką aš galiu padaryti dėl Tavęs? – per ašaras paklausiau aš.
– Priimti mane. Priimti mane kaip brangią širdžiai dovaną. Tiesiog, suteik man erdvės…suteik man erdvės savo delne … Juk ir aš taip pasiilgau žmonių …
– Ir tu daugiau manęs nepaliksi? Neišeisi vėl? – paklausiau aš.
– O aš niekad ir nebuvau išėjus, -atsakė Meilė – Aš visad čia, šalia. Ir laukiu…

….. Manau, man prisisapnavo puikus, spalvotas lengvas sapnas, nes rytą, kaip priėjau prie lango ir atitraukiau užuolaidą, pamačiau kad naktį lijo. Balos spindėjo, medžių lapai buvo vaiskios spalvos. O ant lango stiklo tupėjo nepasakomo grožio drugelis….

Autorės saitas: http://www.elfikarussian.ru/

Kas yra tas vandenynas

2013 rugpjūčio 10

Www.Pix98.CoM_001

Kartą viena nedidelė žuvis užsinorėjo sužinoti kas ištikrųjų yra tas vandenynas. Ji pradėjo klausinėti kartu plaukiojančių žuvų, tačiau jos nežinojo atsakymo. Tuomet ji nuplaukė į gilumą, kad rastų atsakymą ten. Gilumoje gyvenantys gyviai tikslaus atsakymo jai nedavė, tada atkakli žuvytė iškilo į patį paviršių. Tačiau ir čia ji nerado atsakymo, kurio tikėjosi. Ir štai ji, nusivylusi ir susimąsčiusi lėtai plaukė, kol nesutiko senos ir išmintingos žuvies. Netekusi vilies ji liūdnai paklausė:
– Gal vis tik tu žinai kas gi yra tas vandenynas, apie kurį visi kalba, bet niekas nežino kas tai yra ?
– Naivuole, – atsakė sena išmintinga žuvis, – Vandenynas yra tai, kame tu plaukioji.

Ir tegul Jūsų pasąmonė pati padaro atitinkamas išvadas.

Penkios meilės kalbos

2013 rugpjūčio 10

Angeliukas ir 5 meilės kalbos

Meilės kalba Nr.1 – palaikymo žodžiai
Vienas iš būdų, kaip išreikšti meilę emociniame lygmenyje, yra kalbėti pakylėjančius žodžius.” “Daugelis porų dar nesuvokė kokią milžinišką galią turi vienas kito palaikymas žodžiais.” “Komplimentai arba įvertinimo žodžiai puikiai perteikia meilę. Geriausia juos jungti į paprastus sakinius, kaip antai: “Su šiuo kostiumu tu atrodai nuostabiai”, “Oho, vilkėdama šią suknelę tu visada atrodai gražiai”, “Esi geriausias pasaulio virėjas.” (psl. 34-35)

Meilės kalba Nr. 2 – laiko leidimas kartu
Sakydamas “leisti laiką kartu” aš turiu galvoje: skirti visą savo dėmesį kitam žmogui. Nekalbu apie sėdėjimą ant sofos ir televizoriaus žiūrėjimą kartu. Šitaip leidžiant laiką jūsų dėmesio sulaukia įvairūs televizijos kanalai, o ne sutuoktinis. Turiu galvoje štai ką – įsitaisyti ant sofos, išjungti televizorių ir kalbėtis žiūrint kitam į akis ir skiriant visą savo dėmesį. Tai gali būti ir pasivaikščiojimas – dviese – arba pietavimas restorane, šnekučiuojantis ir nevengiant savo mylimojo akių.(psl. 50) “Prasmingai leisti laiką nereiškia, kad turime nuolatos žiūrėti vienas kitam į akis. Tai reiškia, kad drauge kažką veikiame ir visą dėmesį skiriame kitam žmogui. Veikla, į kurią abu įsitraukiame, nesvarbi. Emociniu atžvilgiu svarbu yra tai, kad leidžiame laiką, skirtą vienas kitam.”(psl. 55)

Meilės kalba Nr. 3 – dovanos gavimas
Dovanos – akivaizdus meilės ženklas.”(psl. 71)
Dovanų būna įvairaus dydžio, spalvų ir formų. Vienos brangios, kitos nieko nekainuoja. Žmogui, kurio pagrindinė meilės kalba yra dovanos, mažai rūpės jų kaina, nebent jos labai pranoktų jūsų galimybes.”(psl. 72)

Meilės kalba Nr. 4 – paslaugos
Gaminti maistą, padengti stalą, suplauti indus, išsiurbti kilimus, išvalyti spintas, surinkti iš praustuvės plaukus, nuvalyti baltais taškeliais nusėtą veidrodį, nurinkti nuo mašinos priekinio stiklo sutraiškytus vabzdžius, išnešti šiukšles, pakeisti vaikui sauskelnes, padaryti kambario remontą, nuvalyti dulkes nuo knygų lentynos, prižiūrėti automobilį, apgenėti krūmus, sugrėbti lapus, išvesti šunį pasivaikščioti, pakeisti katės smėlį dėžėje ir vandenį akvariume, kur laikoma auksinė žuvelė – visa tai yra paslaugos. Tam, kad šiuos darbus atliktume, turime juos apgalvoti, planuoti, rasti laiko, įdėti pastangų ir jėgų. Atlikdami juos noriai, iš tiesų parodome meilę.(psl. 83-84)

Meilės kalba Nr. 5 – fizinis prisilietimas
Seniai žinoma, kad fizinis prisilietimas yra vienas iš būdų perteikti meilės jausmus.”(psl. 98) ” Susikabinimas rankomis, bučiniai, apsikabinimas ir lytinis aktas – visa tai yra būdai, kaip perduoti meilės jausmus sutuoktiniui. kai kuriems žmonėms fizinis prisilietimas yra pagrindinė meilės kalba. Be jo jie jaučiasi nemylimi. Kai šitai yra, jų emocinis rezervuaras prisipildo ir jie jaučiasi saugūs sutuoktinio meilėje.”(psl. 99) “Santuokoje meilus prisilietimas gali turėti daug formų. Kadangi lytėjimo receptoriai išsidėstę visame kūne, meilus bet kurios sutuoktinio kūno vietos lietimas gali reikšti meilę.”(psl. 101)

G. Chapman. Penkios meilės kalbos. Kaip suprasti ir išmokti meilės kalbą. 2008

Ar žinot kokia pagrindinė Jūsų meilės kalba?
O kokia kalba jausmus reikšti labiausiai mėgsta Jūsų partneris?

 

Iš rubrikos: Išmintingos močiutės patarimai

2013 liepos 27

pavydas
– Močiute, kodėl taip skauda? Aš pavydžiu – kiekvienam išgirstam moteriškam vardui, kurį taria jo lūpos. Kai jam skambinu, o jis nekelia, aš jau pradedu įsivaizduoti, kad jis su kita. Kai jis pasakoja ką nors apie kitą moterį, aš be perstojo galvoju „o buvo kažkas daugiau tarp jų ?“. Pavydžiu jo „buvusioms“,  jo kolegoms,  kitoms moterims… Kaip nustoti šitaip kankinti save, močiute ?
– Anūkėle, pavydas – apgaulingas jausmas. Tu nepavydi, tu bijai netekti. Bet tai yra beprasmiška. Jeigu pavydui pagrindo nėra, tai elgiesi kvailai, o jeigu pagrindas yra – tuomet jau vėlu.

Iš rubrikos: Išmintingos močiutės patarimai

2013 liepos 26

– Visi vyrai vienodi! Močiute, vyrui tereikia pasakyti man „Labas“ ir aš jau žinau, kaip jis save ves toliau, kokius sąmojus pasakos, kaip šypsosis, kaip mane lies, kaip ginčysis ir kaip išeis…
– Anūkėle, tu neteisi, visi vyrai skirtingi. Tiesiog, tau patinka panašūs. Tau patinka kuklūs, tylūs ir „naminiai“ ? Tad, kodėl tu zyzi, kad ir vėl papuolė „zanuda“, kurio niekur neištempsi iš namų ? Jeigu tu renkiesi „kompanijos sielą“, tuomet nesistebėk, kad teks juo dalintis su draugais ir, žinoma, taip pat su draugėmis. Jeigu myli romantikus, tad taikykis ne tik su žvakėmis, eilėraščiais ir šampanu, bet ir nuotaikų svyravimais, depresijomis ir jo paslaptingais dingimais, kuriuos jis vadins „kūrybine krize“. Pasirinkus vyrą, su kuriuo jausiesi kaip „už mūro sienos“, nesistebėk, kad gali neberasti toj sienoje nei langų, nei durų.
Moterys, sugalvoja sau pagrindinius kriterijus ir pagal juos renkasi vyrus, o po to pačios stebisi kodėl visi vyrai vienodi…
toks koks esi
… Tai tinka ir vyrams, kurie tvirtina, kad visos jos tokios…
Renkamės pagal kriterijus, o gyvenam tai su vertybėmis.

Iš rubrikos: Išmintingos močiutės patarimai

2013 liepos 25

rožė
– Močiutę, kaip man suprasti, ar aš įsimylėjau ?
– Tai visai paptasta, anūkėle. Tu atsimeni, kaip jūs susipažinote ?
– Žinoma, atsimenu. Aš atsimenu ne tik kaip susipažinome, bet ir visus kitus mūsų susitikimus. Aš pamenu, kaip pirmą kartą mes nusišypsojome vienas kitam, kai pirmą kartą susikibome rankomis, pirmą mūsų bučinį pamenu… Žinai, kaip dabar pagalvoju, aš prisimenu viską, netgi ką jam pasakojau, kuo apsirengusi buvau, kokie jo pokštai mane ypač linksmino, kaip ir kuo puošiausi kiekvienam pasimatymui, kad jam patikčiau, irgi pamenu. Tai ir yra meilė?
– Ne, širdele. Jeigu pameni tik save – tai įsimylėjimas….Laikas padėti lėles į šalį, anūkėle.

Asertyvumas

2013 liepos 10

assertiveness_scale
Terminas „Asertyvumas“ kilęs iš angliško veiksmažodžio to assert – reiškia, teigti, pareikšti savo nuomonę. Iš esmės tai reiškia gebėjimą efektyviai komunikuoti su bet kuo bet kur, siekiant savo tikslų ir tuo pačiu išsaugant savo savivertę ir pagarbą kito žmogaus nuomonei.
Psichologijoje asertyvumas yra kaip priešprieša agresijai ir manipuliacijai iš vienos pusės ir pasyvumui iš kitos pusės.

Pradžiai noriu pasiūlyti atlikti vieną amerikiečių psichoterapeuto Manuel J. Smith sumodeliuotą testą:

Teiginiai skaitomi garsiai ir tikrinamas Jūsų „vidinis sutikimas“ su teiginiu 10 bale sistema. 10 balų -sutinku visiškai, nes būtent tokia teisę ir turiu bet kokioje situacijoje, 0 balų – aš neturiu teisės būti tokiu.
– Aš turiu teisę spręsti pats apie savo elgesį, mintis, emocijas ir prisiimu sau atsakomybę už jas.
– Aš turiu teisę nesiteisinti ir neatsiprašinėti už savo elgesį.
– Aš turiu teisę nuspręsti ar privalau prisimti atsakomybę už svetimas problemas (kiek man svarbios svetimos problemos).
– Aš turiu teisę persigalvoti ir pakeisti savo nuomonę.
– Aš turiu teisę daryti klaidas ir atsakyti už jas.
– Aš turiu teisę pasakyti: Aš nežinau…
– Aš turiu teisę pasakyti: Aš nesuprantu…
– Aš turiu teisę pasakyti: Man nusispjaut…., manęs nejaudina…., man neįdomu….
– Aš turiu teisę neatsižvelgti į tai, ką apie mane pasakys kiti.
– Aš turiu teisę būti nelogišku, priimant sprendimus.

Jeigu prie visų teiginių parašėte 8 – 10 balų, sveikinu! Jūs jaučiatės komfortabiliai bendraudami su kitais žmonėmis, jūsų nuomonę vertina kiti ir jūs pakankamai lengvai pasiekiate tai, ką užsibrėžėte.
Jūs pasitikite savimi ir mokate vertinti kitų žmonių nuomonę. Jūs prisiimate atsakomybę už save ir savo gyvenimą.

Jeigu balai yra žemesni nei 8, siūlau susimąstyti apie priežastis, kodėl taip yra.
Dar liūdniau, jeigu manote, kad bet kuris iš šitų teiginių yra neteisingas ar nesąžiningas. Arba nuoširdžiai tikite, kad tai yra nerealu, vadovautis jais konkrečioje situacijoje. Visi šie teiginiai Manuel J. Smith teigimu yra daugkartinių tyrimų rezultatai ir turi rimtą pagrįstumą.

Tačiau, priežastys dėl kurių jūs galite nesutikti su teiginiais gali būti labai įvairios, keletas tai:
– Pasitikėjimo savimi stoka.
– Tėvų vaikystėje programavimas taip vadinamais draiver‘iais kaip: „Džiugink kitus“,“ „Būk tobulas“, „Siek“ ir t.t.
– Neekologiški įsitikinimai, kurie maišo gyvenime ir kitos įdomios priežastys.

Asertyvaus elgesio principai
Prisiimti sau atsakomybę už savo elgesį. Net jeigu jūs pavėlavote į susitikimą, jus apšaukė ar kažkas užmynė ant kojos, jūs išliekate savimi ir niekam nepermetate atsakomybės už savo asmeninę reakciją į aplinkinius. Būtent toks elgesys atmetą galimybę kaltinti kitus dėl asmeninių nesėkmių.
Pasitikėjimas savimi ir pagarbos kitiems išlaikymas. Jeigu jums užmynė ant kojos ar apšaukė, jūs turite pilną teisė sureaguoti į tai, bet reakcija turi būti lygiavertė ir pagarbi tiek savo, tiek kito žmogaus atžvilgiu.
Sąžiningumas, atvirumas santykiuose. Jeigu nesutinkate su oponento nuomone, ar jis kuo nors jus įžeidė, jūs turitę teisę jam apie tai tiesiai pasakyti, išsakyti savo emociją ir atitinkamai pasielgti, tarkim, baigti pokalbį ir, tiesiog, išsiskirti, tačiau toks elgesys leidžia tęsti santykius ir siekti bendrų abiems tikslų ir toliau.
Sugebėti dėmesingai klausyti ir suprasti pašnekovą. Klausytis ir girdėti ką kalbą yra skirtingi dalykai. Iškreipti pašnekovo mintis ir faktus, nutraukti jį sakinio vidury, deklaruoti savo požiūrį, kaip vienintelį teisingą, toks elgesys kenkia efektyviam bendradarbiavimui.
Demonstruot pasitikėjimą savimi ir pozityvumą. Būtina sąlyga asertyviam elgesiui yra pasitikėjimas savimi. Bet koks trūkumas pagarbos sau ir pasitikėjimo savimi veda prie kompensacijos – psichologinio mechanizmo, kurio pagalba bandoma kontroliuoti situaciją, prisiderinant prie pašnekovo arba iš apačios arba iš viršaus, t.y. iš pasyvumo arba agresijos pozicijų.

Atsižvelgiant į principus, noriu atkreipti dėmesį ir priminti, kad asertyvi asmenybė turi teisę:
– Reikšti jausmus.
– Reikšti savo nuomonę ir įsitikinimus.
– Sakyti „taip“ ir „ne“.
– Keisti savo nuomonę.
– Pasakyti: „aš nesuprantu“.
– Būti savimi ir nepataikauti kitiems.
– Neprisiimti svetimos atsakomybės.
– Prašyti ko nori.
– Nustatyti savo prioritetus.
– Tikėtis, kad jį išgirs ir atsižvelgs į jo nuomonę rimtai.
– Klysti.
– Būti nelogišku, priimant sprendimus.
– Pasakyti: „ Man tai neįdomu“.

Tačiau pasitikinti savimi, asertyvi asmenybė taip pat puikiai suvokia, kad ir kitos asmenybės turi tokias pat teises, tad gerbia kitų žmonių pasirinkimą ir leidžia sau būti savimi. Mokėjimas bendrauti taip, kad kiekviena iš komunikuojančių pusių jaustųsi laimėtojais yra menas, kurio verta išmokti. Koučingo sesijų metu galime pasitreniruoti kartu, kad Jūsų reakcija pasikeistų iš sąlygotos į norimą, efektyvią.

Veidrožio efektas

2013 birželio 29

Viską ką Jus matote manyje, tai ne mano, tai Jūsų…
Mano tai – ką aš pastebiu ir matau Jumyse…68649_518875071506017_1425497171_n

Ir tegul Jūsų pasąmonė pati padaro reikiamas išvadas.

Dievo atsakymas

2013 birželio 29

verta– Viešpatie, kodėl pasaulyje tiek daug kančios, karų, neištikimybės, apgaulės, smurto?
– Jums tikrai nepatinka visą tai?
– Tai žinoma, kad nepatinka ir mes visi pavargom nuo to.
– Tuomet nustok daręs visą tai. – taikiai atsakė Dievas.