Archive for the ‘Temos pokalbiams’ Category

Klausimai, kurie pamankštins protą

2013 rugpjūčio 10

medis

35 klausimai, kurie pamankštins protą.
Tai klausimai, į kurios verta atsakyti kiekvienam žmogui. Nevertinkite atsakymų teisngi jie ar neteisingi, nes dažnai teisingai užduotas klausimas, jau ir yra atsakymas.

1.Kiek sau duotumėt metų, jeigu nežinotumėt savo amžiaus?
2.Kas blogiau: pabandyti ir patirti nesėkmę ar iš viso nepabandyti?
3.Jeigu gyvenimas yra trumpas, tai kodėl mes darome tiek daug to, ko nemėgstame ir tiek mažai to, ką mėgstame ir mums teikia pasitenkinimą?
4.Jeigu darbas atliktas, viskas jau pasakyta ir padaryta, tai ko buvo daugiau – kalbų ar darbų?
5.Jeigu Jums būtų suteikta proga pakeisti tik vieną dalyką pasaulyje, kas tai būtų?
6.Jeigu laimė taptų nacionaline valiuta, koks darbas jus padarytų laimingu?
7.Jūs darote tai, kuo tikite, ar bandote patikėti tuo, ką darote?
8.Jeigu vidutiniškai gyventumėte 40 metų, ką pakeistumėt savo gyvenime, kad jis taptų pilnaverčiu?
9.Kaip manote ar kontroliuojate įvykius savo gyvenime?
10.Jeigu galėtumėt mažam vaikui duoti tik vieną patarimą visam jo gyvenimui, ką jam pasakytumėt?
11.Ar galėtumėt nusižengti įstatymui dėl mylimo žmogaus?
12.Ar Jūs matėte beprotybę ten, kur vėliau įžvelgėte genialiumą?
13.Ką gyvenime darote kitaip nei visi kiti?
14.Kodėl taip gaunasi, kad tai kas daro laimingu Jus, visus kitus nebūtinai padaro laimingais?
15.Ką tokio gyvenime Jūs labai norėjote padaryti, bet taip ir nepadarėte? Kas pamaišė? Ir kas vis dar trukdo iki šiol?
16.Jeigu būtų Jums pasiūlyta gyventi kitoje šalyje, kurioje šalyje gyventumėt?
17.Jūs vis dar stipriai laikotės kažką įsikibę, ką jau senai vertėjo paleisti?
18.Jūs spaudžiate lifto iškvietimo mygtuką daugiau nei vieną kartą? Jus ištiesų manote, kad tuomet jis atvažiuos greičiau?
19.Kodėl Jūs – esate Jūs?
20.Jeigu galėtumėt sau tapti draugu, Jūs pats notėtumėt tokio draugo?
21.Kas blogiau ar tai, kad geriausias draugas išvažiuoja gyventi svetur, ar tai, kad geriausias draugas gyvena šalia, tačiau Jūs nustojate bendrauti?
22.Už ką labiausiai esate dėkingas gyvenime?
23.Ką pasitinktumėt: prarasti visus turimus prisiminimus, ar niekada neturėti naujų?
24.Ar galima išsikovoti tiesą be kovos?
25.Jūsų pati diždžiausia baimė tapo realia?
26.Jūs pamenate kaip stipriai buvote susikrimtęs prieš penkis metus? Ar dabar tai vis dar svarbu jums?
27.Koks prisiminimas iš vaikystės yra Jums pats laimingiausias? Kas būtent daro jį tokiu brangiu?
28.Jeigu ne darbar, tai kada?
29.Kodėl religija, kuri propoguoja meilė, tapo begalės karų priežastimi?
30.Ar įmanoma absoliučiai būti tikru ir žinoti kas ištiesų yra gerai, o kas blogai?
31.Jeigu šiandien jums duotų milijoną eurų, Jūs išeitumėt iš darbo?
32.Jeigu mes mokomės iš klaidų, tai kodėl taip bijome suklysti?
33.Ką darytumėt kitaip, jeigu žinotumėt, kad niekas Jūsų nepasmerks už tai?
34.Kada paskutinį kartą girdėjote savo kvėpavimą? O kada klausėtės savo širdies plakimo?
35.Sprendimai priimami čia ir dabar. Klausimas toks: Jūs pats savarankiškai priimate srendimus, ar už Jus tai padaro kiti?

Aukojimas

2013 rugpjūčio 10

Kiaušinis
Interneto platybėse radau pasaką, kurią išverčiau į lietuvių kalbą.

– Kas paskutinis paaukoti eilėje?
– Aš 852, tad jūs būsite 853.
– Kodėl tiek daug norinčių paaukoti?
– O jūs manėt, kad tik viena tokia protinga esate. Štai kiek mūsų pasiruošusių aukai.
– Kaip ilgai laukti teks, tad kada gi aš savo eilę prieisiu?
– Nesijaudinkite, čia viskas vyksta labai greitai. O jūs dėl ko aukojatės?
– Vardan meilės, aišku. O jūs?
– O aš dėl vaikų. Vaikai tai mano – viskas!
– O kokią auką atnešėte?
– Savo asmeninį gyvenimą. Kad tik vaikai būtų sveiki ir laimingi. Viską, viską jiems gatava atiduoti. Geras vyras piršosi, bet aš atsisakiau. Kaip aš svetimą vyrą į namus atvesiu vaikams. Netgi gerai apmokamo darbo atsisakiau, nes toli važinėti reikėjo, įsidarbinau auklyte vaikų darželyje, kad vaikus matyti galėčiau, kad prižiūrėti pamaitinti būtų. Viskas dėl vaikų, nieko sau, tik jiems.
– Oi, o aš jus labai suprantu. Aš tai santykius noriu paaukoti…suprantate, mane su vyru jau senai niekas nesieja…jis net kitą moterį turi. Aš irgi kaip ir kitą žmogų sutikau, bet…jeigu vyras pirmas išeitų, tuomet….bet jis neišeina, netgi verkia!…sako, kad priprato prie manęs!…o man jo gaila, verkia juk!!… taip ir gyvenam…
– O jūs pati?
– Aš irgi verkiu…kankinuosi jau senai…greitai visai išprotėsiu!
– Tai jau taip, gyvenimas labai žiaurus. Visad reikia kažką aukoti, kažko atsisakyti..
Atsidaro durys ir garsus balsas ištaria :
– Kieno numeris – 852, užeikite!
– Na, aš einu. Labai jaudinuosi, o jeigu auka per maža ir nepriims?
Lėtai slenka laikas, 853 sėdi susigūžus ir laukia savo eilės. Ir pagaliau iš kabineto išeina 852, moteris pasimetus ir sunerimus.
– Na kaip? Auką priėmė? Ką sakė?
– Ne, nepriėmė, čia pasirodo yra išbandymo laikotarpis. Liepė dar pagalvoti.
– O kodėl, kodėl ne iškarto auką priima?
– Oi, brangioji, jie man tiek parodė! Aš užėjau ir paskleidžiau ant stalo auką. Visą savo asmeninį gyvenimą išvyniojau, o jie manęs ir klausia :“Ar aš gerai apgalvojau? Juk tai visam likusiam laikui.“ O aš jiems: „Nieko tokio. Vaikai užaugs, įvertins mano auką. Supras ką mama dėl jų paaukojo“. O jie man: „Atsisėskite ir pažiūrėkite į ekraną“. O ten toks keistas filmas apie mane! Rodo, kad mano vaikai jau užaugo. Dukra ištekėjo ir į užsienį išvažiavo, sūnus skambina kartą į mėnesį ir tik iš reikalo. Marti atžagariai kalbasi…Aš jam: „ Sūneli, ar pavalgei? Ar viskas gerai?“, o jis man:“ Mama, nelįsk į mūsų gyvenimą, tau ką užsiimti nėra kuo?“. O kuo gi man užsiimti, jeigu aš visą savo gyvenimą vaikams atidaviau ir į juos visas viltis ir ateitį savo sudėjau?? Tai, kaip taip išeina, kad vaikai mano aukos neįvertins? Negi aš čia veltui dėl jų taip stengiuosi?…
Durys ir vėl atsidaro:
– Nr. 853, užeikite.
– Oi, dabar jau aš. Aš visai po jūsų pasakojimo pasimečiau, na bet jeigu jau susiruošiau, einu.
– Prašom užeiti, kokią auką atnešėt?
– Santykius.
– Aišku. Na, rodykite.
– Štai, jie aišku neilgi, bet labai švelnūs ir labai švieži, kitaip nenunešioti, mes tik pusmetį susitikinėjam.
– Ir dėl ko jus juos aukojate?
– Dėl šeimos…
– Kieno šeimos? Ar yra poreikis ją išsaugoti?
– Na, gal yra…aišku pas vyrą meilužė ir jau senai, jis pas ją pastoviai bėgioja, aš kaip ir susitaikiau su tuo, o gal kovoti jėgų nebeliko.
– O jūs ką?
– O ką aš? Ar manęs kas nors, ko nors klausė? Netikėtai atsirado mano gyvenime naujas žmogus, pajutome simpatiją vienas kitam…
– Tai jūs šituos naujus santykius ir norite paaukoti?
– Taip, tam kad šeimą išsaugočiau.
– Kieno? Juk jūs pati sakėte pas vyrą kita moteris. Pas jus kitas vyras. Tai kur čia šeima?
– Na ir kas, juk pase mes vedę, reiškia šeima.
– Tai reikia suprasti, kad jus viskas visiškai tenkina?
– Ne. Ne. Kaip gali tenkinti? Juk aš verkiu pastoviai, pergyvenu!
– Tuomet keiskite senus santykius į naujus?
– Na, kad šitie nauji ne tokie jie ir gilus, šiaip laiko leidimas….žodžiu, paimkite juos kaip auką, man negaila.
– Na, jeigu jums negaila, tuomet mums juo labiau. Duokite savo auką.
– O man pasakojo, kad čia kokį tai įdomų filmą rodote, apie ateitį. Kodėl man nerodote?
– Filmus mes čia rodom įvairius, kai kam apie ateitį, kai kam apie praeitį…norite mes jums dabartį parodysim?
– Žinoma, noriu, nes kažkaip greiti viskas įvyko, aš pasiruošti morališkai nespėjau.
– Jungiam, žiūrėkite.
– Oi, oi !! Čia aš? Negi aš taip atrodau? Juk tai melas, aš save prisižiūriu.
– Ne, mes čia jūsų sielą rodome, ji taip jūsų išvaizdą įtakoja.
– Ką? Būtent taip aš ir atrodau, pečiai nusvirę, lūpos sučiauptos, akys blankios, plaukai bespalviai…
– Taip visad atrodo, kai siela verkia…
– O kas ten per vaikas? Kodėl man jo taip gaila? Koks mielas, žiūrėkite kaip jis prie manęs glaudžiasi…
– Neatpažinote? Tai jūsų vyro sielos projekcija.
– Vyras? Kas per kvailystė ! Jis suaugęs vyras !
– O sieloje vaikas.. va ir glaudžiasi prie mamos…
– Taip, tikrai, jis ir gyvenime taip paklusnus, jaučiasi tarsi nusikaltęs, vis glaudžiasi…
– Tai taip išeina ne jūs prie jo, o jis prie jūsų?
– Man dar vaikystėje buvo įkalta, kad moteris turi būti stipresnė, išmintingesnė, ryžtingesnė. Ji turi ir šeimai vadovauti ir vyrą valdyti.
– Na tai dabar taip ir yra. Stipri, ryžtinga, išmintinga mamytė vadovauja savo berniukui – vyrui.
Ir pabars, ir paguos, ir atleis. Tad ko gi jūs norite dar?
– Labai įdomu, bet juk aš jam ne mama, o žmona. O ten ekrane, jis toks kaltas…ir pas tą savo lakudrą vėl bėgs, o aš jį vis tiek myliu !
– Tai taip ir yra, berniukas nubėgs pažais svetimoje smėlio dėžėje, o vėliau grįš pas jaukią mamą, paverks į prijuostę, pasiguos…Viskas, filmas baigtas. Užbaigiam ir mūsų susitikimą, tai kaip nepersigalvojote aukojate savo meilę?
– O ateitis, kodėl man neparodėte ateities?
– O jūs ateities neturite su tokia realybe. Pabėgs jūsų užaugęs berniukas jeigu ne pas kitą moterį tai pas ligą, o gal į niekur. Bet kuriuo atveju ras būdą ir pabėgs iš po mamos sijono. Juk anksčiau ar vėliau ateis laikas ir jam užaugti…
– Ir ką gi man daryti? Dėl ko gi aš tuomet save aukosiu?
– Tai jau paliekam jums pačiai spręsti. Galbūt jums beprotiškai patinka būti mamyte, netgi labiau nei žmona?
– Ne, man patinka būti žmona, o dar labiau patinka būti mylima moterimi!
– Na, mamytės irgi būna ir netgi dažnai, mylimos moterys. Taip, kad pasiruošus paaukoti save? Tam, kad išsaugoti tai ką turite dabar ir tam, kad vyras dar pabūtų berniuku?
– Ne…Aš turiu pagalvoti.
– Žinoma, eikite ir galvokite.
– O patarimą ar galite duoti?
– Jeigu vis tik nuspręsite būti ir likti Moterimi, nustokite būti mama ir tapkite tokia Moterimi, kuriai norisi gėles dovanoti ir serenadas dainuoti, tapkite jausminga ir paslaptinga, atsigręžkite į save ir pamilkite save, tuomet ir kiti jus mylės.
– Jūs manote padės?
– Dažniausiai padeda. Bet jeigu ne, tuomet grįžkite pas mus. Jūsų santykiai tiesiog puikūs ir mes juos su malonumu priimsime. Ar įsivaizduojate kiek žmonių pasaulyje apie tokiu santykius svajoja?
Taip kad, jeigu sugalvosite paaukoti – maloniai prašom!
– Aš pagalvosiu.
Nr.853 pasimetusi išeina iš kabineto, stipriai spausdama savo santykius prie širdies. Nr.854 susijaudinus užeina į kabinetą.
– Esu pasiruošus paaukoti savo interesus vien tik tam, kad mama nesijaudintų be reikalo.
Durys užsidaro. Daugiau nieko nesigirdi.
Koridoriumi lėtai vaikšto žmonės, laikydami priglaudę prie krūtinės savo norus, gabumus, karjerą, talentą, meilė – žodžiu, visą tai, ką pasiruošę taip lengvabūdiškai paaukoti…

Autorės puslapis: http://www.elfikarussian.ru/

ir vėl apie Meilę

2013 rugpjūčio 10

butterfly-kiss-caress-finers-photography1Ir vėl bemiegė naktis. Savaitę atgal jis man pasakė: „ Atleisk, bet mums nieko nepavyks. Tu nekalta, reikalas ne tavyje, o manyje…nesisielok..“
Šiuos žodžius esu girdėjusi ne kartą, gal kiek kitaip ištartus, bet jų esmę tokia pat – aš vėl likau viena. Ir šie žodžiai taip skaudina ir žeidžia.
Galvoje sukosi tos pačios mintys:“ Ką aš darau ne taip? Kodėl man taip nesiseka? Aš juk ne kvaiša, ne pabaisa…Bet vis tiek labai liūdna, todėl, kad mano gyvenime nėra Meilės. Jos mano gyvenime visai, visai nėra“.
Rodos verkiau verkiau ir kažkuriuo tai momentu kritau ant kelių ir pakėlusi rankas maldai sušukau:“ Dieve! Prašau! Aš taip noriu Meilės! aš dūstu be Meilės! Lai mane aplanko Meilė! Labai labai prašau!“…ir Dievas mane išgirdo.

– Aš atėjau, – atsakė Meilė, – Pažiūrėk į mane.
Ji sėdėjo kėdėje prie lango. Atrodė pavargus, tarsi buvo panaši į užguitą nusiminusią namų šeimininkę. Panašu, kad mano abejones veide perskaitė ir Meilė ir tarė:
– O aš galiu mainyti veidus. Galiu būti tokia ….
Ir staiga tapo nepasiekiama, išdidžia ir spindinčia Sniego Karaliene.
– Ir tokia …
Kėdėje akimirksniu atsirado linksmas kūdikis, mėginantis savo koją susikišti į burną.
– Ir tokia …
Virto švelniu lieknos merginos, grojančios smuiku, įvaizdžiu.
– Ir tokia …
Manau, kad taip turėjo atrodyti aistringoji Karmen.
– Kiekvienas turi savo manęs įsivaizdavimą, – tarė ji vėl virsdama liūdna namų šeimininke.
– Tu kvietei mane, kam? – nekantriai paklausė Meilė
– Na, kaip kam. Aš noriu Meilės, noriu kad tu būtum mano gyvenime. Visada, girdi, pastoviai.
Visi kiti turi tave, reiškia tu privalai būti ir mano gyvenime.
– Niekam nieko aš neprivalau, – švelniai paprieštaravo Meilė, – ten kur girdžiu žodį „privalau“ aš negyvenu. Aš arba išeinu arba mirštu…
– Tai tu neesi nemirtinga? – nustebau aš.
– Mane dažnai žudo, o aš kaip Feniksas vis atgimstu kitu pavidalu, kitoje vietoje, taip kad šia prasme, taip, aš nemirtinga.
– O kaip galima tave užmušti?
– Mane žudo melas, nuoskaudos, lūkesčiai, išsižadėjimas, pavydas, noras besąlygiškai valdyti, kad priklausyčiau tik vienam ir žodis…privalai – liūdnai tarė Meilė. – Per ilgą pasaulio egzistavimą žmonija sugalvojo labai daug būdų, kaip žudyti Meilę.
– Taip, Meilė, labai dažnai būna nelaiminga – tyliai ištariau aš.
– Ne. Tai melas. Meilė tai Laimė, jeigu galvoji, kad Meilė nelaiminga, reiškia mane su kažkuo sumaišei, reiškia tai ne aš.
– Na, jau, o su kuo gi Meilę galima sumaišyti arba išvis neatpažinti? – nusistebėjau aš.
– Su aistra, su poreikiu būti reikšmingu ir reikalingu. Su poreikiu kažką kažkam įrodyti. Su užslėptu godumu. Žmonės – tokie maišytojai. Tačiau, daugelis iš jų, paprasčiausiai neatpažįsta tikrosios Meilės.
– Bet palauk, kaip tai, juk aš perskaičiau tiek knygų apie Meilę! Visi žino kas yra Meilę..Romeo ir Džiuljeta… Otello ir Dezdemona…Ana Karenina … ir…
– Vaike, negi tu išties manai, kad tai Meilė ? – mostelėjo ranka Meilė.- Nejaugi tu tikrai manai, kad aš tokia? Myliu, nuodiju..smaugiu…žudau…kankinu…naikinu???
– Bet negi tai ne iš Meilės? ! Juk visą tai tik dėl Tavęs? Argi ne?
– Ne.- liūdnai tarė Meilė – tai dėl baimės. Baimės prarasti. Baimės būti atstumtam. Baimės būti apgautam. Baimės likti vienam. Baimės būti apkalbėtam. Baimė žudo Meilę.
Viskas galvoje susimaišė aš susimąsčiau. Tai kas buvo iki šiol aiškia tiesa man, tapo tokiu tąsiu lipniu rūku.
– Tuomet kokia tu tikroji? – tyliai paklausiau aš.
– Apie mane tiksliausiai kalba šventas raštas. – atsakė pralinksmėjus Meilė.- Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kad buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji viską pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria. Meilė niekada nepasiduoda. (1Kor 12,19 – 13,3 HIMNAS MEILEI Pauliaus laiškas korintiečiams).
– Viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria… – mašinaliai kartojau aš. – Na, jeigu jau taip sakai tu….Gerai aš sutinku viską iškęsti, viskuo tikėti ir vis dar tikėtis !, o kodėl tu vis neateini ir neateini? Kodėl mane vis apeini ratu?
– Todėl, kad tu manęs bijai, – tyliai ištarė Meilė.- aš ateinu ir stoviu šalia, bet tu kiek įmanydama stengiesi manęs nepastebėti. Ir neįsileidi manęs į savo širdį.
– Aš? Bijau?? MEILĖS?? – pasipiktinau aš, – tu klysti !!
– Tu bijau skausmo, nes turi įsitikinimą, kad meilė tai kančia.
– O argi ne taip? – ginčijausi aš, nes pajutau susierzinimą, tiek daug paradoksų toje Meilėje yra.
– Ne. Ne taip – jau pyktelėjusi tarė Meilė – Manyje nėra skausmo. Tai žmonių išmislas. Aš graži, tyra, lengva ir laisva. Aš kaip drugelis delne…Laikei kada nors delne drugelį?
– Na, taip, vaikystėje, – atsiminiau aš.- Aš labai tyliai stovėjau ir gėrėjausi tuo stebuklu, kuris nutūpė ant mano delno, rodos net kvėptelėti bijojau, kad neišgąsdinčiau, o jis švelniai ropojo mano delnu, kurį net šiek tiek kuteno, jo lengvas prisilietimas…
– O kas būtų jeigu delną sugniaužtum, arba pradėtum sparnelius traukti į priešingas puses?
– Jis žūtų, – gailiai ištariau aš.
– Ir aš mirštu, – liūdnai tarė Meilė, -kai mane bando sulaikyti, suspausti, o kartais net smeigtuku bando prismeigti, kad nepabėgčiau, kaip kokį trofėjų – ką gi jūs, žmones su manimi darote…
Įsiviešpatavo tyla, nes aš pamačiau vaizdų virtinę, kaip elgiausi daug kartų reikalaudama meilės, priekaištaudama, užkraudama lūkesčiais meilę ir ji žūdavo, o aš paskui verkdavau…. na kaip gi taip ir vėl mano meilė mirė!
Meilė supratingai palingavo galva:
– Elgeisi tarsi neprotingas vaikas. Suspausti, sučiupti, pririšti, įkalinti. Tai taip žmogiška!
Aš žiūrėjau į Meilę. Štai sėdi ji mano krėsle, trapus drugelis, o aš ją paverčiau į išvargintą namų šeimininkę. Aš pati ją tokią paverčiau! Pati, niekieno neverčiama! Ir vėl toliau iš jos reikalauju, reikalauju, reikalauju… pravirkau, nes staiga ašaros išsiveržę …
– Meilė, ką aš galiu padaryti dėl Tavęs? – per ašaras paklausiau aš.
– Priimti mane. Priimti mane kaip brangią širdžiai dovaną. Tiesiog, suteik man erdvės…suteik man erdvės savo delne … Juk ir aš taip pasiilgau žmonių …
– Ir tu daugiau manęs nepaliksi? Neišeisi vėl? – paklausiau aš.
– O aš niekad ir nebuvau išėjus, -atsakė Meilė – Aš visad čia, šalia. Ir laukiu…

….. Manau, man prisisapnavo puikus, spalvotas lengvas sapnas, nes rytą, kaip priėjau prie lango ir atitraukiau užuolaidą, pamačiau kad naktį lijo. Balos spindėjo, medžių lapai buvo vaiskios spalvos. O ant lango stiklo tupėjo nepasakomo grožio drugelis….

Autorės saitas: http://www.elfikarussian.ru/

Tarpusavio bendravimo modeliai

2013 rugpjūčio 10

Sirdis

Aš esu aš, o Tu esi Tu
Aš darau savo ir Tu darai savo
Aš atėjau į šį pasaulį ne tam,
Kad tenkinčiau Tavo lūkesčius.
Tu atėjai į šį pasaulį ne tam,
Kad tenkintum mano lūkesčius.
Jeigu mums gera kartu, tai nuostabu,
Mėgaukimės tuo.
Jeigu mums blogai kartu, tai nėra gerai,
Ir galima tai pakeisti,
Bet jeigu mums blogai kartu ir mes nieko
Nekeičiam, tuomet prisiminkim, kad
Aš esu aš, o Tu esi Tu,
Aš darau savo, ir Tu darai savo.
Ir aš atėjau į šį pasaulį ne tam,
Kad tenkinčiau Tavo lūkesčius.
Ir Tu atėjai į šį pasaulį ne tam,
Kad tenkintum mano lūkesčius.
( Frederick S. Perls)

Trokštu mylėti, tavęs neužslopindama,
vertinti, tavęs neteisdama,
lydėti, tau neprimesdama savęs,
kviesti, tavęs neversdama,
taisyti, tavęs nesmerkdama,
padėti, tavęs neįžeisdama.
Jei ir tu to paties norėsi,
tada tikrai galėsime susitikti
ir praturtinti vienas kitą.
( Virginia Satir )

Charlie Chaplin išmintis

2013 rugpjūčio 10

Charlie Chaplin kalba, kurią jis pasakė per savo (1959 m. balandžio 16 d.) 70-ties metų jubiliejų.

charlie-chaplin-limelight

Kai pamilau save, tada tik supratau: nuobodulys, kančia – pirmi įspėjantys ženklai, kad gyvenu prieš savo esybę. Šiandien jau žinau, kad esybė vadinasi – „BŪTI SAVIMI”.

Kai pamilau save, aš supratau, kaip stipriai galima ką nors įžeisti, jeigu primesi jam savuosius lūkesčius, nors laikas tam dar neatėjęs ir tas žmogus nepasiruošęs dar. Ir tas žmogus – aš pats. Šiandien tai vadinu – „SAVIGARBA“.

Kai pamilau save, nustojau trokšti kitokio gyvenimo. Ir staiga pamačiau, kad tas gyvenimas, kurį gyvenu, suteikia visas galimybės augti. Šiandien aš tai vadinu – „BRANDA“.

Kai pamilau save, tik tada supratau: esu pačioje tinkamiausioje vietoje, pačiu tinkamiausiu laiku. Ir viskas kas pačiu teisingiausiu metu.Tad, galiu būti visiškai ramus. Aš vadinu tai – „PASITIKĖJIMU SAVIM”.

Kai pamilau save, nustojau vogti savo laiką, svajot apie didžiausius užmojus ateityje. Šiandien darau tik tai, kas teikia džiaugsmą, nuo ko jaučiuosi laimingas. Tik tai, ką myliu ir kas verčia mano širdį spurdėti. Atlieku tiktai tai, ką noriu pats. Šiandien vadinu tai – „PAPRASTUMU”.

Kai pamilau save, aš išsilaisvinau nuo visko kas kenkia mano kūnui – nuo maisto, nuo žmonių, daiktų ir situacijų. Nuo visko, kas tempė apačion ir vesdavo šalin nuo savasties. Šiandien vadinu tai – „MEILE SAU PAČIAM”.

Kai pamilau save, nustojau būti visąlaik teisus, kaip tik nuo tada pradėjau vis mažiau klysti. Šiandien vadinu tai – „KUKLUMU”.

Kai pamilau save, nustojau gyventi praeitimi ir rūpintis rytdiena. Šiandien gyvenu dabartimi ir vadinu tai – „PASITENKINIMU”.

Kai pamilau save, aš suvokiau kaip protas gali trukdyti, nuo jo įmanoma net susirgti. Ir tik tuomet, kai jį sujungiau su širdim, jis tapo mano sąjungininku. Šiandien šią jungtį vadinu – „ŠIRDIES IŠMINTIMI”.

Daugiau mums nebereikia bijoti priešpriešų, ginčų, problemų, kurios kyla bendraujant su savim arba kitais. Net žvaigždės kartais susiduria ir tuomet gimsta nauji pasauliai. Šiandien aš jau žinau tai ir tai yra „GYVENIMAS”.

Kiek man reikės terapijos seansų, kad pasiekčiau savo tikslą?

2013 liepos 8

Labai dažnai besikreipiantys į mane žmonės užduoda šį, labai svarbų paprastą ir tuo pat metu, labai sudėtingą klausimą:
– Kiek man seansų reikia, kad aš susirasčiau vyrą ir ištekėčiau už jo? Arba rasčiau savo svajonių darbą? Tapčiau populiarus ir pasitikintis savimi vaikinas, su kuriuo nori draugauti merginos?
– Nežinau, – nuoširdžiai atsakau aš, – nes aš Jūsų nepažįstu ir nežinau su kuo būtent teks terapijos metu man dirbti. Nežinau, kokias antrines naudas nesikeisti mes rasime būtent pas Jus. Nežinau kokiu tempu Jūs dirbsite su savimi ir savo vidiniais pasipriešinimai…

Štai trumpa metafora ir lai Jūsų pasąmonė pati padaro reikiamas išvadas:

– Per kiek laiko mes nukaksime iki artimiausios geležinkelio stoties? – paklausė turistai vietinio senuko.
– Eikite, – atsakė šis.
– Mes norime eiti ir einame. Tačiau klausiame ar toli?
– Eikite!
Supykę turistai patraukė savo keliu.
– Jūs ten būsite už valandos,- išgirdo iš paskos senuko balsą.
– Ačiū, – padėkojo turistai, – O kodėl mums iš karto nepasakėt?
– Iš pradžių turėjau pamatyti, kaip sparčiai einate!

Ir dar verta prisiminti ir suvokti, kad terapija – tai dvipusis judėjimas keliu, kurio nuorodų nėra jokiame žemėlapyje ir nežinia iš anksto kokias kliūtis ir su kokias demonais teks susidurti kelionės metu. Tačiau jokia kelionė neprasidės ir nebus nueita jeigu nebus nurodytas galutinis kelionės taškas. Kitaip klaidžiosime šalikelėm ir ratais, ieškodami tai ko nepametėm.
bala

Mantra

2013 sausio 21

Frustration Female Expression Aš esu toks svarbus kalakutas, kad negaliu leisti, jog kažkas pasielgtų taip, kaip nori pats, jeigu tai nepatinka man. Aš esu toks svarbus kalakutas, kad jeigu kas nors pasakė ar pasielgė ne taip kaip aš tikėjausi – aš nubausiu jį savo įsižeidimu. O-o, ir tegul mato koks svarbus mano įsižeidimas, tegul jis gauna tai, kaip bausmę už savo „poelgį“. Juk aš labai, labai svarbus kalakutas ! Aš nevertinu savo gyvenimo. Aš nevertinu savo gyvenimo tiek, jog man negaila leisti savo brangų laiką nuoskaudai. Aš atsisakysiu minutės džiaugsmo, minutės laimės, minutės linksmumo, aš verčiau atiduosiu šitą laiką nuoskaudai. Ir man vis tiek, jog šios minutės taps valandomis, o valandos – dienomis, o dienos – savaitėmis, savaitės – mėnesiais, ir mėnesiai – metais. Man visai negaila leisti ištisus metus ir būti įsižeidusiam – juk aš visai nevertinu savo gyvenimo. Aš nesugebu pažvelgti į save iš šono. Aš labai pažeidžiamas. Aš toks pažeidžiamas, kad esu priverstas budriai saugoti savo teritoriją ir reaguoti nuoskauda, kaskart kai tik kas nors į ją „ pasikėsiną “. Aš pasikabinsiu sau ant kaktos iškabą: „ Atsargiai, piktas šuo“ ir tegul tik kas nors pabando nepastebėti jos ! Aš esu toks apgailėtinas, kad negaliu savyje rasti nė lašo kilnaširdiškumo tam, kad atleisti, lašo ironijos tam, kad pasijuokti iš savęs, lašo dosnumo tam, kad nepastebėti, lašo išminties tam, kad neužsikabinti, lašo meilės tam, kad priimti kitą tokį, koks jis yra. Juk aš esu labai, labai svarbus kalakutas !

Interneto erdvėje radau „Įsižeidusių mantrą “, kurios autorystė yra priskirta Osho.
Pati mantra puikus pavyzdys, kaip įsižeidimas ir juntama nuoskauda gadina gyvenimą niekam kitam, o tik pačiam įsižeidusiam. Veiksmingų technikų pagalba galima greitai išsilaisvinti iš nuoskaudos spąstų, bet kažkodėl žmonės verčiau lieka įsižeidę ir įsitikinę tvirtina, kad atleisti nelengva.