Archive for the ‘Skaitytojų laiškai’ Category

Esu vaikas sudaužyta širdimi. Kaip atleisti mamai?

2015 liepos 7
25 Feb 2014 --- Woman's hands holding dead flower --- Image by © Arman Zhenikeyev/Corbis

25 Feb 2014 — Woman’s hands holding dead flower — Image by © Arman Zhenikeyev/Corbis

Klausimas: Esu mama, gražaus guvaus, metų sulaukusio berniuko, mėgaujuosi motinyste, bet taip pat esu ir pati Vaikas, sudaužyta širdimi. Ją sudaužė mano mama, ji jau mirusi, bet jos pasirinktas gyvenimo būdas, alkoholis, nieko neveikimas, visi aplink kalti, tik ne ji, dėl nesėkmių, baliai, muštynės barniai, smurtas prieš mane, moralizavimas, žeminimas, daiktų atėmimas, savinosi viską kas man svarbu. Nieko manęs nemokė, viską turėjau išmokti pati, suprasti. Nuo mažumės bandžiau gelbėti, saugoti ir ginti mamą. Va, jau atrodo viskas gerai, jau šypsosi man, tik mano širdis atlėgo ir vėl kas nors baisaus įvykdavo. Prieš mirtį, keli metai, atsigriebiau, nepavyko susisiekt kelias dienas, tai po darbo nuvykau pas ją ir ką radau, nebepaeinančią, sėdinčią vonioje, o namuose šiukšlynas, visur buteliai ir pūvančios mėsos. Nuvežiau į ligoninę, vos paguldžiau. Kai atsigavo sutarėm, kad reikia gydytis, bet važiuodama namo, pirmu taikymu butelį nusipirko, o kai kitą dieną atvažiavau – priekaištai, kad namai neblizga. Jai visai nerūpėjo, kad per tas kelias dienas dirbau, po darbo pas ją į ligoninę, į namus tvarkytis, paskui vėl pas ją ligoninėn ir tik tada miegoti. Dar labai skaudu, kai pagalvoju, kad ji viską darė, jog mane paliktų mane mylintis vyras, kurį aš pati myliu ir mylėsiu. Ji net skambino jam, aiškindama kokia aš. Jai aš ar mano vaikinas būtume pasidavę, tai dabar nei vaiko, nei meilės, nei draugų neturėčiau, nes būčiau visai viena. Ar to jinai troško? Ar taip gali elgtis mylinti mama? Mane dar veikia mamos žodžiai. Išties sunku būti savimi, pasakyti ko aš noriu, ko man reikia. Man patinka piešti, rankdarbiai, bet sunku daryti tai kas iš tikrųjų man patinka, o ne tai, kas kitų žmonių akimis, man turėtų patikti. Net negaminu tai kas man patinka, nes išties nežinau kas man skanu. Tačiau, nepaisant sudaužytos širdies, esu optimistė, žinau, kad ateina po nakties rytas. O po gaisro atbunda gyvybė. Gal galite pasiūlyti kokią techniką, kurią galėčiau taikyti pati sau. Norėtųsi, kad taip nebeskaudintų mintys apie mamą, noriu pasitikėti savimi, kad galėčiau užsiimti tuo kas man patinka.

Atsakymas: Sveiki, perskaičiau Jūsų atvirą ir nuoširdų laišką, kuriame iškėlėte labai opią ir visais laikas aktualią „Tėvų- Vaikų santykių“ temą . Pacituosiu ištrauką iš A.Miller knygos „Kūno maištas“:

„Tik drįsusi įsileisti ir pajusti ilgai uždarytas emocijas ėmiau vis labiau laisvėti nuo praeities. Tikrų jausmų prievarta neišgausi. Jie kyla savaime ir visada turi priežastį, nors dažnai ši nuo mūsų lieka paslėpta. Negaliu prisiversti mylėti ar bent gerbti tėvų, jei mano kūnas dėl jam gerai žinomų priežasčių prieštarauja. Jei to nepaisau ir vis dar mėginu laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo, patiriu įtampą ir taip būna visada, kai reikalauju iš savęs ko nors neįmanoma. Beveik visą gyvenimą mane kamavo įtampa. Stengiausi sukelti sau gerus jausmus, o į blogus nekreipti dėmesio, kad gyvenčiau pagal man priimtinas vertybes ar moralę. Tiesa sakant, kad būčiau mylima dukra. Vis dėlto nepavyko visko suderinti ir galiausiai teko pripažinti, kad negaliu išspausti iš savęs meilės, jeigu jos nėra. Antra vertus, suvokiau, kad tada, kai neprievartauju savęs ir nesistengiu laikytis moralės reikalavimų, meilės jausmas kyla savaime, pavyzdžiui vaikams ir draugams. Jie atsiranda tik tada, kai jaučiuosi laisva ir atvira visiems savo jausmams, net ir neigiamiems.“

Jūsų situacijoje, galiu pasiūlyti tik kelis pirmuosius žingsnius, savo asmeninio išlaisvėjimo link. Visą likusį kelią teks įveikti jums pačiai, kasdien darant pasirinkimus ir priimant sprendimus.

  • Pirmas žingsnis būtų: liautis ginčytis su realybe ir atsisakyti vidinio vaiko (gyvenančio kiekviename iš mūsų, kad ir kiek mums patiems metų bebūtų) iliuzijos ir lūkesčių, jog kažkas kitas ateis patvirtins, jog buvote ir esate gera, mylinti savo motiną dukra ir jūsų asmeninis skausmas, nuoskaudos ir ilgesys atlėgs. Visi faktai byloja, jog tarp Jūsų ir motinos buvo lūkesčių, iliuzijų ir neigimo prisotintas ryšys, už kurį abi brangiai sumokėjote.
  • Antras žingsnis būtų: Priimti atvirai ir nuoširdžiai visus be išimties savo išgyvenimus, emocijas ir jausmus. Jie būtent jums buvo reikalingi ir būtini, kad įgautumėte patirtį, išmoktumėte daryti pasirinkimą ir mokėtumėte išgyventi ir išlikti. Pamokos buvo sudėtingos ir skaudžios, tačiau savo pamokas Jūs išmokote puikiai. Esate optimistė, mama, žmona, mylima ir mylinti moteris. Padėkokite sau už tai, argi maža priežasčių pasitikėti ir didžiuotis savimi?
  • Trečias žingsnis – prisiminti, jog dabar esate pati mama ir jūsų guviam berniukui labai labai reikia viso mamos dėmesio ir meilės. O mama gali spinduliuoti vidine ramybe, besąlygine meile ir nuoširdžiu dėmesiu, kai pačios mamos vidinis vaikas kūrybingas, sveikas ir laimingas, vidinis tėvas išmintingas, dosnus ir atjaučiantis, o vidinis suaugęs geba priimti sprendimus adekvačiai įvertinęs situaciją čia ir dabar, t.y. pakankamai lanksčiai mąstantis.

Klausiate: „Gal galite pasiūlyti kokią techniką, kurią galėčiau taikyti pati sau. Man reikia, kad taip nebeskaudintų mintys apie mamą, noriu pasitikėti savimi tiek, kad galėčiau užsiimti tuo, kas man patinka“.

Kaip jau minėjau anksčiau, kiekviename iš mūsų, nesvarbu kiek metų mes turime, vienu metu gyvena trys ego būsenos: Vidinio Vaiko; Vidinio Tėvo ir Vidinio Suaugusio. Suderinti jas tarpusavyje kiekvienoje išorinio gyvenimo srityje – ištiso gyvenimo užduotis. Todėl teks Jus nuvilti, nes nėra vienos technikos, kuri gebėtų išvaduoti nuo skaudžių minčių apie mamą. Tam reikalingas pastovus kasdienis darbas su savimi, keliant sąmoningumą, ugdant drąsą ir narsą priimti visus gyvenimo iššūkius. Mokytis gyventi darnoje su savimi, savo emocijomis, jausmais ir išgyvenimais, mokytis bendrauti su kitais ir adekvačiai priimti jų reakcijas, pažinti, suprasti mus supantį pasaulį – tam ir duotas mums visas gyvenimas.

Sėkmės!

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/esu-vaikas-sudauzyta-sirdimi-kaip-atleisti-mamai/

Kaip priversti likimą nustoti pokštauti?

2015 liepos 3

Klausimas: Noriu paklausti, kaip priversti likimą nustoti pokštauti? Nes aš negaliu nieko planuoti į ateitį, negaliu planuoti net valandą į priekį, o jei ką suplanuoju – būtinai atsitinka kažkas, dėl ko turiu atšaukti visus planus ir viskas sugriūva. Taip nėra lengva gyventi, nes viską turi daryti šią minutę, dėl to pykstuosi ir su drauge, nes negaliu planuoti vestuvių, nes žinau kad viskas žlugs. Gal galite ką nors patarti? Ačiū už patarimus iš anksto ir jei galima norėčiau gaut atsakymą ir elektroniniu paštu.
ramybesdrumstejas
Atsakymas: Gan keblu atsakyti į tokį abstraktų klausimą, be konkretaus konteksto. Sutinku ir pritariu, kad išties sunku gyventi, kai nesi savo laiko, noro, minčių, poelgių ir sprendimų šeimininku.
Išeitis būtų – tapti juo. Kaip?
Prisiimant sau atsakomybę už visą savo gyvenimo kokybę.
Suprantu, kad tapti savo gyvenimo šeimininku gali būti gan sunku, ypač jeigu to niekad nedarėte, nes tuomet teks priimti konkretų sprendimą vesti savo draugę ar ne. Tačiau, kad ir kaip keistai tai neskambėtų, jums teks tik išgyventi savo asmeninio sprendimo pasekmes.
Prašote patarimo? Siūlau kreiptis asmeninės konsultacijos pas specialistą, tai būtų pats tikslingiausias atsakymų paieškos būdas.

Sėkmės!!

Šaltinis :http://psichika.eu/blog/kaip-priversti-likima-nustoti-pokstauti/

Be galo bijau suklysti

2015 birželio 6

nuostabu

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Klausimas: Mano problema – nuolatinis nerimas dėl įvairiausių dalykų, nepasitikėjimas savo jėgomis ir nesėkmių baimė. Anksčiau tokių problemų neturėjau, mokykloje buvau puiki mokinė ir net turėdama įtemptą laisvalaikį, daug užklasinės veiklos, visuomet viską spėdavau. Universitete kažkas pasikeitė, atrodė, kad tikslas pasiektas, puikūs rezultatai padėjo įstoti į norimą specialybę, atsipūčiau. Su grupiokais nuolat juokaujame, kaip lengva studijuoti šią specialybę, atpratau mokytis, neliko kasdienės rutinos, laisvu nuo paskaitų metu nieko ypatingo neveikiau, ėmiau jausti kalta, kad tiesiog „švaistau“ laiką. Kol pamažu pradėjau abejoti savo jėgomis, „gal jau apskritai nebesugebu įsisavinti jokių žinių, ar išmokti kai reikia“. Studijuoju jau 3 metus, kartais taip krenta pasitikėjimas savo jėgomis, kad sunku atlikti net ir menkas užduotis. Laimei, daug darbų atliekame grupėse, bet klausiu savęs, o kas, jei ateis diena, kai tiesiog nebegalėsiu, kai nesugebėsiu? Žinau, kad pernelyg daug analizuoju, tol kol iš musės padarau dramblį, kai reikia ką nors pradėti, galvoju, ne kaip tai padaryti, bet apie galimas problemas, galvoje iškyla įvairiausi neigiami scenarijai, stabdantys imtis veiklos. Šis bejėgiškumo jausmas trukdo ne tik moksluose, bet apskritai kasdieniame gyvenime. Susidūrusi su problemomis nemoku jų spręsti, o tiesiog ignoruoju, atidėlioju darbus, nes nežinau kaip pradėti arba bijau galimos nesėkmės. Atrodo, kad visi kiti bet ką išmano geriau už mane, nepasitikiu savo nuomone ir bijau ką nors nuspręsti neišgirdusi artimo žmogaus patarimo. Suprantu, kad nesugebu prisiimti atsakomybės už save, savo veiksmus, turbūt todėl, kad be galo bijau suklysti. Iššūkiai, naujos situacijos man atrodo kaip problemos, bijau jų, nors norėčiau matyti kaip naujas galimybes. Kaip atsikratyto šio neigiamo požiūrio ir įveikti baimes, judėti pirmyn? Dėkui už patarimą.

Evelina (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Evelina. Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame prašote patarimo. Noriu Jus nuoširdžiai pagirti, nes pati puikiai išanalizavote esamą situaciją. Man belieka tik sudėti kelis akcentus ir pastūmėti Jus imtis iniciatyvos ir pradėti veikti.

Ar esate ką nors girdėjusi apie taip vadinamą „ pirmūnės sindromą“ ?

Mokykloje, kol esi vaikas ir paauglys galioja gan įprasta schema: „mokykla (kartu su užklasine veikla)-namai-pamokos-mokykla“. Būdama “gera mokine” Jūs puikiai išmokote mokytis ir būdama labai užsiėmus viską spėdavote, nes viskas buvo sudėliota, sustyguota ir įprastai aišku.

Tačiau “ši idilė” asmeniškai jums baigėsi prieš 3 metus. Ir Jūsų asmeninis perėjimas iš “mokinės” į “studentę” užsitęsė ir vis dar nesibaigė, sukeldamas vis didėjantį nerimą, augantį nepasitikėjimą savo jėgomis ir nesėkmių baimę. Gal laikas būtų padėti tašką?

Jūs labai tiksliai pastebėjote vieno savo gyvenimo etapo pabaigą: “tikslas pasiektas – į universitetą įstojau, puikūs rezultatai atliko savo misiją”. Kas toliau?

O toliau Jūsų niekas neinformavo, ką nuo šiol galite daryti su atsiradusia laisve, pasirinkimu ir kaip prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

Pradžiai, siūlau pasinaudoti gebėjimu analizuoti, tik pakeiskite pačios analizės turinį.

Rašote: “kai reikia ką nors pradėti, galvoju, ne kaip tai padaryti, bet apie galimas problemas, galvoje iškyla įvairiausi neigiami scenarijai, stabdantys imtis veiklos”.

Leiskite Jūsų paklausti, o kas atsakingas už būtent tokį analizės modelį ir turinį, kuris maitina ir didina nerimą?

Jeigu vis tik išdrįsite pripažinti, jog atsakinga Jūs pati, tuomet manau, bus įmanoma ir analizės turinį pakeisti ne į katastrofišką, o į kur kas didesnes ir palankesnes perspektyvas turintį?

Toliau galite pradėti mokytis (dar vienas gebėjimas, kurį turite) įžvelgti ir aktyviai išbandyti studentiško gyvenimo siūlomas galimybes. Sakote, kad mokytis dabar lengva ir pasiilgote užklasinės veiklos (jaučiate, jog “švaistote” laiką veltui) – galite pabandyti savanoriauti arba rasti kokį diskusijų klubą.

Taip pat dalinatės jog bijote galimos nesėkmės ir nesugebate prisiimti atsakomybės už save ir savo veiksmus. Štai dar viena opi jums tema, kuri verčia prisiminti, jog vaikystė jau baigėsi ir laikas suaugti.

Pagalvokite apie savo naująjį gyvenimo etapą, padarykite jį svarbesniu ir reikšmingesniu sau nei tas, kuris buvo, baigėsi ir nebepasikartos. Tik nuo Jūsų asmeninio pasirinkimo priklauso ar gyvensite praeitimi, ar dabartimi. Kuo ilgiau delsite ir priešinsitės likdami vaikystės ilgesy, tuo mažiau liks laiko patirti studentiško gyvenimo privalumus.

Sėkmės!!

http://psichika.eu/blog/be-galo-bijau-suklysti/

Kokiais būdais įmanoma sumažinti kivirčus?

2015 gegužės 31

lovefirstsight

Klausimas: Sveiki. Mėginau klausti draugų, draugių… Toks jausmas, kad išklausymas jau nebepadeda. Išsikalbant nebegirdžiu ir pati savęs (dažniausiai išsianalizuodavau ir atsakydavau į visus klausimus sau pati). Esu 22 m. panelė, mano draugui – 27 m. Abiems artimi santykiai yra naujas dalykas visame kame. Draugaujame oficialiai 5 mėnesius, tiek pat ir gyvename kartu. Susipažinome prieš metus. Bėda tame, kad labai daug kivirčijamės. Barniai baigiasi stiprokais ginčais. Esmė tame, kad mane tai gąsdina. Abu mėginame kalbėti (abu suprantame pokalbio svarbą), tačiau vis dažniau bijom pradėti tą kalbą, nes ši tema nėra itin maloni, nes suprantam, kaip mūsų poelgiai stipriai skaudina viens kitą. Stengiamės susiimti. Bet… kivirčai vis tęsiasi, net ir po pokalbių. Dabar jaučiu, kad mano draugas išklauso… silpniau. Nepagalvodamas man pritaria, kad greičiau tas pokalbis liautųsi. Tai supratusi ir baigiu pokalbį. Visad pasakau, kad esu kalta ir pasakau kodėl (kalbant apie ginčą), jis taip pat. Kokiais būdais įmanoma sumažinti kivirčus? Norėtųsi išgirsti, kad tai kas vyksta – normalu, viskas gerai. Barniai vyksta nes jūs jauni ir visa kita. Kad pykčiai – gyvenimo dalis, nesipriešinkite jiems ir jie su laiku mažės. Aš bijau prarasti draugą, mes tikrai labai mylim viens kitą, esu laiminga su juo (noriu kasdien laimingiausią paversti ir jį), jis taip pat tai tvirtina, bet … mes vis tiek kivirčuojame per dažnai….

Atsakymas: Sveiki, dėkoju už laiške iškeltą temą ir jame užduotus klausimus.
Klausiate kokias būdais sumažinti kivirčus?
Pasvarstykite: Kaip manote ką jums pačiai reiškia bendravimas?
Galite pavadinti bendravimą – kaip dėjimą į bendrą?
Išsakyti savo nuomonę, pasisakyti, išsikalbėti – dar ne bendravimas, tai tik troškimo – būti išgirstam – realizavimas.
Abipusio bendravimo “sudedamos dalys”:
– Aš pasisakau.
– Man patvirtina, kad mano žodžiai išgirsti.
– Aš išklausau, kaip pasako kitas.
– Aš patvirtinu, kad jį išgirdau.
Šioje sekoje slypi nenusakoma galybė spąstų, nes kitas asmuo reaguoja ne į išsakytus žodžius, o į TAI KĄ IŠGIRDO PATS (perleidęs per savo asmeninės patirties filtrus) žodžiams ataidėjus jame. Jie gali labai skirtis nuo tos prasmės, kurią į juos įdėjo sakantysis.
Greičiausiai, ginčų sumažėtų, jeigu būtų įprasta gale sakinių užduoti klausimą: “ Ką tu išgirdai?” ir užtektų kantrybės išklausyti, išgirsti ir objektyviai, be išankstinių nuostatų, tik pripažinti atsakymą kaip kito asmeninį požiūrį, kuris irgi turi teisę būti.
Tačiau, tai tik teorija, praktikoje daug įprasčiau paslėpti savo asmeninius poreikius būti išgirstam, išklausytam, suprastam, paguostam už tokių patogių įsitikinimų, kaip kad “ginčai tai normalu”, “ barniai vyksta, nes dar jauni”, “be barnių nuobodu”, “ koks saldus susitaikymas, po aštrių ginčų” ir t.t. Ir dar didesnę ego baimę maitinančių įsitikinimų, jog kai “ paprašysiu, reiškia parodysiu, jog esu silpnas”, “nusileisiu kitam, parodysiu savo silpnumą”, “būti teisiu bet kokia kaina! Tik tuomet būsiu vertas pagarbos” ir .t.t. Kiekvienas iš mūsų turi savo “Vip” rinkinį įsitikinimų ir įtikėjimų, kurie visad ateina į pagalba, tačiau taip ir nepadaro mus laimingais ir efektyviais santykiuose, kurių pagrindas yra baimė.
Tokią prielaidą padariau, nes rašote: “Aš bijau prarasti draugą, mes tikrai labai mylim viens kitą, esu laiminga su juo (noriu kasdien laimingiausią paversti ir jį), jis taip pat tai tvirtina, bet … mes vis tiek kivirčuojame per dažnai…“
Dauguma žmonių dažniausiai painioja savo jausmus su santykiais – ryšiu su kitu žmogumi. Galbūt aiškiau bus pavadinti situacija ir objektu, nes sunkiai suvokia ką sudaro ryšio, o kas yra į objektą nukreiptų jausmų prigimtis.
Pabandykite ir Jūs atskirti savo jausmus nuo santykių su savo draugu. Tai leis atpažinti jausmus, su jais susitaikyti ir… geriau išryškinti kas santykiuose yra priimtina, o kas nepriimtina. Jausmų lygmuo skiriasi nuo santykių lygmens, nepaisant akivaizdžios tarpusavio sąveikos.
Mūsų jausmai pagrįsti potraukiu ir atmetimu, panašumais ir skirtumais su objektu.
O asmeninius ryšius užmezgame, kad ne per daug blaškytumėmės gyvenimo nežinomybėje. Ryšio esmė (tikslas) telkiasi į vidinius troškimus, stokas, baimes, poreikių ir lūkesčių pasaulį. Čia išties labai painu, o kartais atrodo neįmanoma perprasti kuo pagrįstas abipusis ryšys, tačiau labai svarbu suvokti, jog ryšys – gyvas organizmas, kuris gimsta, auga ir sunyksta, netinkamai prižiūrimas. Ryšys, gyvas atskiras organizmas, jautri struktūra, kuriai reikia daugybės energijos ir informacijos, bet jis neišgyvens, jeigu nebus dviejų asmenų, kurio jiems reikia.
Aš + Aš yra ne du, bet trys, kartais virsdami Mes. Ne Mes vienalyte prasme, o veikiau kiekvieno aš, susietų vienu ryšiu, kuris geba kurti išvis naują visumą.
Prašiau ir Jus atskirti jausmus nuo santykių, nes kartais taip jau nutinka, jog santykis naikina individą. Yra žmonių, kuriuos atgraso ne kitas žmogus, bet ryšys tapęs nesibaigiančiais nuogąstavimais, besitęsiančiomis beprasmėmis pretenzijomis, neįtikėtinai sudėtingais ir daug dėmesio reikalaujančiais ritualais.
Jūs abu turite puikų įgūdį – suprantate pokalbių svarbą ir kalbatės. Neatsisakykite to, tik pokalbių tikslą abu kartu įvardinkite garsiai. Ko kiekvienas iš pokalbio arba netgi ir ginčo tikisi ir koks rezultatas tenkintų kiekvieną iš Jūsų?
Pagalvokite, panagrinėkite savo stipriąsias ir silpnąsias puses kiekviename iš gebėjimų:
Duoti;
Priimti;
Prašyti;
Atsisakyti.
Ir pradėkite kartu kurti vertingus, gražius ir prasmingus tarpusavio ryšius, kur AŠ ir AŠ darniai sugyvena su MES, palaiko ir puoselėję, bet ne užgožia ar reikalauja gausių aukų.
Pradžiai, kaip kelrodis, gali būti Virginia Satir žodžiai:

Trokštu mylėti, tavęs neužslopindama,
vertinti, tavęs neteisdama,
lydėti, tau neprimesdama savęs,
kviesti, tavęs neversdama,
taisyti, tavęs nesmerkdama,
padėti, tavęs neįžeisdama.
Jei ir tu to paties norėsi,
tada tikrai galėsime susitikti
ir praturtinti vienas kitą.

Sėkmės!!

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/kokiais-budais-imanoma-sumazinti-kivircus/

Kaip elgtis su kontroliuoti darbe mėgstančiu kolega?

2015 gegužės 4

asertyvumasdarbe

Klausimas: Sveiki, prašau jūsų patarimo kaip elgtis su kontroliuoti darbe mėgstančiu kolega. Jis – užimantis vadovaujančias pareigas, retos kvalifikacijos specialistas, kuris žino, kad yra geriausias, menkina kitus, nes mano, kad jis visuomet teisus, pasitiki savimi tiek, jog „galėtų įmonę valdyti“, tačiau darbuotojai toli gražu taip nemano, nes jis nepripažįsta savo klaidų, kaltina tik kitus ir dar viešai, daro didžiulį spaudimą, kad visi sutiktų su juo, o jeigu ne – tas spaudimas dažnės ir stiprės kol tu pasiduosi.

Nesu jo pavaldinė, bet pajutau jo spaudimą. Turime bendrų darbų ir jis kasdien (neperdedu) ateina pasiklausti „ar jau baigei“ (primena mažą vaiką, kuris stovi ir nepraėjus nei minutei vis kartoja „o dabar? o gal jau dabar?“), o jei paklausi apie darbus, kuriuos jis turėjo priduoti, jis pradeda puolimą ir bėga iš situacijos. Jeigu sutinki su viskuo, ką sako, jis galvoja, kad valdo situaciją ir toliau su šypsenėle ateina klausinėdamas to paties ir nuoalt trukdo…

Kartais liepia prie jo akių atlikti darbus. Bet tas spaudimas, stebėjimas po padidinamuoju stiklu, puolimas labai vargina. Kaip jį suvaldyti? (personalo skyriaus įmonėje nėra).
Laura (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Laura. Į Jūsų klausimą, kaip suvaldyti kolegą, pabandysiu atsakyti pasinaudojusi metodais aprašytais M. Smith knygoje „When I say No, I feel guilty“:

Trumpas aprašymas žodinių strategijų, kurios padės tapti ir būti asertyvia asmenybe. Visos jos reikalauja šiek tiek pastangų ir treniruočių įgūdžiams įgauti. Tačiau išmokti efektyviai komunikuoti ir atpažinti manipuliacijas, tikrai verta kiekvienam iš mūsų.

Terminas „Asertyvumas“ kilęs iš angliško veiksmažodžio to assert – reiškia, teigti, pareikšti savo nuomonę. Iš esmės tai reiškia gebėjimą efektyviai komunikuoti su bet kuo bet kur, siekiant savo tikslų ir tuo pačiu išsaugant savo savivertę ir pagarbą kito žmogaus nuomonei.
Psichologijoje asertyvumas yra kaip priešprieša agresijai ir manipuliacijai iš vienos pusės ir pasyvumui iš kitos pusės.

Užstrigusi plokštelė

Ramiai kartoti oponentui tai, ko norite (ko konkrečiai jums reikia) vėl, vėl ir vėl. Moko atkaklumo ir gebėjimo nesiteisinti ir neaiškinti savo norų priežasčių, t.p. padeda iš anksto nesusierzinti.

Pvz.: Aš suprantu, kad jūs domitės ar jau atliktas darbas, tačiau užduotį aš atliksiu numatytu laiku ir jums pranešiu pati.

Antrą šio sakinio dalį galite kartoti ramiu balsu ir iki begalybės kartų, jeigu po šio sakinio pasipils kiti argumentai. Kad ir kiek argumentų būtų, jų skaičius vis tiek ribotas, tad palaukite jų pabaigos.

Pasiekiamas efektas: leidžia jaustis pakankamai užtikrintai ir ignoruoti manipuliacijas, išliekant logiškai. Jūs atkakliai ir užtikrintai judate savo tikslo link.

Miglos pūtimas

Moko ramiai priimti kritiką, pripažinti savo klaidas, kurias nurodo oponentas, kaip galimas, tačiau nebūtinas. Tegul kiti sako, ką tik nori, juk jūs ir tik jūs esate sau patarėjas ir kritikas.

Pvz.: Tikriausiai jūs teisus, sakydamas, kad galite pats vienas valdyti įmonę, nes visi kiti tik atlyginimą veltui gauna.

Vartokite apibendrinančias (tikriausiai, galbūt, visai įmanoma) frazes kartu su oponento nuomone. Tai nesuteiks peno bevertei diskusijai ar ginčui tęstis.

Pasiekiamas efektas: Leidžia nereaguoti išgąsčiu ar pasiteisinimu į kritiką, todėl nekyla poreikis teisintis ir įrodinėti savo tiesos. Taip pat ir pats kritikas greitai praranda interesą tęsti savo monologą.

Negatyvūs klausimai

Kai juntama kritika ar negatyvus požiūris nukreiptas į mus, verta užduoti negatyvų klausimą, kuris paskatins oponentą tapti asertyviu ir nustoti manipuliuoti mumis.

Pvz.: Kas privertė jus pagalvoti, jog aš su savo užduotimi nesusitvarkysiu laiku? Kas privertė jūs pagalvoti, jog šios lentelės pavadinimas neatitinka turinio?

Pasiekiamas efektas: Leidžia ramiai ir konstruktyviai suprasti kur reikia atlikti pataisymus. Arba oponentui teks pagrįsti savo reikalavimus ir būti dalykišku.

Protingas kompromisas

Kuomet jaučiate, jog nenukentės jūsų interesai, orumas, kompetencija galite pasiūlyti oponentui protingą kompromisą. Išlaikant komunikacijos strategiją : ”Aš išlošiu – Tu išloši” galite pasiūlyti priimtiną abiems pusėms kompromisą. Tačiau jeigu tik pajusite, jog komunikacijos strategija keičiasi į “ Aš pralošiu – Tu išlosi”, arba “ Aš pralošiu – Tu praloši”, drąsiai atmeskite pasiūlymą, kaip visiškai nepriimtiną.

Pasirinkite pačią priimtiniausią jums strategiją ir išbandykite ją praktikoje. Bet kuriuo atveju, susidariusi situacija pasikeis, tik tuomet, kai Jūs pakeisite savo reakciją ar/ir savo elgesį su šiuo kolega.

Sėkmės!

Šaltinis:  http://psichika.eu/blog/kaip-elgtis-su-kontroliuoti-darbe-megstanciu-kolega/

Kaip išgydyti savo traumuotą vidinį vaiką?

2015 kovo 20

Klausimas: Kiek save pamenu, turbūt niekada nemokėjau džiaugtis kitais ir dėl kitų. Ar tai kalti tėvai, ar aš, kad to manyje nėra? Na, aišku, pasikapsčiusi rasčiau momentų, kai nuoširdžiai džiaugiaus už kitus, bet daug dažniau vyrauja visai ne džiaugsmas. Pavyzdys. Vyras smagaus vakaro su draugais įkarštyje skambina man, balsas džiugus, fone triukšmas… o man tik norisi numesti telefoną. Jam smagu, valio, bet nepanašu, kad jam rūpėtų, kaip einasi vakaras man. O man visai nelinksma. Ir suima pyktis, ko jis man išvis skambina! Lai džiūgauja sau ten su visais, o man džiaugsmo nėra. Skambina dar ir erzina! Kodėl? Kodėl nemoku džiaugtis kai linksma vyrui? Kodėl nevaldomai norisi suerzinti jį ir sugadinti vakarą? Be abejo, mintys krypsta į save, kad aš pavargusi mama, taip pat norėtųsi išlėkti pailsėti… bet nėra kaip, nėra kada. O ar įmanoma šioj ir kitose situacijose išmokti džiaugtis kitais neatsisukus į save?

Dar pavyzdys. Draugė vysto verslą, nedidelį, bet vis tiek juda. Nemoku džiaugtis. Ima pyktis, kodėl man nesiseka ir pan. Mėginu blogą energiją iš destruktyvios paversti į konstruktyvią, bet labai sunku.

Ir tokių pavyzdžių esu pilna. Rodos, lyg būčiau pati nelaimingiausia gyvenime. Viskas negerai, visur kitur žolė žalesnė. Bet būna dienų ir nemažai, kai sava žolė žaliausia atrodo. Vis tik tie piktumai vietoj džiaugsmo mane erzina, bet atsikratyti jais nemoku. Bent jau stengiuosi atsiriboti nuo situacijos ir nesusipykti su tais, už kuriuos reiktų tuo momentu džiaugtis…

Nenoriu būti tokia bjauria egoiste. Nuo ko pradėti? Žvelgiant į save, neramu darosi. Lyg laiminga, bet turbūt nelabai… to maža, ano maža, visko norisi, o kitaip neišeina – užburtas ratas.

Labai laukiu minčių…

akis

Atsakymas: Klausiate kaip išmokti džiaugtis kitais ir dėl kitų?

Atsakymas būtų – išgydyti savo traumuotą vidinį vaiką, viena iš trijų transakcinės analizės teorijoje vadinamų, ego būsenų.

Ego (lot. Aš) – psichoanalitinėje teorijoje ego – mūsų psichikos dalis, kurią mes suvokiame kaip aš. Būtent ji, pojūčių pagalba, kontaktuoja su aplinkiniu pasauliu ir kitais. Ego planuoja, vertina, prisimena ir kitaip reaguoja į fizinę ar socialinę aplinką.

Kaip suprasti kiek stipriai traumuota viena iš ego būsenų – vidinis vaikas?

Tam vertėtų paanalizuoti kiek vaikiško mąstymo ir elgesio modelių pasireiškia kiekvieno žmogaus kasdieniame gyvenime.

Šių modelių pavyzdžiai:

1) Nekantrumas (noras gauti viską, iš karto, čia ir dabar);

2) Nemokėjimas tiesiai ir atvirai išreikšti savo norų ir poreikių.(Psichologinį žaidimą galima pavadinti: “pats privalai suprasti, o jeigu nesupranti, ar negali man duoti ko man reikia, be mano užuominų, tai tuomet man iš viso nieko nereikia”).

3) Nemokėjimas priimti atsisakymo, nesugebėjimas adekvačiai priimti “Ne” (visas elgesys demonstruoja manipuliacinį norą priversti kitą jaustis kaltu ir/ar atsakingu už tai, jog jo atsakymas buvo neigiamas).

4) Nemokėjimas pačiam sakyti “Ne” (Poreikis būti geram, visiems patikti ir įtikti, teisintis ir ieškoti objektyvių priežasčių savo atsisakymui pagrįsti).

5) Baimė suklysti (tame tarpe ir baimė būti dėmesio centre). Bausmės baimė, baimė negauti meilės ir dėmesio, jeigu būsiu nepatogus, nevertas ar pasielgsiu nederamai.

6) Neišmanymas, negebėjimas atskirti svarbius ir naudingus dalykus nuo antraeilių ir nereikšmingų. (Visi “apsėdimai” idėjomis, mintimis, neefektyviu elgesiu, noras būti tobulu, neklystančiu, nepaliaujama praeities analizė, lyginimas savęs su kitais, pavydas, perdėta konkurencija visur su visai, dėl visko, gobšumas (nemokėjimas dalintis, informacija, dėmesiu, atjauta ir t.t.) nemokėjimas įvertinti ir pasirinkti prioritetus, baimė ką nors praleisti, kur nors nespėti).

7) Primetimas kitiems atsakomybės už savo asmenines būsenas ir emocijas (jis (kitas žmogus) mane suerzino, įžeidė , įskaudino. Aš noriu, kad jis (kitas žmogus) suprastų, padarytų, pasikeistų ir t.t.). Troškimas pakeisti kitus ir pasaulį aplinkui, kad jie taptų mažiau grėsmingi asmeniniam vidiniam vaikui.

8) Nemokėjimas priimti kitus tokiais kokie jie yra ir nemokėjimas atleisti ir suprasti.

9) Reikalavimai ir grasinimai (jis (kitas žmogus) privalo).

10) Kitų žmonių poreikių ir jausmų ignoravimas. Vaikiško egocentrizmo (aš noriu ir tai turi būti svarbiausia) kova su kitų žmonių vidinio vaiko egocentrizmu.

11) “Tikėjimas stebuklais”. Kitų žmonių ir/ar jų sugebėjimų ir savybių pervertinimas idealizavimas (susižavėjimas, etikečių kabinimas, fanatizmas, garbinimas, kopijavimas ir t.t.).

12) Nesugebėjimas įvertinti ir įžvelgti pasekmes, skaitytis su jomis ir prisiimti pasvertą atsakomybę sau.

13) Netramdomi, gaivališki emocijų proveržiai (įniršis, pyktis, nuoskauda, kerštas, pavydas, manipuliacijos ir apsimetinėjimas) negebėjimas įvertinti skirtumo tarp emocijų adekvataus demonstravimo (buvimo, priėmimo, išgyvenimo, suvokimo ir paleidimo) ir perdėtos vaikiškos dramos.

14) Polinkis daryti globalias išvadas ir apibendrinimus (daugiau niekada gyvenime, nuo šiol visada, pažadu ir t.t.)

15) Nemokėjimas bendrauti kaip lygus su lygiu, didelis pagyrimų poreikis ir užuojautos iš šalies.

16) Nemokėjimas būti vienatvėje.

Kaip išgydyti savo traumuotą vidinį vaiką?

Pats pirmas žingsnis: pripažinti sau, jog tai yra tiesa. Be kaltinimų, pasiteisinimų, perdėtų dramų, manipuliacijų ar kitų gynimosi mechanizmų leisti sau išjausti visas emocijas. Nepulti konfliktuoti su savimi ar aplinkiniais, o tiesiog pabandyti leisti sau išgyventi visus vidinio vaiko jausmus.

Antras žingsnis: pradėti stebėti save, savo elgesį, reakcijas ir atpažinti jose vidinio vaiko drama.

Trečias žingsnis: išmokti sau užduoti kelis nesudėtingus klausimus:

  • Kas iš viso čia dabar vyksta?
  • Ką aš dabar darau?
  • Ką aš dabar galvoju?
  • Ką aš dabar jaučiu?
  • Kaip aš dabar kvėpuoju?

Ir po to, kai atsakymus priimsite, paklausti savęs:

  • O ką aš iš tiesų noriu daryti?
  • Ką galvoti?
  • Kaip jaustis?
  • Kaip kvėpuoti?

Šie paprasti klausimai tikrai padės išeiti iš probleminės būsenos hipnozės ir pakeisti asmeninę būseną į kur kas konstruktyvesnę.

Pabaigai tik noriu pridurti, kad jeigu išties panorėsite sau padėti išsiugdyti brandžią asmenybę, tai vien tik stebėtojo pozicijos tikrai nepakaks. Tačiau šie pirmi žingsniai į asmeninį sąmoningumą yra tikrai svarbūs ir reikšmingi.

Sėkmės!

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/kaip-isgydyti-savo-traumuota-vidini-vaika/

Man visi tvirtina, kad esu tinginė. Aš jau ir pati pradedu tuo tikėti.

2015 sausio 6

baltibalionai
Klausimas: Sveiki, padėkite man susivokti – kas manyje ne taip? Kaip man pasikeisti? Visą gyvenimą man nuolat kalama į galvą, kad esu niekam tikusi… O gal aš pati prisigalvoju? Vyro tėvai ir seserys manęs nemėgsta ir laiko tingine ir niekam tikusia motina… Net ir vyras atvirai sako, kad aš ne kokia mama, kad ko imuosi niekada neužbaigiu iki galo… Bet žinot kas svarbiausia – jie visi teisūs… Užsimaniau groti gitara, vyras nupirko – jau 7 metai jinai stovi spintoje… Tiesiog stovi…
Užsimaniau į sporto klubą – vyras leido, nes ir reikia (turiu antsvorio). Palankiau tris mėn ir mečiau… Tada išprašiau, kad nupirktų treniruoklį – gavau, bet paminiau jį gal tik keletą savaičių…

Ir taip šį, pradėtų ir neužbaigtų darbų, sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti… Nieko neužbaigiu, nors ir labai noriu… Labai noriu išmokti groti gitara, labai noriu numesti svorio, labai noriu mesti rūkyti… Tikrai noriu… Bet neužtenka gal valios, gal motyvacijos, gal ryžto… Nežinau… Taip – esu tinginė… Pykstu ant savęs labai, bet nieko nedarau, kad kažkas būtų kitaip… Esu savim nepatenkinta ir nežinau kaip apsukt savo smegeninę, kad pradėčiau mąstyti kitaip… Ir bijau blogiausio – kad žmogus susivoktų ir padarytų išvadas turi įvykti kažkas sukrečiančio, o šito aš tikrai nenoriu, bet negaliu ir prisiversti kažką daryti… Esu labai nestabili emocine prasme… Vieną akimirką aš linksma, kitą – jau rėkiu ant vaiko, o dar kitą – jau šneku gražiai ir atsiprašinėju ir aiškinuosi kodėl užrėkiau, nes suvokiu, kad nesusivaldžiau ir, kad taip negerai…

Ant vaiko rėkiu dažnai.. Neturiu kantrybės ramiai paaiškinti kai jinai klausia n-tąjį kartą kažko… Užrinku – kiek gali to paties klausti? Tada pasijuntu blogai, einu prie vaiko ir vėl ramiai jam viską paaiškinu, tada vėl pasipila lavina klausimų, kurie mane erzina, bet jau sukandusi dantis toliau aiškinu…

Dažnai gaunu pastabų iš vyro dėl rėkimo ant vaiko… Mano santykiai su vyru yra labai geri, mes mažai pykstamės, nesibaram, beveik nekonfliktuojam, bet kartais ir jam trūksta kantrybė ir tada pasako viską ką galvoja. Mūsų dukrytė labai gera, labai smalsi, viskas jai įdomu, turi labai didelę motyvaciją mokytis ir mokslai jai labai gerai sekasi. Ji dar tik pirmokė, bet jau skaito ir rašo ir skaičiuoja. Turiu nuostabią šeimą ir labai… laaabai… nenoriu jos prarasti…

Ką man padaryti, kaip pradėti mąstyti kitaip, kaip prisiversti pabaigti ką pradedu, kaip įgyti kantrybės bendraujant su vaiku, kaip susitvarkyti su emociniu nestabilumu? Padėkite man susivokti…
Ačiū

Pagarbiai,
Simona (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Simona. Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame prašote padėti susivokti situacijoje, į kurią esate patekusi. Ir klausiate kaip jums pasikeisti.

Simona, labai šaunu, jog suvokiate, kad šeima ir santykiai, kuriuos joje turite yra vertybė ir norite ją išsaugoti. Taip pat labai šaunu, jog pradėjote ieškoti sprendimo būdų, tęskite pradėtą darbą aktyviai veikdama ir iki tokio rezultato, kuris patenkins Jus.

Kodėl, dėl kokios konkrečios priežasties Jūs nepabaigiate pradėtų veiklų ir darbų iš to, kuo pasidalinote laiške, nuspėti gan keblu.

Galbūt, Jūs esate žmogus, kuris nesugebate įvertinti ir nubrėžti savo asmenines individualias ribas ir laiku pasakyti „Ne“?

Galbūt, Jūsų visos tos aprašytos laiške, pradėtos veiklos yra ne Jūsų asmeniniai norai, virtę poreikiais, o tik iliuzija apie norus?

Galbūt jums tėvų šeimoje buvo viskas drausta ir neleidžiama tiek, jog dabar pakeitus savo statusą iš „dukros“ į „žmonos“ ir „mamos“, Jūs bandote atsigriebti?

Į visus šiuos ir dar daugiau klausimų gali būti atsakyta TIK individualios konsultacijos metu, dirbant ir atvirai kalbantis su jumis. Tačiau, kad ir kokios priežastys bebūtų, su pasekmėmis viso to, tenka gyventi jums pačiai ir jūsų šeimai čia ir dabar.

Ką daryti?

Gali nuskambėti gan banaliai, tačiau vienintelis patarimas būtų: suaugti, tapti brandžia asmenybe ir išmokti prisiimti atsakomybę už save, savo poelgius, savo mintis, savo norus, savo baimės, savo nekantrumą, irzlumą ir tingėjimą.

Kaip tai padaryti?

Kasdien dėti pastangas dirbti su savimi ir pradėti pataikauti savo stipriosioms pusėms ir asmeninėms vertybėms, o ne pasiduoti silpnybėms.

Vadovautis asertyvios asmenybės principais ir išmokti, gerbiant kitą, išlaikyti asmenines ribas ir gerbti save.

Atsigręžti į save ir suvokti, jog išties naudotis pasirinkimo laisve ir jausti vidinę laisvę ir ramybę įmanoma tik būnant atsakinga, brandžia, mylinčia ir atvira sau, kitiems ir pasauliui.

Tai kelias, kuris dažnai tapatus visam gyvenimui, tačiau Jūs išties padėkosite sau, jeigu jį pasirinksite ir mėgausitės kelione.

Sėkmės!!

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/taip-esu-tingine/

Turiu didelę bendravimo problemą: susitikęs su mergina pratariu vos kelis žodžius

2014 spalio 2

mokiveiki

Klausimas: Sveiki, turiu, mano manymu, didelę bendravimo problemą. Jau kurį laiką bendrauju su mergina, buvome susitikę jau kelis kartus, bet per visą susitikimo laiką aš pratariu vos kelis žodžius. Iš pradžių galvojau, niekis, prasilaušiu, bet kuo tolyn, tuo labiau neramu darosi. Prieš susitikimą atrodo “nu kaip pavarysiu”, tiek daug turiu ką pasakyti, o kai ateina laikas, galvoje tuščia, nesvarbu kaip stipriai stengčiausi, vistiek tas pats. Mes esame kalbėję apie šį dalyką, ji irgi turi panašių problemų. Ji man labai patinka, aš jai irgi patinku (bent taip ji man sakė), tačiau galvoju, kad ji su manimi bendrauja, tik dėl to, nes kaip sakoma, toks tokį supranta, juk kita mergina “nesicackintų”, sakytų nekalbi ir nereikia. Kažkada pagalvojau gal man taip baisiai nesiseka su ja, nes noriu, kad ji man būtų ne tik draugė, todėl jaučiu per didelę įtampą, kad tik ko blogai nepadaryčiau. O gal tiesiog todėl, kad mes turim panašių problemų, baigiam sakinius taip, kad pratęsti pokalbį beveik neįmanoma.

Nelaikau savęs visišku intravertu, man malonu būti tarp žmonių, pailsiu būdamas tarp jų, bet kai reikia ilgiau pabendrauti su nepažįstamu žmogumi, jaučiuosi nejaukiai. Gyvenu su kambarioku, su juo bendravimas yra malonumas nuo pirmų pažinties dienų ir problemų tikrai nėra. Jei būnu su draugais bendrauju laisvai, bet pastebėjau, kad man maloniau klausyti kitų nei pačiam kalbėti, todėl esu tylenis. Jei su draugais kur išeiname ir kas nors pasikviečia man nepažįstamą žmogų, visą laiką būnu įsitempęs, ir jei bandau per prievartą bendrauti labai greit išsenku. Esu labai jautrus žmogus, tiesiog per daug jautrus, ir tai labai trukdo, jei kas nepavyksta būna labai sunku, labai dažnai kaltinu tik save. Tai irgi trukdo bendrauti.

Nesenai pradėjau galvoti, gal esu labai egoistiškas, susireikšminęs, todėl graužiuosi dėl visko kas man nepasiseka. Skaičiau daug psichologinių knygų ir straipsnių apie tai ir ne tik. Supratau, kad dėl visko kalta vaikystė. Atrodo žinau kas man yra ir žinau ką daryti kad būtų lengviau, tačiau neišeina pasikeisti. Neužduodu jokio klausimo, tiesiog norėčiau, kad pakomentuotumėte tai ką parašiau, parašytumėte savo nuomonę ir galbūt duotumėte kokį patarimą. Ačiū.

Pamiršau paminėti, kad dėl mano tų bendravimo problemų, manęs nepažįstantys žmonės, dažnai pagalvoja, kad esu piktas, pasikėlęs žmogus.Tai sužinoti buvo labai nemalonu, nes tikrai nesu toks. Taip pat ir grupėje, kurioje studijuoju, keli žmonės bendravo su manimi atšiauriai, kol nesužinojo koks esu.

Vardenis

Atsakymas: Sveiki, Vardeni. Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame neužduodate klausimų, tačiau prašote pakomentuoti tai, ką aprašėte ir galbūt duoti patarimų. Puikiai suprantu Jūsų lūkesčius, nes kaip pats sakote, esate perskaitęs daug psichologinių knygų ir straipsnių ir jau atradote priežastis situacijos, į kurią esate patekęs.

Aš gi, labai tikiuosi nepateisinti Jūsų lūkesčių, o verčiau paskatinti veikti, apmąsčius naujas galimybės ir pasirinkus jums labiausiai priimtinas.

Laiške aprašote savo bendravimo patirtį su mergina, su kambarioku, su nepažįstamais žmonėmis ir su grupiokais. Taip pat identifikavote save kaip intravertu (nežinau ką Jūsų manymu reiškia “visiškas intravertas”). Ši informacija leidžia man daryti prielaidą, jog turite sėkmingą bendravimo patirtį, kuri Jus tenkina, tačiau nepavyksta ją naudotis visur ir su visais, o taip pat tobulinti pastoviai.

Pabandykite praplėsti, padaryti universaliais savo komfortiško bendravimo įgūdžius ne tik su kambarioku, bet ir su aplinkiniais, su mergina.

Prisiminkite ir aprašykite savo būsenas (bent 5 punktus), elgesį (bent 5 punktus) ir mintis (bent 5 punktus), kai bendraujate su kambarioku. Tą patį padarykite, kai bendraujate su mergina, su draugais ir su nepažįstamais žmonėmis. Tą padaręs, turėsite solidų sąrašą informacijos, kuri kur kas daugiau padės pažinti save, nei kelios TIK perskaitytos psichologinės knygos.

Toliau pradėkite lavinti bendravimo įgūdžius su aplinkiniais ir su mergina.

1) Uždavinėkite atvirus klausimus – t.y. tokius, kurie reikalauja platesnio nei tik “Taip” arba “Ne” atsakymo.

2) Išmokite ne tik klausyti, bet ir girdėti pašnekovą, tai vadinasi empatija, ši savybė ugdoma praktikuojantis.

3) Bendravimo metu įpratinkite save galvoti apie kitą žmogų pozityviai – t.y. pabandykite nuoširdžiai domėtis kitu žmogumi, o ne galvoti apie tai, kad nežinote ką dabar sakyti ir kokią temą užvesti.

4) Išmokite kalibruoti kito žmogaus kūno kalbą. Pvz.: jeigu jo rankos sukryžiuotos ir antakiai suraukti, verta pagalvoti, kad galbūt jis “mėgžioja” Jūsų stovėseną ir “skaito” Jūsų mintis, jog jaučiatės nejaukiai ir nesaugiai.

Jeigu šios užduotys pasirodys per sunkios savarankiškam darbui, raskite tikslinių seminarų arba kreipkitės individualiai. Bendravimo kokybė ir meistriškumas priklauso tik nuo paties žmogaus asmeniško poreikio ir įdėtų pastangų, nes visad laimi tas, kuris ieško galimybių ir jas realizuoja, o ne tas, kuris ieško pasiteisinimų, kodėl negali ar nemoka to padaryti.

Sėkmės!!

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/turiu-didele-bendravimo-problema-susitikes-su-mergina-pratariu-vos-kelis-zodzius/

Kaip susitaikyti su tuo, kad tau žmogus rūpi, o tu jam – ne?

2014 rugsėjo 19

įsimylėjusi

Klausimas: Visaip galvojau, kaip sutrumpinti savo laišką-skundą-klausimą.

Niekas manęs to nemokė, niekas nesakė, pati sau visiškai natūraliai, nepajudinamai esu įsitikinusi, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra meilė.

Jeigu galvoju apie savo tikslus, siekius, viltis – visada pirmoj eilėj yra meilė, mylimasis, daugiskaita dviese.

Nesu savo gyvenime patyrusi didesnės laimės, negu būdama poroje. Augti drauge, vienas kitą švelniai mylint po truputį pažinti – čia aš matau savęs kaip žmogaus išsipildymą, čia jaučiu pilnatvę.

Bet, turiu savo pasaulį, pomėgius, draugus, veiklas, nesu viena iš tų moterų, kurioms rūpi TIK vyras…

Ir štai šiandien esu antrą kartą išsiskyrusi. Statistiškai gal nebaisus variantas, man 24.

Nors savo gyvenimą be proto myliu, bet jaučiu didelį nerimą, neramybę, baimę.
Kartais savęs tiesiog neatpažįstu – tiesiog degu nuo įtampos, net fiziškai. Bandau tą jausmą kaip nors pavadinti, atrasti priežastį… Žinot, man tiesiog baisu, kad niekas nenori būti mylimas. Būtent manęs mylimas. Kad taip ir nesutiksiu žmogaus, kuris norėtų iš manęs visko ir duotų viską. O aplink vien vestuvės, vestuvės… Galvoju – nejaugi tiek daug noriu?

Nenoriu, nemoku romantiniuose santykiuose vaikščioti paviršiumi, netaupau savęs, ir dabar galvoju, kad to reikėtų išmokti. Nes per daug čia kančios, visuomet už kiekvieną laimę susimoku.

Ir vis tiek, nepavargstu, dar nesu nusivylusi, daugiau turi vilties.

Ir štai jau antrą kartą išgirdau – tu tokia nuostabi, tipo, graži, protinga, skleidi tokią šviesą ir gerumą, BET. Būkim draugais. Ir – problema čia ne tavyje, o manyje.
Bet čia nuskambėjo klasikinės frazės, kurios slepia patį proziškiausią “eik velniop”.

Iš tikro, istorija galbūt gan įprasta – jauni žmonės ieško meilės, “bando”, ir “pabandę” sako – ne, žinai, tu puiki, BET nėra kažkokios ten ugnelės.

Aš šitą logiką atrandu tik po laiko, nes naiviai šoku į santykį kaip į vienintelį-tikrą-ypatingą… Man atrodo – jeigu žmogus eina į tokį santykį, ir aš pasiryžtu atsakyti jam tuo pačiu – tai jau ir yra ta ugnelė, jeigu einam, tai abu jau apsisprendę… Pasirodo – ne.

Kaip susitaikyti su tuo, kad tau žmogus rūpi, o tu jam – ne? Gal čia tik ego nuskriaustas..?

Kaip išmokti perkelti savo lūkesčius nuo to, kas atrodo svarbiausia, prie to, kas mano valioje, kas nuo mano pastangų priklauso?

Esu labai emocinga, jausminga; kaip išmokti nedažyti pasaulio vien juodai ir baltai?
Gal vyrai išsigąsta tokio “pilno etato”?

O gal reikėtų ne lūkesčius keisti, bet ieškoti kito tokio apsigimusio romantiko kaip aš?

Dar papildysiu klausimą. Taigi draugas, kuris mane gana prozišku būdu paliko visai neseniai, nenori manęs palikti visai. Sako, būkim draugais, tu man svarbi kaip žmogus ir visa kita.

Šita draugystė ir šiaip kvepėjo laikinumu, kai pradėjom bendrauti, žinojau, kad už gero mėnesio išvyks į užsienį keliems metams.

Ir rašo man laiškus tokius ilgus, pilnus įspūdžių…
Vienas iš jų ir buvo toks, kad labai stengėsi su manim suartėti, bet va, nėra ugnelės, nieko nepadarysi, linkiu tau būti laiminga, bet būkim draugais.
Ir toliau rašo.
Jaučiuosi įskaudinta, nes dėmesį rodyti pradėjo jis, tik mano atsakas buvo gal “per didelis”. Ir pabaigoje tai aš lieku įskaudinta. Žodžiu.

Bet rašo kaip draugei, kaip bičiulei, nors ir nuoširdžiai. Galvoju – kaip elgtis, ar bandyti būti taip “draugais”, nes žmogus man brangus, įdomus, įspūdingas. Bet tai skaudina, bendrauti su žmogumi, kurį myli, o tavęs – ne. O gal čia ir savigarbos klausimas.

O gal – tai ta mano savybė “viskas arba nieko”? Tai kitas variantas – išjungti visus aparatus, visus socialinius tinklus ir telefonus, ir tai būtų viskas, pabaiga. Nes juk jis toli..

Ir gauti tuos laiškus – gera, bet kartu ir skauda. Jaučiuosi, lyg pati save nukryžiavus būčiau.

Kuris variantas būtų “į sveikatą”, ką patartumėt, pvz., savo pacientei – ar baigti viską viską, ar bandyti perprogramuoti santykį į “draugystę”?

Ačiū labai už atsakymą.
Pavadinkit mane Ramune…

Atsakymas: Sveika, Ramune.
Dėkoju už Jūsų laišką, kurį perskaičiau susidomėjusi. Esate šaunuolė, kad užduodate svarbius sau klausimus ir ieškote atsakymų.

Pagrindinė laiško tema yra elgesio modelis, kurį taikote kurdama savo santykius su vyrais, jis ir atvedė prie rezultato, kuris netenkina.

Jūsų siekis apie kurį rašote:“Nesu savo gyvenime patyrusi didesnės laimės, negu būdama poroje. Augti drauge, vienas kitą švelniai mylint po truputį pažinti – čia aš matau savęs kaip žmogaus išsipildymą, čia jaučiu pilnatvę”, lieka nerealizuotas ir sulaukiate tik banalaus pasiūlymo “likime draugais”.

Jūs turite savo asmeninę patirtį, pavadinkime ją “esama situacija”. Šią situaciją suformavo atitinkami Jūsų pačios įsitikinimai, vertinimai, reakcijos, elgesys, aplinka ir asmeninės “AŠ” projekcijos. Pabandykite savarankiškai įvertinti ar visos šios sudedamos dalys veikia išvien su jumis ir yra Jūsų vertingi pagalbininkai, lydintys pagrindinio tikslo link. (Ši analizė yra individualių konsultacijų įprastas objektas, deja, viešo atsakymo galimybės gan ribotos šiuo aspektu).

Kitas labai svarbus klausimas jums būtų – kokia yra Jūsų konkreti “norima situacija”?

Klausiu todėl, nes tai ką pati rašote: “Jeigu galvoju apie savo tikslus, siekius, viltis – visada pirmoj eilėj yra meilė, mylimasis, daugiskaita dviese” prašosi detalesnio paaiškinimo.

Ta susidariusi situacija, dėl kurios prašote patarimo, kaip pasielgti su draugu per atstumą, gali būti įvertinta kaip Jūsų siekių ir vilčių išsipildymas. Pasvarstykite: Jūs dviese – susirašinėjate laiškais, Jūs turite mylimąjį ir meilė jam iš Jūsų pusės yra. Viskas taip, kaip ir norite, tad kodėl nesijaučiate laiminga?

Būkite atvira su savimi ir išgirskite save, kai bandysite įkalbinėti save persiprogramuoti į “draugystę”. O tuomet drąsiai prisiimkite atsakomybę už savo asmeninį sprendimą ir veikite. Dar verta būtų pasidomėti kokiomis nuostatomis/ įsitikinimai vadovaujatės, kai kalba eina apie buvimą poroje? Buvimas poroje tai Jūsų tikslas, procesas, etapas į…, būsena ar dar kažkas? Tai turi ateitį, jeigu taip, tai kokia ji?

Paul Watzlawick rašė, kad įsitikinimai – tai save pateisinančios pranašystės ir savirealizuojančios prognozės. Aš su juo sutinku. O Jūs?

Sėkmės !

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/kaip-susitaikyti-su-tuo-kad-tau-zmogus-rupi-o-tu-jam-ne/

Patinka vienas bendradarbis: įdomus žmogus, patrauklus vyras

2014 rugsėjo 1

piesinys

Klausimas: Laba diena, jaučiuos pasimetusi dėl vienos situacijos. Patinka vienas bendradarbis.Įdomus žmogus,patrauklus vyras. Nuo pirmos dienos neįžūliai flirtuojam. Pradėjo jis. Tai smagu, pakelia nuotaiką. Bet būčiau nieko prieš artimiau bendraut. Ne darbe. Tik nepasakysiu juk to pirma. Kaip sužinoti ką jis jaučia? Ar jam tik pramoga darbe? Jis lengvai bendraujantis, bet jaučiu uždaras žmogus. Labai planuoja savo veiklą, ateitį. Taip jau 3 mėnesiai. Nežinomybė slegia daugiau nei norėčiau. Kaip patartumėt vertinti tokią situaciją? Ir kaip elgtis, kad jausmai nepradėtų kliudyti gerai dirbti?

Ačiū už atsakymą,
Laima (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Laima. Perskaičiau Jūsų laišką. Rašote, kad lengvas flirtas ir neįpareigojantis bendravimas darbe pakelia nuotaiką ir sukuria intriga. Tačiau situacija jau kiek užsitęsė ir nebetenkina.

Kadangi tarpusavio bendravimo taisykles kuria dviese, tad ir nerašytos žaidimo taisyklės galioja abiems. Jeigu Jus nustojo tenkinti esamos, sukurkite naujas:

– Atsibodo neįpareigojantis flirtas, nustokite pati palaikyti tokią bendravimo formą.
– Norite pabendrauti ne darbe, pasiūlykite susitikti po darbo.

Manau, sutiksite su teiginiu: Kiekviena situacija turi daug pasirinkimo variantų, todėl jeigu rezultatai nebetenkina, tiesiog padarykite kažką kitaip.

Sėkmės!!

http://psichika.eu/blog/patinka-vienas-bendradarbis-idomus-zmogus-patrauklus-vyras/