Archive for the ‘Skaitytojų laiškai’ Category

Jaučiuosi lyg būčiau tuščias ir su kiekviena diena kažkas manyje miršta

2014 rugpjūčio 17

Klausimas: Sveiki, kreipiuosi manydamas, jog galbūt sugebėsit atsakyti ką man daryti, nes pats jau nebežinau. Pastaruosius 4 metus jaučiuosi lyg būčiau tuščias, kad su kiekviena diena kažkas manyje miršta ir kuo tolyn gyvenimas tiesiog nori, kad kažkas, ko pats apsakyti negaliu ar taip pyktis, ar tiesiog liūdesys, kas verda manyje tiesiog ištrūktų. Jaučiuosi, jog šiame gyvenime tiesiog negaliu niekuo pasitikėti, neturiu kas mane išklausytų ar bent kiek paremtų, jaučiuosi visiškai vienas, nors ir apsuptas žmonių. Nors ir galvoje šmėžavo mintys apie savižudybę, to sau leisti negaliu, nes jaučiu atsakomybę pasirūpinti broliu ir mama, net jeigu jiems nerūpiu. Galbūt, tai tik tarpsnis, kuri pergyvensiu ir vieną dieną iš to juoksiuos, bet šiuo metu kai neturiu kam išsipasakoti, visa tai slegia smarkiau, nei kas nors ką esu patyręs šiame gyvenime.
Marius (vardas pakeistas)

pereitikomfortozoną

Atsakymas: Sveiki, Mariau,
Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame klausiate ką daryti.
Žinote, Jūs uždavėte labai rimtą ir sudėtingą klausimą, į kurį vienareikšmį atsakymą neįmanoma pateikti.

Pabandysiu nurodyti kryptį, kurią vertą Jums pačiam asmeniškai ištirti, arba atmesti. Laisva valia ir pasirinkimo teisė lieka su jumis.

Nesidalinate informacija kiek jums metų, bet iš užduoto klausimo turinio, leidžiu sau daryti prielaidą, jog pasiekėte tą ribą, kai vienas psichologinis žmogaus gyvenimo lygis keičią kitą.

Kaip sužinoti ar tai tiesa?

Pabandykite atvirai atsakyti sau į kelis klausimus:
– Visur ir su visai bendraudamas aš jaučiu komfortą ir vidinę laisvę?
– Tiek fiziškai, tiek dvasiškai jaučiuosi pakankamai gerai?
– Esu pakankamai efektyvus tame, kuo užsiismu?
– Suprantu save, kitus, pasaulį aplink save, ir matau tame kažką prasmingo ir pozityvaus?
– Priimu save tokį koks esu ir kokį savo “Aš” reprezentuoju bendraudamas su kitais?

Bent vienas neigiamas atsakymas gali liudyti, jog Jūsų psichologinės adaptacijos (t.y. išgyvenimo, pradinio lygio poreikių tenkinimo) periodas neužbaigtas tinkamai. Iš čia ir kyla vidinis konfliktas.

Jūs pats kaip asmenybė, kaip individas norite daugiau, kažko naujo ir vertingo, o Jūsų ego vis dar reikalauja dėmesio, kurio jam nesuteikėte savo laiku.

Jūsų pagrindinis laiško klausimas buvo: ką daryti?
Atsakymas būtų – augti kaip asmenybei, plėsti savo komforto ribas ir ugdyti savyje savybes, kurios padėtų keisti gyvenimo kokybę ir išmokytų mėgautis gyvenimu.

Kaip tai padaryti?

Atsakymas banalus ir gan nepopuliarus skaitytojų tarpe, kreiptis į specialistą. Nes sutikite, neįmanoma pačiam išplauti automobilio sėdint jame.
Sėkmės!!

Šaltinis:  http://psichika.eu/blog/jauciuosi-lyg-buciau-tuscias-ir-su-kiekviena-diena-kazkas-manyje-mirsta/

Esu 29 metų jauna, išvaizdi, protinga, savarankiška mergina, tačiau vieniša

2014 liepos 19

Klausimas: Sveiki,
Jaučiuosi lyg užburtam rate, net pradedu galvoti gal kažką ne taip praeitame gyvenime padariau, kad dabar turiu sumokėti visas karmos skolas.
Problema tokia, kad esu 29 metų jauna, išvaizdi, protinga, savarankiška mergina, tačiau vieniša. Gerbėjų netrūksta, bet ne tokių kurie patrauktu ir kūną ir sielą. Baisiausia tame, jog kai gyvenime atsiranda vyras, kuris galiausiai atitinka mano kriterijus, kuriam neturiu jokių priekaištų, kai atrodo jog jau patikiu laiminga pabaiga ir kad gal būt susitvarkysiu gyvenima, jis paima ir pradingsta, nei skambučių nei žinučių, tiesiog “nesutapo charakteriai” ir taip nuolatos (per pastaruosius dvejus metus 5-kartai).
Bandau aiškinti kokias klaidas darau, bet visi kaip susitarę dainuoja tą pačią dainą: “ne su tavimi o su manimi problemos”. Gal per greitai prisileidžiu vyrus ir leidžiu jiems suprasti kad “teritorija jau užkariauta”, gal per greit atsiveriu jiems, gal per laiką tampu nuobodžia, net nebežinau, santykius analizavau tūkstatį kartų, bet kad ir kokias išvadas bepadaryčiau rezultatas kol kas lieka tas pats – lieku vėl sudaužyta širdimi, nukritusia saviverte ir vieniša.
Kaip reikia bendrauti su žmogumi bet nesitikėt nieko daugiau? Kaip neužspausti vyro ir neparodyti to susižavėjimo ir noro būti kartų? Kokia turi būti “sveika” santykių pradžia? Ir galiausiai, kiek reikia pabučiuoti varlių, kad rastum savo princą?
Ačiū už pagalbą,
Lina (vardas pakeistas)
vintagepicture

Atsakymas: Sveiki, Lina.
Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame dalinatės savo patirtimi ir užduodate prasmingus klausimus, tikėdamasi atsakymų, kurie galėtų pakeisti susidariusią situaciją.

Pradėsiu nuo tai, kad kiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimo scenarijus, kurie susiformuoja ir užsitvirtina mūsų psichikoje ankstyvoje vaikystėje. Pagrindinis gyvenimo scenarijų tikslas padėti adaptuotis ir išgyventi pačiais pirmaisiais mūsų gyvenimo metais. Tačiau problema tame, kad scenarijai įspraudžia mus į griežtus rėmus, kurių dažnai sąmoningai net nesuvokiame, tačiau visad vadovaujamės, vadindami tai likimu. Ir dar viena svarbi detalė, kurią vertą žinoti apie gyvenimo scenarijus yra tai, kad kas buvo priimtina vaikui ten ir tada, visiškai neefektyvu suaugusiam žmogui čia ir dabar, tačiau jis nesąmoningai tuo vadovaujasi ir jaučiasi bejėgis kažką pakeisti.

Lina, pagalvokite kokia pasaka, knyga ar kino filmas vaikystėje jums labiausiai patiko arba labiausiai įsiminė? Kokia herojė ir jos likimas paliko įspaudą Jūsų pasąmonėje? Kodėl klausiu?

Nes pati rašote, kad visi vyrai, kurie atitinka Jūsų kriterijus, galiausiai pasielgia vienodai: “paima ir pradingsta, nei skambučių nei žinučių, tiesiog “nesutapo charakteriai” ir taip nuolatos (per pastaruosius dvejus metus 5-kartai)”.

Jūs visiškai teisi, teigdama, kad renkamės mes pagal kriterijus (kurie labai dažnai būtent ir susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, kartais pačiais įstabiausiais būdais ir iracionaliais įsitikinimais vadovaujantis), tačiau gyventi tenka su kito žmogaus ir savo vertybėmis, o tai visiškai skirtingi dalykai.

Pasidalinsiu viena metafora, kuri tikiuosi padės suvokti skirtumą tarp kriterijų ir vertybių:

Išmintingos močiutės patarimai

– Visi vyrai vienodi! Močiute, vyrui tereikia pasakyti man “Labas” ir aš jau žinau, kaip jis save ves toliau, kokius sąmojus pasakos, kaip šypsosis, kaip mane lies, kaip ginčysis ir kaip išeis…
– Anūkėle, tu neteisi, visi vyrai skirtingi. Tiesiog, tau patinka panašūs. Tau patinka kuklūs, tylūs ir “naminiai” ? Tad, kodėl tu zyzi, kad ir vėl papuolė “zanuda”, kurio niekur neištempsi iš namų ? Jeigu tu renkiesi “kompanijos sielą”, tuomet nesistebėk, kad teks juo dalintis su draugais ir, žinoma, taip pat su draugėmis. Jeigu myli romantikus, tad taikykis ne tik su žvakėmis, eilėraščiais ir šampanu, bet ir nuotaikų svyravimais, depresijomis ir jo paslaptingais dingimais, kuriuos jis vadins “kūrybine krize”. Pasirinkus vyrą, su kuriuo jausiesi kaip “už mūro sienos”, nesistebėk, kad gali neberasti toj sienoje nei langų, nei durų.

Kaip išsivaduoti iš neefektyvaus gyvenimo scenarijaus?

Pagalvokite ir įvertinkite ką norėtumėte pakeisti savyje, savo nuostatose, įsitikinimuose ir elgesio modelyje? Atsiminkite peržvelgti, įvertinti ir pačius kriterijus. Dabar atradus tai, ką norite pakeisti, pagalvokite koks elgesys, įsitikinimai ir/ar nuostata apie save, vyrus ir tarpusavio santykius būtų naudingi ir efektyvūs jums dabar ir ateityje? Ir pradėkite veikiti.

Jeigu mano veiksmų planas jums pasirodė per daug abstraktus ar mažai vertingas, siūlau kreiptis profesionaliai individualiai konsultacijai, nes žmogaus gyvenimo scenarijų keitimas ir išsilaisvinimas iš jų išties yra unikalus, kruopštus ir labai individualus darbas su savimi, reikalaujantis atvirumo ir pasirengimo keistis pačiam ir keisti savo gyvenimą.

Sėkmės!!

Praktinės psichoterapijos centro vadovaujamo S.Kovaliovo vedančioji specialistė ir atstovė Lietuvoje Neringa Mikalauskaitė www.teteatete.lt ; tel. +37061601566;
el. paštas: konsultacijos.skype@yahoo.com

Šaltinis:

Gal būt aš per daug reikalauju iš vaikinų?

2014 birželio 8

motersportretasKlausimas:

Sveiki, nežinau, ar man tikrai reikėtų susimąstyti, kas su manimi ne taip, ar tiesiog nesu pasiruošusi rimtiems santykiams. Man 20 metų esu turėjusi keletą vaikinų, tačiau ilgai neišdraugaujame dėl mano kaltės, aš su jais išsiskiriu. Pradžioje viskas būna gerai, tačiau kai vaikinas pradeda manimi rūpintis, elgtis pernelyg mielai, būti man per daug geras, kalbėti kas bus po 5-10 metų, aš pradedu dvejoti, ar dar reikia su tuo vaikinu draugauti, kad gal būt rasiu kitą, kuris bus geresnis už jį, kad jis ne man skirtas. Vaikino elgesys, kuris pažinties pradžioje mane žavi, tuomet mane pradeda erzinti, jo manieros, kalbėjimas, netgi išvaizdoje pradedu rasti trūkumų, kurių seniau nemačiau. Jeigu pažįstu vaikino tėvus ir jie nesudaro geros nuomonės, baiminuosi, kad jis nebūtų toks kaip jie (juk sakoma, kad labai reikia atsižvelgti, koks šeimoje tėvas, nes sūnus būna į jį panašus elgesiu). Kas kartą imu ieškoti priežasčių konfliktams, priekaištauju, jeigu jis nesielgia taip kaip noriu, o vėliau kiekvienas mano pažįstamas vaikinas tarsi atrodo geresnis už jį ir galvoju, kad gal būt nevertėjo išvis draugauti su tuo vaikinu. Gal būt aš per daug reikalauju iš vaikinų? Ir noriu neįmanomo?
Ačiū.
Simona (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveiki, Simona,
perskaičiau Jūsų laišką, kuriame užduodate prasmingus klausimus. Šaunu, kad ieškote atsakymų, kad jie būtų atsakyti efektyviai ir tiksliai, teks pačiai pažvelgti į savo vidų giliau. Tam prireiks savistabos įgūdžių arba kreiptis į specialistą, kuris padės tų atsakymų ieškoti, jei vienai tai padaryti yra sunku.

Klausiate: “ar man tikrai reikėtų susimąstyti, kas su manimi ne taip, ar tiesiog nesu pasiruošusi rimtiems santykiams”. O kaip pati jaučiate – ar būdama 20-ties esate pasirengusi rimtiems santykiams?

Ir ką reiškia “rimti santykiai” būtent Jums? Galite išvardinti bent 10 privalomų bruožų, kurie apibūdintų juos? Ir palyginimui užrašykite bent 10, visiškai tenkinančių jus šiai dienai, santykių punktų.

Paanalizuokite skirtumus tarp to ką užrašėte ir to, kas realiai dabar yra, ir, manau, atsakysite pati sau į antrą savo klausimo dalį.

O dėl pirmosios klausimo dalies, tai mąstyti visad verta, tik be kategoriškų ir negatyvių vertinimų, kad kažkas iš karto ne taip. Tarpusavio santykiai visad reikalauja psichologinės brandos ir atsakomybės, tad jeigu neesate pasirengus pati prisiimti atsakomybės už savo elgesio modelį ir bendravimo su kitu asmeniu tikslus ir perspektyvas, visad atsiras logiškas paaiškinimas kodėl “vandenyne yra dar daug žuvų” ir “kitur žolė žalesnė”.

Rasti patį priimtiniausią dabar, šiai dienai, bendravimo su vaikinais būdą, galite tik pati nuoširdžiai atsakiusi sau ko išties norite. Kai atsiras vidinis poreikis įžvelgti konkretaus žmogaus individualius privalumus, savybes ir pliusus (išnyks noras ieškoti trūkumų ir minusų), tada gebėsite suvokti, kad asmeninė vertybių sistema pasikeitė, tik tuomet kils vidinė motyvacija pakeisti ir elgesio modelį su konkrečiu vaikinu.

http://psichika.eu/blog/gal-but-as-per-daug-reikalauju-is-vaikinu/

Mane kamuoja kažkoks pasąmoningas įsitikinimas, jog aš neverta meilės

2014 balandžio 7

veidrodis

Klausimas:

Turiu keletą problemų: sunkumai atliekant sudėtingas užduotis, kai mane kas nors stebi, perfekcionizmas, socialinės problemos… Mano manymu, jos visos turi vieną bendrą “šaknį” – tai nepasitikėjimas savimi, nemeilė sau, kažkoks pasąmoningas įsitikinimas, jog aš neverta meilės ar pan. Bandymas statyti save į kuo daugiau socialinių situacijų padėdavo, bet tik trumpam, na o perfekcionizmas niekad ir nesumažėjo… Norėjau pasiteirauti, kaip “išrauti” šią didžiulę, gyvenimą gadinančią “šaknį” ir sutvarkyti minėtas problemas?

Atsakymas:
Ačiū, kad trumpa žinute dalinatės savo mintimis ir įžvalgomis. Tai, kad savo situacijoje radote priežastis, tokias kaip “nepasitikėjimas savimi”, “nemeilė sau” ir ribojantį įsitikinimą, jog “esate neverta meilės”, leidžia daryti prielaidą, jog išties ieškote efektyvių būdų įveikti problemas ir pakeisti savo gyvenimo kokybę. Tačiau priemonės, kurias rinkotės keisti savo elgesį, suteikdavo tik laikiną efektą.

Pakomentuosiu pagrindinį Jūsų užduodamą klausimą: kaip “išrauti” šią didžiulę, gyvenimą gadinančią ”šaknį”? , gal tai suteiks naujų įžvalgų ir paskatins Jus aktyviai paieškoti atsakymų kita linkme.

Jau nuo šios akimirkos leiskite sau priimti save tokią, kokia esate, t.y. turinčią savyje poreikį būtį perfekcioniste. Nuimkite nuo savo perfekcionizmo minuso ženklą nes:

1) Bet kokioje kovoje viena pusė privalo pralaimėti, tam kad laimėtų kita. Tačiau, kai kalba eina apie vidinę kovą, visad pralaimi pats žmogus, nes vidinė kova reikalauja labai daug vidinių jėgų ir energijos.

2) Jūs jau esate perfekcionistė, tad tai neigti ar slėpti šešėlyje reiškia meluoti sau, neigti savo Savastį.

3) Susidraugaukite su savo savybėmis, pažinkite jas, išsiaiškinkite jų stipriąsias ir silpnąsias puses. Silpnosiose – visad slypi neišnaudotos galimybės, atraskite ir išnaudokite jas.

Meilė ir pagarba sau vertybės, kurios ugdomos puoselėjant save, savo vidinį pasaulį, per savo asmeninę patirtį, mokantis mums gyvenimo suteiktų pamokų.

Taip pat galite pasidomėti Eneagrama – asmenybės tipologija. Galbūt ji taip pat suteiks dar daugiau įžvalgų ir darbo su savimi krypčių.
Sėkmės ir įdomių atradimų!

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/mane-kamuoja-kazkoks-pasamoningas-isitikinimas-jog-as-neverta-meiles/

 

Kaip vėl grįžt prie sapnų?

2014 kovo 12

Edgar

Klausimas:

Mane kankina tokia bėda, jog aš beveik nesapnuoju. Visi kam tai pasakau teigia, jog tai yra gerai, kad gerai išsimiegu. Tačiau netekęs sapnų jaučiuosi taip, tarsi būčiau praradęs kažkokią gyvenimo dalelę. Bandžiau įvarius dalykus, nuo duonos ar žuvies valgymo prieš miegą iki “gyvo sapno”, tačiau nelabai kas ir padeda.
Labai norėčiau sužinot ką tai galėtų reikšti ir gaut patarimų kaip vėl grįžt prie sapnų, o dar nuostabiau – kaip patekt į “gyvą sapną”.

Atsakymas:

Klausiate kaip galėtumėt susigrąžinti sapnus? Patarimas būtų – pasidėkite prie lovos užrašų knygelę ar sąsiuvinį ir ryte, tik pabudęs, užrašykite joje viską ką prisimenate sapnavęs. Jeigu manote, jog nieko nesapnavote, užrašykite būtent tokią frazę : “Šiąnakt sapnavau, bet nieko neatsimenu.”

Treniruokite save, atkakliai siekdamas užsibrėžto tikslo: “susigrąžinti sapnus”, pratindamas save fiksuoti tai ką patiriate miegodamas. Jau po kelių ar keliolikos kartų pastovaus, nepertraukiamo ir atkaklaus proceso, sulauksite sėkmės ir turėsite ką aprašyti savo užrašuose.

Ir dar vienas patarimas, kurį Jums pačiam verta išgirsti ir įsisavinti, tai – atsakykite sau į klausimus: KAM man prisiminti sapnus? Ir KAM man patekti į “gyvą sapną”?
Tai svarbu! Nes jeigu “jaučiatės netekęs sapnų”, tai tam yra priežastis, kuri gali būti atskleista ir išspręsta tik individualiai pabendravus su Jumis sesijos metu.

Jeigu atsakymai į pateiktus klausimus bus tokie kaip: “… nes labai noriu” arba “… nes kiti gali ir aš noriu” ir t.t., nenustebkite, jog patirsite nesėkmę. Atsakymų verta paieškoti giliai savyje ir jiems verta būti rimtai motyvuotais, kitaip tai tik kaprizingos užgaidos, kurių pasąmonė neišgirs.

Sėkmės!

http://psichika.eu/blog/kaip-vel-grizt-prie-sapnu-patekt-i-gyva-sapna/

Žinau, kaip tai beviltiška, bet vis dar neprarandu vilties

2014 sausio 15

daršita

Klausimas:

Norėčiau patarimo gal kiek ir banaliu klausimu, tačiau man niekaip neduodančiu ramybės. Prieš trejus metus labai netikėtai susipažinau su vienu vaikinu. Niekada tikrai neieškojau pažinčių internete, tačiau jis atsitiktinai atsirado mano Skype kontaktuose, o vieną vakarą pradėjome susirašinėti. Pokalbis vyko sklandžiai, radome daug bendro, galiausiai išsiaiškinom, kad gyvenam tam pačiam mieste. Po to sekė kasdieniai ilgi pokalbiai visomis įmanomomis temomis, po mėnesio susitikom. Jis man patiko, aš patikau jam. Kalbėdavom dažnai, pilve skraidžiojo drugeliai, šypsodavausi vos apie jį pagalvojus, o ir visi aplinkiniai sakė, kad manęs tokios laimingos iki tol nematė.
Graži pasaka tęsėsi tris mėnesius, kol staiga man kažkas pasidarė. Ėmiau jo vengti, staiga nebejaučiau jokio malonumo jį matydama, vis dažniau pykdavomės. Jis pykdavo, kad niekuomet nerandu jam laiko, o aš tiesiog nenorėjau. Galiausiai susiginčijom galutinai, net nesusitikom išsiaiškinti, kas ir kaip, tiesiog vieną dieną nustojom bendrauti. Jaučiau, kad pasielgiau teisingai, nebetęsdama draugystės su juo, maniau, kad jis tiesiog ne man.
Bet… Jis taip manęs ramybėj ir nepaliko. Kas kiek laiko vis parašydavo, paklausdavo, kaip sekas, kas naujo mano gyvenime. Ir nors burbėdavau, kad jis neatstoja, giliai širdy džiaugiausi, kad mane prisimena. Po kelių mėnesių nusprendėm susitikti, vėl pabandyti. Deja, jis į pasimatymą vėlavo daugiau nei pusvalandį, o tai mane suerzino ir jo nebesulaukiau…
Tačiau kas pusę metų vis tiek susirašydavom. Metų pradžioje nutrūko dar vieni nenusisekę santykiai, o po kelių savaičių visai netikėtai po dvejų nesimatymo metų sutikau būtent jį. Kartą trumpam susitikom, šnektelėjom, buvo gera šalia jo, vėl sukilo visi prisiminimai, supratau, kuo jis kadaise mane sužavėjo, norėjau tiesiog būti šalia jo. Problema, kad jis turi merginą ir manęs jam visiškai netrūksta.
Mokslo metų pradžioj persikrausčiau į kitą miestą studijuoti, ir pasikeičiau. Atsipalaidavau, nebesitikėjau jo sutikti kiekviename žingsnyje, pamiršau visas nuoskaudas, prisiminimai taip nebekankino, tačiau jis vėl parašė.. Kai to visai nesitikėjau..
Ir mano pasaulis dužo – vėl ėmiau svajoti apie jį, buvimą kartu, mintys tiesiog persekioja. Negaliu negalvoti, kas būtų, jeigu būtų, beviltiškai noriu grįžti atgal ir pakeisti savo poelgius, noriu, kad viskas būtų kitaip. Trokštu jį pamatyti, pakalbėti, išsiaiškinti tiek daug dalykų, atsiprašyt (rašiau jam laišką, tačiau negavau atsakymo, o jis šiuo metu gyvena ne Lietuvoj). Manau, kad mes susipažinom ne laiku, buvom maži ir naivūs, dabar viską daryčiau kitaip. Problema, kad jis neleidžia man ramiai gyvent. Net ir gavus jo paprastą žinutę skraidau padebesiais, šypsausi iki ausų ir jaučiuosi laiminga. O dabar..
Šiuo metu vaikino neturiu, tačiau manau, kad viena iš priežasčių yra ta, kad negaliu pamiršti to vaikino, nėra dienos, kad apie jį negalvočiau, tiesą sakant, vis dar neprarandu vilties, kad kada nors galim būt kartu, noriu jį sutikti, gyvenu juo.. Ir žinau, kaip tai beviltiška, bet nesugebu kovoti su tomis mintimis, nebežinau, ką daryti.. Labai prašau patarimo, kaip kovoti su mintimis apie jį, kaip pamiršti ir ramiai gyventi toliau.

Izabelė (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame prašote patarimo kaip kovoti su savo mintimis ir pamiršti vaikiną, su kuriuo praeityje santykiai beveik trumpam pavyko, tačiau nutrūko, nes “tiesiog vieną dieną nustojote bendrauti”.

Vienas iš galimų paaiškinimų gali būti taip vadinamas – Zeigarnik efektas – pavadintas praėjusiame amžiuje gyvenusios psichologės Blumos Zeigarnik pavarde. Užėjusi į kavinę su būriu studentų dėstytoja buvo nustebusi, kad padavėjas be jokių užrašų puikiausiai įsiminė visų klientų užsakymus.

Susidomėjusi ji pasiteiravo padavėjo, kaip jam taip pavyksta. Išaiškėjo, kad jis puikiausiai prisimindavo neįvykdytus užsakymus, tačiau juos kaip mat užmiršdavo, kai tik užsakymas buvo įvykdytas. Bluma Zeigarnik ėmė tyrinėti šį efektą ir nustatė, kad nutrauktas veiksmas yra įsimenamas geriau, negu užbaigtas. Tad ir neužbaigti santykiai, veiksmai, planai, atmintyje sukuria įtampą, kuri atslūgsta tik darbą užbaigus.

Iš Jūsų laiške aprašytos situacijos, galima daryti prielaidą, jog įtampa ir minčių virtinė tęsiasi būtent todėl, jog nei vienas iš judviejų neįvykdėte savo “užsakymo iki galo”.

Patarimas būtų – priimti tvirtą ir vienareikšmį sprendimą santykius, kurie buvo ten ir tada, užbaigti. Nustoti kovoti su savo mintimis ir drąsiai prisipažinti, jog per tris, jau negrįžtamai prabėgusius, metus buvo pakankamai progų ir galimybių sukurti naujus santykius, bet nei vienas iš jūsų jomis nepasinaudojote, nes:

* Galbūt labiau patinka turėti TIK svajonę apie galimus idealius santykius?
* Prisiminimai, apie neigiamą buvusių santykių patirtį, stabdo kurti kažką naujo?
* Bijote prisiimti asmeninę atsakomybę, kuri būtina santykiams, kad jie gilėtų, tvirtėtų ir tęstųsi?
ir t.t.

Bet koks nuoširdus ir atviras atsakymas sau leis užbaigti neesamus santykius, atsisakyti iliuzijos ir nukreips Jūsų dėmesį kitur. Ypač todėl, jog ir pati puikiai suvokiate, nes rašote:” Manau, kad mes susipažinom ne laiku buvom maži ir naivūs, dabar viską daryčiau kitaip.” Būtent taip ir elkitės darykite kitaip, kitur ir su kitu, tačiau pasitikėdama ir tikėdama savimi, prisiimdama atsakomybę už pasekmes. Aktyviai, drąsiai kurkite savo gyvenimą, planuodama norimą ateitį ir mėgaudamasi dabartimi. Tik praeitį palikite praeičiai, juk gyvenimas nesuteikia progos pirma rašyti juodraštį, o vėliau viską perrašinėti į švarraštį, kiekviena akimirka tikra ir vertinga, nes nepakartojama ir unikali.

Sėkmės!!

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/noriu-gyvenu-juo-ir-zinau-kaip-tai-beviltiska/

Sutikau žmogų: jis yra vyresnis, be išsilavinimo, neišvaizdus, bet kažkuo sužavėjo

2014 sausio 1

karma

Klausimas:

Šiuo metu nesusigaudau savo jausmuose. Pradėsiu nuo pradžių. Prieš 3 – 4 mėnesius išsiskyriau su vaikinu, kuris be galo mane įskaudino, o įskaudinta buvau ne vieną kartą. Po šio vaikino pažadėjau sau nepradėti naujų santykių bent pusę metų, maniau jog sugebėsiu. Bet vieną vakarą viešėdama pas draugus sutikau žmogų, kuris pirmo įspūdžio man nepaliko. Jis vyresnis jam 32 metai, man 25, jis nėra išvaizdus, jis perdūkęs, turi nudegimo randų, aš esu išvaizdi, vaikinų dėmesio susilaukti mergina, vidutinio kūno sudėjimo, jis neturi jokio išsilavinimo aš turiu aukštąjį, jis vedęs ir turi 6 metų dukrytę, tiesa, jis dabar ant skyrybų slenksčio. Ankščiau aš į tokį žmogų net dėmesio nebūčiau atkreipus, o jis kažkuo mane sužavėjo. Jis atviras, šeimyniškas, net pirkdamas drabužius prašo manęs pagalbos, jis optimistas, man paliko įspūdį ir tai, jog jis paliko man buto raktus. Jo žmona, su kuria jis skiriasi, ilgą laiką gyveno užsienyje, ji pati susiradus kitą žmogų, tą mėnesį laiko, kai mes bendravom su juo, aš jaučiausi laiminga, aš pas jį nakvodavau kas antrą dieną, jis paruošdavo man pusryčius, rodydavo dėmesį, gaudavau iš jo dovanų, jis net klausdavo mano patarimų dėl buitinių dalykų. Tuo metu žinojau, jog netrukus turi grįžti jo žmona ir kurį laiką gyvens pas jį. Jis mane perspėjo, jog bus sunku mums visiems 3. Taip ir yra. Dabar jau savaitė laiko jie gyvena po vienu stogu, miega atskiruose kambariuose, ji apie mane sužinojo tik vakar, per tą savaitę, kai ji grįžo, mes buvom susitikę vos 2 kartus, nes jis per ją vis negali susitikti, tai ji mašiną paėmė, tai jis su mergaite turi pabūti, tai jis pavargęs, tai su draugais į barą eina. Susitikimo metu jis daug šneka apie ją, kaip jie pykstasi, arba kaip ji su juo nesikalba, net klausia manęs patarimo dėl turto dalybos, nes kaip suprantu jie jo nepasidalina. Jis atrodo vengia mano bučinių arba jie būna trumpi, vietoj to jis meiliau užkabina mano užpakaliuką, arba padeda ranką ant šlaunies, nes mylintis jis mažiau mane bučiuoja. Neberašo, jog pasiilgo, dažniau rašo, kad nori manęs. Aš pati pradėjau jam rodyti daugiau dėmesio, nei jis man. Aš jaučiu, jog jį įsimylėjau, ir pati pirma jam tai pasakiau, jis 1 minutę tiesiog tylėjo ir tada atsakė man tuo pačiu. Ir jaučiu jog kasdien man darosi tik sunkiau, nes jis atšaukia susitikus su manim paskutinę minutę, nes jam atsiranda kitų reikalų, jis sėdėdamas su draugais bare man nieko pats neparašo, o į mano žinutes atsako vienu žodžiu. Kai vėl susitinkam jis tiesiog pakšteli į lūpas, tada mes daug kalbamės, jis man daug pasakoja apie ją, nors kažkada sakiau, jog man nemalonu apie tai girdėti. Nueinam kur papramogauti, tada pasimylim, jis parveža mane namo ir pats grįžta ten pas žmona. Žinau, kad jie su žmona nesutaria ir jis pas ją negrįš, bet tuo pačiu jaučiuosi lyg būčiau jo draugė su kuria jis gali permiegoti, nebejaučiu ryšio tarp mūsų. Bet tuo pačiu ir sunku nes esu nežinomybėj. Man jau 25 metai, aš noriu šeimos, noriu vaikų, ir taip pat nenoriu lakstyti nuo 1 vyro prie kito, esu rimtai mąstantis žmogus ir nenoriu įgyti blogos reputacijos. Bet yra kitas dalykas, man gydytojai liepė kuo skubiau pastoti, nes galiu likti nevaisinga, todėl kartais pagaunu save begalvojant, jog į jį žiūriu labiau kaip į galimybę gauti naudą – pagimdyti vaiką ir taip apsisaugot nuo nevaisingumo ir pradedu galvoti, jog jis mane traukia dėl to, jog yra susikūręs gyvenimo pagrindą, turi butą ir sugebėtų išlaikyti šeimą. Bet dėl meilės nežinau, tuo metu kai būnu su juo jaučiuosi laiminga, bet kai būnu atskirai, mane kankina daug abejonių ar tai mano žmogus, bendraujam bendrai paėmus jau apie 2 mėnesius ir kuo toliau tuo pas mane daugiau abejonių dėl jo, per tuos 2 mėnesius jau gal 5 kartus dėl jo verkiau, esu jautrios sielos žmogus, šiuo metu dedu viską į savęs tobulinimą, stengiuosi būti ideali moteris, ir sportuoju ir reguliuoju mitybą, ir gaminu, ir nemeluoju, ir nusileidžiu, ir šypsausi, ir saku jam komplimentus ir ignoruoju jo trūkumus, bet tuo pačiu jaučiu, jog stengiuosi ne dėl to žmogaus, nors būnant kartu su juo visgi jaučiuosi laiminga. Ir nebe susigaudau savo jausmuose. Labai prašau Jūsų pagalbos kuo skubiau atsakyti į šitą laišką, nes bijau nugimsti į depresiją.

Atsakymas:

Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame aprašote situaciją, į kurią esate patekus ir, kuriame prašote skubios pagalbos. Verta suvokti, kad skubi ir efektyvi pagalba įmanoma tik individualios konsultacijos metu, atsakymas į pagalbos šauksmą, vienu viešu laišku kažin ar gali suteikti tai, ko Jums, šiuo metu, išties reikia.

Savo atsakymu aš tik pateiksiu kelis pastebėjimus ir užduosiu kelis klausimus, į kuriuos radus pati Jūs atsakymus, galėsite judėti toliau.

Siūlau susirasti knygyne ar bibliotekoje Robin Norwood knygą ” Moterys, kurios myli per stipriai”. Leidykla “Vaga” 2009 m. Perskaičius ją, manau, sugebėsite pažvelgti į savo santykius su vyrai kitaip ir rasite sau daug kitų atsakymų. Dalinatės, jog esate rimtai mąstantis žmogus, kuri jau subrendo šeimai ir norite vaikų. Tai pagirtina ir šio tikslo gyvenime išties verta siekti, tačiau priemones tam renkatės ir principai, kuriais vadovaujatės kelia daug papildomų klausimų.

Rašote, jog norite kuo skubiau pastoti, nes bijote likti nevaisinga. Bet juk vaikas ir jo auklėjimas tai ne vienadienis faktas, o ilgalaikė atsakomybę. Argi baimė yra tikrai ta motyvacija, kuria verta vadovautis norint tapti mama? Gal verčiau psichoterapijos metu padirbėti su savo baime ir tinkamai pasiruošti motinystei?

Rašote, kad “prieš 3 – 4 mėnesius išsiskyriau su vaikinu, kuris be galo mane įskaudino, o įskaudinta buvau ne vieną kartą”. Ir dabartiniai santykiai su vedusiu vyru klostosi pagal tokį pat scenarijų? Jūs ir vėl leidžiate jam Jus skaudinti? Ir darote viską: “šiuo metu dedu viską į savęs tobulinimą, stengiuosi būti ideali moteris, ir sportuoju, ir reguliuoju mitybą, ir gaminu, ir nemeluoju, ir nusileidžiu, ir šypsausi, ir sakau jam komplimentus ir ignoruoju jo trūkumus, bet tuo pačiu jaučiu jog stengiuosi ne dėl to žmogaus, nors būnant kartu su juo visgi jaučiuosi laiminga”, kad toks jo elgesys tęstųsi.

Klausimas – kam Jus to reikia? Jeigu Jūsų jausmai ir širdis, o taip pat logika ir faktai, kuriais dalinatės savo laiške, šaukte šaukia, kad jis neketina kurti ateities su jumis. Kiek ilgai ir ką jam dar reikia padaryti ir parodyti, kad Jūs įtikėtumėt, jog jis neketina tapti Jūsų vaiko tėvu ir kurti šeimą su jumis? Jis turi šeimą, turi draugus bare, turi socialinė padėti ir turi meilužę, kuri jam patogi ir nuolanki, jis turi viską ko jam reikia ir kuo puikiai naudojasi.

Jūs esate išvaizdi, išsilavinusi jauna moteris, kuriai pats laikas pamilti save ir būti laiminga. Atsigręžkite į save, išgirskite save, pradėkite vertinti save, savo gyvenimą ir darykite tai drąsiai ir atkakliai, prisiimdama atsakomybę už save ir savo poelgius. Jums pavyks, tiesiog, pradėkite nedelsdama ir aktyviai keisti savo vertybes ir įsitikinimus, kurie Jus atvedė į aklavietę. Depresijos baimė gali būti puiki motyvacija pakeisti savo gyvenimo vektorių ir paieškoti naujos krypties, reikia tik tam ryžtis, nes kelią įveikia einantis.

Sėkmės!!
Psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė

Šaltinis : http://psichika.eu/blog/sutikau-zmogu-jis-yra-vyresnis-be-issilavinimo-neisvaizdus-bet-kazkuo-suzavejo/

Žinau, kad ji man dar kažką jaučia, bet ji įskaudinta ir turi draugą

2013 gruodžio 28

pirmas pasimatymas

Klausimas:

1.5 metų draugavau su panele per atstumą. Ji manimi labai tikėjo, mylėjo, aukojosi, gerbė. Jaučiau, kad ir tėvai jos pasitikėjo stipriai. Aš jai savęs neatidaviau 100% ypatingai, kai būdavo atstumas. Ji dažnai verkdavo. Drauge mums būdavo labai gerai. Eilinį kartą grįžęs į Lietuva taip pas ja ir nebenuvažiavau. Ieškojau idealiu santykiu, bijojau įsiparegoti dar labiau. Mums abiems buvo pirmi tikrai rimti santykiai. Tuo metu daug visko vyko. Buvo sunki vasara, turėjau daug įvairių reikalu, egzaminai, perlaikymai, treniruotes ir kt. Niekada rimtai nesusimasčiau ko man iš tikrųjų reikia ir ar tenkina santykiai mane. Tai padariau tik po pusmečio kai ji jau turėjo draugą ir pajuto jam šiltus jausmus. Neabejoju, kad tai ne pavydas. Ji man buvo moteriška, rūpinosi santykiais atsidavusi, mylinti. Apie kokią svajojau. Tiesiog tuo metu kabinėjausi dėl smulkmenų, norėjau idealios išvaizdos. Neturėjau su kuo palyginti.
Planuoju vasarą grįžti gyventi į Lietuvą. Noriu atkurti su ja santykius. Žinau, kad ji yra toks žmogus su kuriuo norėčiau gyventi. Tačiau tada ji su nauju draugu bus kartu jau 9-10 mėnesių. Kadangi jai jau 23 sueina, ji į santykius žiuri rimtai. Žinau, kad ją labai įskaudinau, nors niekada neįžeidinėjau ar nežemindavau, tiesiog neatidaviau 100% savęs.
Buvau grįžęs, susitikęs, parašiau keletą dideliu laišku, bet niekas nepadėjo. Šiuo metu galiu susisiekti su ja tik per e-mailą.
Žinau, kad ji man dar kažką jaučia, tačiau yra labai įskaudinta ir nenori grįžti, nes turi draugą šalia jau keletą mėnesių, kuris ja paguodė, myli, ji pradeda jausti šiltus jausmus, o mane, jo pagalba, su kiekviena diena ji pamiršta, o aš net ne Lietuvoje iki vasaros.
Stengiuosi vis apie save priminti kol grįšiu. Tuoj jos gimtadienis, nustebinti. Bet bijau kad iki vasaros jie jau bus toli pažengę ir ji nebenorės blaškytis.
Žinau, kad neesu prastesnis už jos dabartini draugą. Turiu daug planu gyvenime ir tikrai galiu padaryti ją labai laimingą.
Nenoriu tiesiog viską paleisti. Noriu padaryti absoliučiai viską, kad paskui netektų gailėtis, kad nepadariau kažko dar, jei jos ir nesusigrąžinčiau.
Kaip man geriausia butu elgtis?
Manfredas (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveiki, Manfredai.
Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame klausiate kaip geriau būtų pasielgti dabar, kad vėliau netektų gailėtis. Iš laiške pateiktų faktų darau prielaidą, jog esate pasiryžęs susigrąžinti tai, kas buvo praeityje ir ko tuomet nevertinote.

Pakomentuosiu tai, ką perskaičiau, užduodama klausimus, į kuriuos tikiuosi, atsakysite sau labai nuoširdžiai ir atvirai.

Kodėl išties norite susigrąžinti buvusią merginą? Ko labiausiai ilgitės, kai mąstote apie merginą ir buvusius santykius su ja? Dėl ko labiausiai apgailestaujate? Ar dėl to, kad netekote merginos meilės, pagarbos ir aukojimosi jums? Ar dėl savo savanaudiško elgesio su ja? Ar dėl to, kad ji be Jūsų sugebėjo sukurti kitus santykius su kitu vaikinu?

Kokius naujos kokybės santykius esate pasiruošęs pasiūlyti šiai merginai, kuri sutikus grįžti pas Jus, privalėtų sugriauti tai, ką dabar kuria, puoselėja ir jau turi? Kokią vietą merginai ir santykiams su ja Jūs planuojate skirti ateityje? Rašote, jog “turiu daug planų gyvenime ir tikrai galiu padaryti ją labai laiminga”. O ar kada domėjotės ko išties nori mergina? Galbūt Jūsų planai, tai ne jos planai ir kodėl ji dėl jų gali būti laiminga? Kai buvote pora turėjote bendrų planų, tikslų, kuriuose buvo “Mes”, o ne “Aš”?

Ir jeigu netgi ji sugrįžtų pas Jus ir vėl būtumėt kartu, Jus sugebėtumėt jai nepriekaištauti ir užmiršti praeitį, kurioje ji turėjo kitą?

Rašote, kad ji į santykius žiūri rimtai. O kaip į santykius dabar žiūrite Jūs? Juk iki vasaros jus ir vėl skirs atstumas, kaip ketinate bendrauti?

Išmokite atsisakyti iliuzijos, kad galite susigrąžinti tai kas buvo, nes situacija jau pasikeitė ir žmonės dalyvavę joje irgi jau pasikeitė. Priimkite tai kaip bandos pamoką, galbūt dabar atėjo Jūsų laikas gerbti buvusią draugę, jos pasirinkimą ir leisti jai būti laimingai, net jeigu tai reiškia, kad ji nebegrįš pas Jus ir kurs savo ateitį be Jūsų.

Sėkmės!!
Psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/zinau-kad-ji-man-dar-kazka-jaucia-bet-ji-iskaudinta-ir-turi-drauga/

Buvo nelengva suvokti, jog myliu dvi merginas ir esu normalus

2013 gruodžio 26

poliamorija

Klausimas:

Rašau jums norėdamas pažvelgti į savo situaciją iš kito kampo, kad galėčiau geriau suprasti kaip būtų geriau elgtis. Labai sunku išdėstyti visus išgyvenimus, patirtį, mąstymo šablonus, kurių pagalba priėjau prie to, kas dabar skaudina aplinkinius žmones. Labai paprasta padaryti skubotas išvadas, sutapatinti su stereotipais ir t.t. Pasistengsiu nupasakoti savo gyvenimo kelią, kuriuo eidamas supratau kelis, mano manymu labai svarbius santykių aspektus, kurių, vėl gi mano manymu, mano elgesio skaudinami žmonės nesupranta arba nenori girdėti.
Dabartinė situacija yra tokia, jog buvau vedęs moterį, kurios nemylėjau ir su kuria susilaukiau vaiko. Nepaisant to, kad meilės nebuvo (bent jau tokios kokią įsivaizdavau tada ir įsivaizduoju dabar) stengiausi iš visų jėgų santykius išlaikyti kalbėdamas apie problemas, stengdamasis surasti kompromisų ar problemų sprendimų bendrom jėgom. Deja po ilgų kankinimosi metų suvokiau, jog tai tebuvo žaidimas į vienus vartus, tad santuoką nutraukiau. Tėvai ir aplinkiniai pastebėjo, kaip atgijau, sakė, net veidas pasikeitė. Ir iš tikrųjų, pradėjęs gyventi atskirai nuo tos moters tapau laimingesnis.
Vėliau sutikau merginą, kuriai, nepaisant mano bandymų sulaikyti jausmus, visgi įsižiebė meilė. Tuo metu bendraudavau su daugiau merginų, tarp kurių buvo dar viena, kuriai jaučiau kažką stipraus. Kadangi varžiau save nuo įsimylėjimo, visą tą bendravimą laikiau kaip pažaidimą, iš kurio galėsiu išeit vos tik pastebėsiu ką nors kas manęs netenkina. Žinoma laikiau save stipresniu, nei esu iš tikrųjų ir gavosi taip, jog pamilau abi merginas (labiau nei kitas, su kuriom draugavau).
Labai daug mąsčiau apie savo jausmus abiem merginom. Buvo nelengva suvokti kaip mano galvoje telpa meilė dviem merginoms. Buvo gėda, jog esu nenormalus. Buvo sunku neturėti galimybės papasakoti vienai merginai ką smagaus nuveikėm su kita mergina ir atvirkščiai. Buvo sunku įsivaizduojant kaip skaudu būtų toms merginoms sužinojus vienai apie kitą. Galų gale ilgai bemąstydamas supratau kokios yra mano svarbiausios vertybės: nuoširdumas, atvirumas, pagarba. Priėmiau sprendimą abiems merginoms papasakoti, jog jos nėra vienintelės ir buvau susitaikęs su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm. Viena iš merginų, atrodė, mane suprato ir man atleido, tačiau mačiau didelį sielvartą ir liūdesį jos veide, todėl nusprendžiau išlikti ištikimas jai ir stengtis riboti savo potraukį kitoms draugėms. Deja tai prieštaravo mano vertybėms – nuoširdumui ir atvirumui. Aš besivaldydamas negalėjau būti atviras ir nuoširdus. Negalėdavau pagrindinei draugei papasakoti ką jaučiu kitai merginai, nes ją tai žeidžia. Negalėdavau pasakyti patikusiai merginai ką jai jaučiu… Galų gale neištvėriau ir pradėjau ieškoti antros draugės. Teko nusižengt nuoširdumui ir atvirumui – meluot draugei kur išeinu ir su kuo… Kita vertus “atpirkdavau” kaltę paklaustas pasakyti tiesą.
Stengiausi kalbėti apie tai su drauge, bet pokalbis pavirsdavo ašaromis. Nepaisant to draugė buvo su manimi. Labai daug padėjo, palaikė išgyventi per oficialiąją skyrybų dalį. Mes esame labai laimingi kartu ir mylime vienas kitą, visaip stengiamės praskaidrinti vienas kito dieną. Mes net dabar turime nuostabų berniuką…
Visgi labai sunku buvo skaudint ją, todėl visais įmanomais būdais stengiausi valdyti savo įsimylėjimą, bet… Pradėjau giliau mąstyti, kodėl ir kaip gi manyje gali tilpti stiprus emocinis ryšys daugiau nei vienai merginai. Suradau, jog daugelyje kultūrų tas egzistuoja. Net yra bendruomenės, kurios puoselėja mano natūraliai išgrynintas vertybes. Suradau tokį terminą Polyamorija. Susipažinau su tokį gyvenimo būdą propaguojančiais žmonėmis, daug diskutavau su jais, su “paprastais” žmonėmis, daug skaičiau ir galų gale supratau, jog esu visai normalus, kas padėjo atsikratyti gėdos, baimės ir panašaus bagažo. Juolab prisiminęs savo gyvenimo meiles suvokiau, jog visados įsimylėdavau ne vieną merginą. Kiek vienai merginai jausmai būdavo skirtingi ir gana stiprūs. Neleisdavau sau būt neištikimas, nes buvau prisigalvojęs įvairių “saugiklių”… be to mokykloj ar universitete tokios žinios greitai pasklinda kas gana negailestingai kerta per galimybes siekti akademinės karjeros…
Esmė tame, jog iš visų jėgų stengiausi save valdyti, kad neskaudinčiau draugės. Dėl to atsirado nemiga, apatija, visokie skausmai ir tingėjimas – esu daugybę tyrimų padaręs, ieškojau fizinės ligos, tačiau visi daktarai lyg susitarę – “jūs jaunuoli esate visiškai sveikas”. Dėl vidinių prieštaravimų pasidariau liūdnesnis, nes negalėdavau dalintis savo išgyvenimais su mylinčiu žmogumi… Pradėjau medituoti ir giliau kapstyti savo mintis, protą. Tvirtai nusprendžiau kokį gyvenimą gyvendamas aš jausiuosi vėl savimi. Išdrįsau kalbėti apie savo sugebėjimus mylėti daugiau nei vieną merginą savo draugei nepaisant to, kad ji nesupranta, nepripažįsta to. Be to sutikau merginą, kuriai savo jausmų stabdyti net nenoriu. Stengiuosi būti labai atviras ir nuoširdus su abiem merginom, nors dabartinė draugė paprašė visko neatskleist, jog jai dar reikia laiko viskam suprast ir priimt mane tokį koks esu. Man yra truputį lengviau, nes galiu sau leisti jausti tai, kas ateina natūraliai. Galiu pagaliau būti bent iš dalies atviras ir nuoširdus. Galiu turėti galimybę pažinti kitą merginą. Iš kitos pusės vis dar negaliu būti visiškai atviras su drauge. Truputį skaudu, nes man atrodo jog ji nevertina mano nuoširdumo ir atvirumo. Skaudu jog jaučia neapykantą žmogui, kurio nepažįsta ir net nenori pažinti.
Suprantu jog nuėjau labai ilgą ir sudėtingą kelią ir labai lengva apsigaut, jog viską suprantu. Taip pat labai lengva prisirišti prie šito kelio – galų gale juo ėjau visą gyvenimą. Deja net nežinau kokie klausimai mane kamuoja, nes į daugelį jų žinau atsakymus. Pvž į klausimą “kaip įtikinti draugę, jog ji saugi net jei ji man nebus vienintelė?” – tiek daug galimų atsakymų ir ko gero nėra vieno teisingo… Tikriausiai norėčiau kažkokio patarimo, arba požiūrio iš kito taško. Nepriklausomos nuomonės…
Kita vertus, mane kankina tas neapibrėžtumas. Aplinkoje tvyrauja tiek daug blogų nuomonių apie vyrus turinčius dvi moteris. Tiek daug istorijų apie meilužes… Iš esmės blogų ir purvu aplaistytus scenarijų yra tiek daug, jog labai sunku elgtis taip, kad būtų įmanoma sukurti tvirtus, nuoširdžius, atvirus, laimingus santykius su dviem moterims, kurios jaustųsi mylimos ir laimingos, saugios. Aš esu išbandęs tiek įvairių būdų save valdyti, jog atrodo lengvesnė alternatyvą būtų arba prasigerti, kaip dauguma vyrų daro, arba pasinerti į narkotikus arba gerti vaistus… Visi šie atvejai yra blogi, turint omeny, jog viskas ko aš noriu, tai laisvai reikšti savo jausmus, kurti nevaržomą emocinį ryšį net jei tai reikštų mylėti dvi moteris, nuoširdžiai stengtis padaryti jas laimingas.
Labai ačiū už bet kokią šio laiško analizę.
P.S. Man buvo labai sunku parašyti šį laišką. Rašiau daugybę jo versijų. Sustojau ties šita, tad nepykit, jeigu net neištaisiau klaidų – kitaip nebūčiau niekada jo išsiuntęs.

Algirdas (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveiki, Algirdai.
Perskaičiau Jūsų ilgą laišką, kuriame prašote bet kokios analizės, nes norite pažvelgti į savo situaciją kitaip.

Kadangi savo konsultacinėje veikloje naudoju autorinį akademiko S.Kovaliovo Integralinio neuroprogramavimo metodą, tad mano atsakymas į Jūsų laišką bus ne visai tradicinis, kokio galbūt tikėjotės.

Savo laiške gan detaliai aprašote situaciją, į kurią esate patekęs ir, taip pat dalinatės, jog ir pats esate daug informacijos surinkęs šia tema ir savas išvadas padaręs.Tad man belieka tik uždėti akcentus ir užduoti klausimus, į kuriuos, tikiuosi, sugebėsite atsakyti atvirai ir nuoširdžiai pats sau, nes tai, tik atsakymas į Jūsų laiške išdėstytas mintis, o ne individuali konsultacija.

Rašote, jog norite “laisvai reikšti savo jausmus, kurti nevaržomą emocinį ryšį, net jei tai reikštų mylėti dvi moteris, nuoširdžiai stengtis padaryti jas laimingas.”

Savo laiške dažnai vartojate žodį “stengtis” – jį dažnai vartoja ir vaikai, kai žada daugiau taip nedaryti. Todėl, kad šiame žodyje yra įdėta pasyvi programa neprisiimti atsakomybės už veiksmus ir visada galima rasti sau pasiteisinimą: “Juk aš taip stengiausi” – Bet nieko iš tiesų nedariau, kad pati situacija pasikeistų. Todėl ir Jūsų pastangos padaryti dvi moteris laimingas, yra tokios neperspektyvios. Jūs norite laisvai reikšti savo jausmus ir kurti nevaržomą emocinį ryšį, tačiau neprisiimate atsakomybės už pasekmes. Jūs turite teisę daryti ką tik norite ir kaip tik norite, tačiau su pasekmėmis teks gyventi ir susigyventi irgi tik jums pačiam. O iš patirties, kuria dalinatės laiške, panašu, kad daryti tai sekasi gan sunkiai.

Esmė tame, jog iš visų jėgų stengiausi save valdyti, kad neskaudinčiau draugės. Dėl to atsirado nemiga, apatija, visokie skausmai ir tingėjimas – esu daugybę tyrimų padaręs, ieškojau fizinės ligos, tačiau visi daktarai lyg susitarę – “jūs jaunuoli esate visiškai sveikas”.

Jeigu norite pažvelgti į esamą situaciją kitu kampu, siūlau atsakyti sau ką konkrečiai jums reiškia: “kurti nevaržomą emocinį ryšį”? Ar tai reiškia, kad moterims vertą besąlygiškai priimtu jūsų vertybių sistemą? O Jūs konkrečiai žinote kokia ji? Ar Jūs norite, kad mylėtų dvi moterys tik Jus vieną? Jos jums atiduoda visą savo meilę, o Jūs savo meilę dalinate joms per pusę? O gal tai ir vėl žaidimas “į vienus vartus”, kurį jau žaidėte savo santuokoje, tik dabar norite pakeisti roles? Ir ką reiškia “laisvai reikšti savo jausmus”? O laisvai priimti išreikštus dviejų moterų jausmus ir gilius išgyvenimus esate pasiruošęs? Tikrasis artumas reikalauja pasitikėjimo, atvirumo, nuoširdumo ir gilaus domėjimosi kito žmogaus vidiniu pasauliu. O ko išties norite Jus – suprasti kitą, ar kad Jus kitas suprastų? Ką jums reiškia mylėti ir būti mylimam?

Pabandykite atsakyti į šiuos klausimus ir pakeiskite savo pagrindinę nuostatą – Iki šiol Jūs atkakliai ieškojote informacijos pateisinti draudimą: “Nesuartėk”. Dabar pradėkite ieškoti būdų, o svarbiausia radęs aktyviai pasinaudokite jais, pakeisti savo gyvenimo scenarijų iš neefektyvaus į sėkmingą.

Sėkmės!!

Psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė

Šalinis:http://psichika.eu/blog/buvo-nelengva-suvokti-jog-myliu-dvi-merginas-ir-esu-normalus/

Kartais mane ištinka netgi priepuoliai, kuomet galvoje sukasi vienintelė mintis – aš greit mirsiu.

2013 gruodžio 1

spugliuotasobuliukas_n

Klausimas:

Sveiki,
Rašau jums, nes esu visiškoje neviltyje. Nežinau ką daryti ir kaip su savimi tvarkytis.
Beveik kiekvieną dieną galvoju apie tai, kad greitai mirsiu, arba kad sergu/sirgsiu mirtina liga. Manau, kad tai galėjo įtakoti mano senelio mirtis nuo vėžio ir užstrigęs pasakymas, kad tokia liga persiduoda kas antrai kartai. Šios siaubingos mintys neduoda man ramybės. Atrodo, jos visada mano galvoje, kad ir ką bedaryčiau. Kartais mane ištinka netgi priepuoliai, kuomet galvoje sukasi vienintelė mintis – aš greit mirsiu. Dažnai ateina mintis, kad išprotėsiu, nes negaliu suvokti, kodėl apie tai galvoju, nemoku ir nežinau jokių metodų ar sprendimo būdų kaip sustabdyti tą įkyriai primenantį apie save minčių srautą.
Žinau, kad minčių galia yra labai didelė ir mane dar labiau neramina faktas, kad nuolat apie tai galvoju. Bijau įsišnekėti ligą. Stengiuosi apie tai negalvoti, bet mano mintys stipresnės. Negaliu gyventi visaverčio gyvenimo, nes dažnai atrodo, jog mirties baimė temdo mano laimę.
Kartais atrodo, lyg gyvenčiau ligonio gyvenimą, juk esu jauna, neturėčiau sau galvos kvaršinti tokiais dalykais. Problema ta, kad dabar gyvenu užsienyje ir negaliu sau leisti lankytis pas psichologą. Gal turite kokių patarimų, kaip atsikratyti šių liguistų minčių? Noriu išmesti jas iš savo galvos ir mėgautis normaliu gyvenimu, be viso to mėšlo mano galvoje.
Labai ačiū už jūsų sugaištą laiką. Tikiuosi sulauksianti jūsų atsakymo su patarimais, nes nebežinau kaip besielgti.
Dar kartą ačiū.
Natalija


Atsakymas:

Sveika, Natalija,

Perskaičiau Jūsų laišką, kuriame pasidalinote mintimis į kokią keblią situaciją patekote. Panašu, kad esate gan įtaigi asmenybė, kuri lengvai patiki netgi tuo, kas gali gerokai pagadinti asmeninę sveikatą. Šaunu, jog puikiai suvokiate, kad savitaiga minčių pagalba, yra tarsi galingas ginklas Jūsų rankose. Tik šiuo konkrečiu atveju, Jūs šį ginklą nukreipėte tiesiai į save, ne pačių kilniausių tikslų vedina. Taip pat prašote patarimų, kaip atsikratyti šių liguistų minčių.
Pasiūlymai būtų:
– Aktyviai ir dažnai sau priminti, kad šis gyvenimas yra Jūsų ir tik Jūs pati renkatės kaip jį pragyventi. Ir labai nuoširdžiai užsinorėti pragyventi jį savarankiškai ir savaip.
– Kai tik aptinkate negatyvią mintį, nedelsiant sugalvokite ir pakeiskite ją trimis pozityviomis, kurias pati galvokite ir kuo įvairesnes. Po neilgos praktikos, tai gausis beveik automatiškai.
– Sugalvokite sau fiziškai sunkią, tačiau naudingą užduotį (padaryti 100 atsilenkimų, nubėgti, nuvažiuoti dviračiu, išplauti šaltu vandeniu patalinę rankomis, išravėti, perkasti daržą ir t.t.) ir kai tik vėl leisite sau negatyvioms mintims užvaldyti jus, nedelsiant eikite atlikti užduoties.
Jeigu nei vienu iš pasiūlytų variantų nepasinaudosite, ryžkitės kreiptis individualiai konsultacijai pas specialistą, daugelis jų dabar konsultuoja ir skyp’e, tad tai visiškai įmanoma ir gyvenant užsienyje. Aktyviai ir drąsiai ieškokite išeitis ir sprendimo būdų ir Jūs būtinai juos rasite, radus aktyviai pasinaudokite jais ir susigrąžinkite į savo gyvenimą sveikatą, džiaugsmą ir ramybę.

Sėkmės!!
Psichoterapeutė Neringa Mikalauskaitė

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/kartais-mane-istinka-nerimo-priepuoliai-kad-as-greit-mirsiu/