Archive for the ‘Transinės Sakmės’ Category

Laiminga santuoka

2013 gruodžio 12

geras– Kokia santuoka yra laiminga? – kartą uždavė klausimą mokinys mokytojui.
– O ką apie tai galvoji tu ? – pasidomėjo mokytojas.
– Laiminga santuoka tuomet, kai vyrui jauku namie, jis puikiai sutaria su savo žmona ir visiškai negalvoja apie laisvę – pasidalino savo mintimis mokinys.
– Ne, – atsakė mokytojas, – Laiminga ir sėkminga santuoka yra tada, kai jiems vienam su kitu gera ir įdomu, kai jiems abiems jauku jų namuose ir kai jie abu yra laisvi !

 

 

Į ką kreiptis patarimo?

2013 rugsėjo 1

spotted-eagle-owl-1

 

Kartą būrelis pelių susirinko į pasitarimą.
– Visi mus keikia. Visi stengiasi mus išnaikinti. Taip toliau gyventi neįmanoma. Ką daryti? -aimanavo pelės
Staiga viena jų sušuko:
– Žinau! Reikia apuoko paklausti. Jis garsus ir išmintingas strategas!
Visos pelės patraukė pas apuoką. Radę jį, pelės uždavė klausimą:
– Kaip toliau mums gyventi? Esame bejėgės ir mus kiekvienas gali nuskriausti!
Apuokas pagalvojo ir atsakė:
– Viskas labai paprasta: jums reikia tapti ežiais.
Apsidžiaugė pelės ir kupinos susižavėjimo patraukė visos drauge atgal, aptarinėdamos tai, ką išgirdo.
– Taip, taip! Žinoma! Viskas labai paprasta, mes ir pačios galėjome susiprotėti! Tiesiog reikia tapti ežiais!
Staiga viena pelė sustojo ir susirūpinusi paklausė likusių:
– O tai kaip mes ežiais tapsime?
– Teisybė, kaip? -pritarė jai ir kitos pelės, – grįžtame pas apuoką ir jo paklausime.
Visas būrys pelių ir vėl sugrįžo pas apuoką:
– Apuoke, o kaip mums ežiais pavirsti? – vėl paklausė pelės.
– Na, – mįslingai ir lėtai ištarė apuokas – tai jums spręsti. Aš – strategas. O kaip tapti ežiais – tai jau taktika.

Ir tegul Jūsų pasąmonė pati padaro atitinkamas išvadas.

Ištrauka iš knygos Dr. G. R. McClain, E. Adamson “DZENiškas gyvenimas”

2013 rugpjūčio 15

shipĮsivaizduokite savo gyvenimą kaip laivą. Jūs – laivo kapitonas. Gal net jį pastatėte. Jūs žinote visas savo laivo smulkmenas, kaip jis veikia, kokie jo trūkumai. Pažįstate ir visus įgulos narius bei jų stipriąsias ir silpnąsias savybes.
Žinoma, kad laivas plauktų ten, kur dera, privalu jį vairuoti. Tačiau nereikia to daryti visą laiką ir tikrai nebūtina rinktis kelią tiesiai prieš sroves ar vėjus.
Kad gyventumėte kaip sumanus kapitonas, nustatykite kursą ir stokite prie laivo vairo tik tada, kai būtina, kitu metu tegul juo pasirūpina palankus vėjas ir bangos. Jei stovėsite įsitvėręs šturvalo ir stengsitės pasukti laivą prieš kiekvieną bangą ar vėjo gūsį, tapsite apgailėtinas, o gal net susirgsite jūros liga. Išeikvosite daugybę jėgų, o laivas ir toliau plauks tuo pačiu keliu.
Tai nereiškia, kad galima leistis žemyn, švęsti su komanda ir nesidomėti kur plaukia laivas. Taip netrukmėte atsitrenkti į ledkalnį. Stebėkite laivo kursą, o nukrypę nuo jo – pakoreguokite. Gali tektis pasukti į rytus ar pietus, arba pasukti atgal, kad išvengtumėte audros ar pažabotumėte palankesnį vėją. Štai ką reiškia „kreipti dėmesį“.
Tik nešvaistykite jėgų kovai su bangelėmis: vandenyne jų apstu, jos be perstojo kyla ir kyla. Tegul sau plakasi. Džiaukitės ribuliavimu ir nepaliaujamu kitimu. Kelionė jūra dėl to ir įdomi.

Ir tegul Jūsų pasąmonė pati padaro atitinkamas išvadas.

Šaltinis : http://psichika.eu/blog/o-man-siandien-dzien/

Paveikslas

2013 rugpjūčio 10

319797_387537588009864_1573831211_nKartą, vieno dailininko paveikslus sukritikavo jo kolegos. Pasakė, kad dailininko darbai niekuo neišsiskiria ir niekuo neypatingi, tai tiesiog, gražūs peizažai, bet juose nėra sielos. Šis susimąstė ir pradėjo ieškoti atsakymų. Iš pradžių jis iki smulkmenų išstudijavo garsiausių dailininkų paveikslus, tada pradėjo juos kopijuoti, bet rezultatai jo neįtikino. Ieškojimas tęsėsi, kai vieną naktį jį pažadino įkvėpimas, jis stojo prie molberto ir pradėjo piešti. Piešė taip kaip norėjo, ką jautė, kuo tikėjo ir kai paveikslas buvo baigtas, pakvietė savo kolegas, kad jie įvertintų jo darbą. Kolegos susirinko pažiūrėjo į paveikslą ir pasakė:

– Tu taip nieko ir nesupratai, juk tai tik peizažas: kelias, laukas ir tolumoje medis, nieko ypatingo, – vienbalsiai pareiškė jie.

– Tai čia jus nieko nesupratot, – tarė dailininkas, lengvai įšoko į paveikslą ir nuėjo keliu …

Kas yra tas vandenynas

2013 rugpjūčio 10

Www.Pix98.CoM_001

Kartą viena nedidelė žuvis užsinorėjo sužinoti kas ištikrųjų yra tas vandenynas. Ji pradėjo klausinėti kartu plaukiojančių žuvų, tačiau jos nežinojo atsakymo. Tuomet ji nuplaukė į gilumą, kad rastų atsakymą ten. Gilumoje gyvenantys gyviai tikslaus atsakymo jai nedavė, tada atkakli žuvytė iškilo į patį paviršių. Tačiau ir čia ji nerado atsakymo, kurio tikėjosi. Ir štai ji, nusivylusi ir susimąsčiusi lėtai plaukė, kol nesutiko senos ir išmintingos žuvies. Netekusi vilies ji liūdnai paklausė:
– Gal vis tik tu žinai kas gi yra tas vandenynas, apie kurį visi kalba, bet niekas nežino kas tai yra ?
– Naivuole, – atsakė sena išmintinga žuvis, – Vandenynas yra tai, kame tu plaukioji.

Ir tegul Jūsų pasąmonė pati padaro atitinkamas išvadas.

Kokie žmonės gyvena šiame mieste?

2013 rugpjūčio 5

vartai
Keliautojas, ketinantis pasisvečiuoti  mieste, prijojęs prie miesto vartų, išvydo sėdintį seną žmogų, kurio paklausė:
– Aš atkeliavau iš labai toli ir nepažįstu šio krašto žmonių. Kokie šio miesto gyventojai?
Senolis atsakė jam klausimu:
– O kokie gyventojai tame mieste, iš kurio atvykai tu ?
– Blogi ir egoistai. Tad labai džiaugiuosi, jog galėjau iš ten išvykti.
– Lygiai tokius pat žmones tu rasi ir šiame mieste, – atsakė žmogus.
Po kurio laiko prie miesto vartų prisiartino kitas keliautojas ir paklausė senolio to paties:
– Ką tik atvykau į šį kraštą. Kokie šio miesto gyventojai?
Žmogus vėl uždavė tą patį klausimą ir šiam klajūnui:
– O kokie gyventojai tame mieste, iš kurio atvykai tu ?
– Labai geri, kilnūs, svetingi, garbingi. Jame turėjau daug draugų.
– Ir šiame mieste tu rasi tokius pat žmones, – atsakė senolis.

Ir tegul Jūsų pasąmonė pati padaro atitinkamas išvadas.

Kiek man reikės terapijos seansų, kad pasiekčiau savo tikslą?

2013 liepos 8

Labai dažnai besikreipiantys į mane žmonės užduoda šį, labai svarbų paprastą ir tuo pat metu, labai sudėtingą klausimą:
– Kiek man seansų reikia, kad aš susirasčiau vyrą ir ištekėčiau už jo? Arba rasčiau savo svajonių darbą? Tapčiau populiarus ir pasitikintis savimi vaikinas, su kuriuo nori draugauti merginos?
– Nežinau, – nuoširdžiai atsakau aš, – nes aš Jūsų nepažįstu ir nežinau su kuo būtent teks terapijos metu man dirbti. Nežinau, kokias antrines naudas nesikeisti mes rasime būtent pas Jus. Nežinau kokiu tempu Jūs dirbsite su savimi ir savo vidiniais pasipriešinimai…

Štai trumpa metafora ir lai Jūsų pasąmonė pati padaro reikiamas išvadas:

– Per kiek laiko mes nukaksime iki artimiausios geležinkelio stoties? – paklausė turistai vietinio senuko.
– Eikite, – atsakė šis.
– Mes norime eiti ir einame. Tačiau klausiame ar toli?
– Eikite!
Supykę turistai patraukė savo keliu.
– Jūs ten būsite už valandos,- išgirdo iš paskos senuko balsą.
– Ačiū, – padėkojo turistai, – O kodėl mums iš karto nepasakėt?
– Iš pradžių turėjau pamatyti, kaip sparčiai einate!

Ir dar verta prisiminti ir suvokti, kad terapija – tai dvipusis judėjimas keliu, kurio nuorodų nėra jokiame žemėlapyje ir nežinia iš anksto kokias kliūtis ir su kokias demonais teks susidurti kelionės metu. Tačiau jokia kelionė neprasidės ir nebus nueita jeigu nebus nurodytas galutinis kelionės taškas. Kitaip klaidžiosime šalikelėm ir ratais, ieškodami tai ko nepametėm.
bala

Vis tiek atsiras nepatenkintų

2013 gegužės 15

osel1

Pleškinant karštai vidurdienio saulei keliu keliavo vyriškis, mažas berniukas ir asilas. Vyriškis, berniuko tėvas, sėdėjo ant asilo. Mažylis laikydamas vadeles ėjo šalia.

Kažkoks praeivis, lenkdamas keliauninkus, ėmė piktai burbėti:
-Vargšas berniukas. Savo mažomis kojomis jis vos spėja paskui asilą. Kaip tu gali joti ant asilo matydamas, kad berniukas jau visiškai netekęs jėgų ir vos pavelka kojas?

Praeivio ištarti žodžiai skaudžiai užgavo tėvo širdį. Jis susigėdo. Ir kai tik jie pasuko už kampo, tuojau pat nulipo nuo asilo ir liepė sūnui užimti jo vietą ant gyvūno nugaros.

Taip bekeliaudami jie sutiko kitą žmogų. Tasai garsiai be jokių užuolankų prabilo:
-Kaip ne gėda! Mažius joja ant asilo kaip koks sultonas, o vargšas senas jo tėvas turi kulniuoti šalia.

Berniukas labai nusiminė išgirdęs tokius žodžius ir paprašė tėvo, kad tasai įsitaisytu ant asilo nugaros kartu su juo.
-Žmonės gerieji, ar matėte, dar kur nors ką nors panašaus? – pratrūko moteris. – Kaip galima taip kankinti gyvulėlį? Vargšo gyvūnėlio stuburas tuoj luš pusiau, o senis ir jauniklis, du tinginiai, sėdi ant jo tarsi jis būtų kokia sofa. Nei sąžinės, nei gėdos!

Netardami nė žodžio, sugėdinti tėvas ir sūnus nulipo nuo asiliuko. Tačiau spėjo jie padaryti tik keletą žingsnių, kai sutiktas žmogus pradėjo iš jų šaipytis:
-O kodėl jūsų asilas nieko neveikia? Jis juk visai jums jokios naudos neatneša. Bent jau vieną iš judviejų galėtų pavėžinti.

Tėvas galiausiai uždėjo ranką sūnui ant peties ir tarė:
-Ką mes bedarytume, vis tiek atsiras kažkas, kam mūsų elgesys pasirodys nepriimtinas. Aš manau, kad mes patys turime apsispręsti, kaip mums yra geriausia elgtis vienu ar kitu atveju.
Ir tegul Jūsų pasąmonė pati padaro atitinkamas išvadas.

Jaunesnioji vado dukra

2013 balandžio 26

417755_521949527856791_2048362119_n

Kartą du jūreiviai klajoję po pasaulį, ieškodami savo laimės, atplaukė į vieną nepažįstamą salą.
Tos salos vadas turėjo dvi dukras. Vyriausioji buvo nuostabaus grožio, o jaunėlė – nieko ypatingo, taip eilinė mergina.
Pasisvečiavę kelias dienas saloje jūreiviai nusprendė plaukti toliau, tačiau vienas jų pasakė bičiuliui:
– Aš jau radau savo laimę, aš nusprendžiau likti ir vesiu vado dukrą.
– Tu, teisus, vyriausioji dukra, tikrai ta mergina, kuri gali pavergti vyro širdį. Tavo pasirinkimas teisingas – vesk ją.
– Bičiuli, tu manęs nesupratai, aš ketinu vesti jaunėlę.
– Tu, gal juokauji, juk ji tokia – kokių labai daug, ji eilinė …
– Aš jau nusprendžiau ir pasielgsiu taip, aš vesiu būtent ją.
Jūreivio bičiulis išplaukė toliau laimės ieškoti. O nusprendęs likti vyras pasiryžo pasipiršti vado dukrai. Pagal tos salos papročius, jaunikis privalėjo tėvui už jaunąją duoti išpirką. Kuo geresnė jaunoji tuo karvių daugiau, dešimt karvių verta buvo vyriausioji vado dukra. Jūreivis atvedė dešimt karvių ir kreipėsi į vadą:
– Vade, aš noriu vesti tavo dukterį, štai dešimt karvių už ją.
– Tavo puikus pasirinkimas, mano vyriausioji dukra tikrai verta dešimties karvių,- atsakė vadas,- aš sutinku tau ją atiduoti.
– Ne, vade, tu nesupratai. Aš noriu vesti tavo kitą dukrą.
– Tu gal juokai? Mano jaunėlė neverta dešimties karvių, aš kaip sąžiningas žmogus paimsiu iš tavęs 3 karves ne daugiau, už savo jaunesnę dukrą.
– Ne, aš noriu sumokėti dešimt karvių už ją, – atsakė jūreivis.
Ir jie susituokė. Prabėgo keli metai ir į salą atplaukė antrasis jūreivis, aplankyti bičiulį, sužinoti kaip jam sekasi šeimyninis gyvenimas. Atplaukė, išlipo į krantą ir susirado draugo namą. Atėjo į kiemą, o gi mato sėdintį savo bičiulį kieme, aplink jį bėgioja vaikučiai.
– Sveikas, kaip gyveni?
– Sveikas, aš laimingas, – apsikabinę pasisveikino abu, – o štai susipažinki su mano žmona.
Jūreivis atsisuka ir stovi nustebęs, nes prieš jį stovėjo nežemiško grožio moteris, kuri šypsojosi jam.
– Bičiuli, tu vedei dar kartą?
– Ne, tai mano vienintelė žmona.
– Bet kaip taip įvyko, kad ji taip pasikeitė?
– O tu pats jos paklausk.
– Prašau, atleisk man už įžūlumą, bet aš atmenu, kad anksčiau tu tikrai nebuvai tokia gražuole, kas pasikeitė, jog tapai tokia nuostabia?
– Tiesiog, kartą aš patikėjau, jog esu verta dešimties karvių.

Ir lai jūsų pasąmonė pati padaro atitinkamas išvadas.

Puodelis arbatos

2013 kovo 16

cup-of-tea
Filosofijos profesorius atėjo aplankyti dzen meistrą ir jau nuo slenksčio pradėjo jam uždavinėti įvairius klausimus. Meistras tylėjo ir ramiai jo klausė, kol galiausiai tarė:
– Jūs ilgai keliavote pas mane ir manau pavargote, leiskite man pavaišinti jus arbata.
Profesorius nenoriai sutiko, nes viduje virė nuo daugybės klausimų, kuriuos norėjo užduoti. Kai arbata buvo paruošta ir jos aromatas maloniai kuteno uoslę, meistras ramiai tarė:
– Nusiraminkite ir išgerkite arbatos, galbūt būtent gerdamas ir gausite atsakymus į visus savo klausimus.
Tačiau profesoriui buvo labai sunku išgirsti meistro žodžius ir jis tam, kad negaišti laiko tęsė uždavinėti klausimus. Meistras tuo metu ramiai pylė arbatą į priešais profesorių pastatytą puodelį. Arbata liejosi ir liejosi, užpildė puodelį, pradėjo piltis per kraštus, srovele tekėti stalu ir pagaliau profesorius tai pamatė ir sušuko:
– Ką jūs darote, argi nematote, kad puodelyje nebėra vietos ir kad jau pilate per kraštus !?!
– Su jumis vyksta tas pats, jūs toks kupinas klausimų, jog ne vienas mano atsakymas neras laisvos vietos jūsų sąmonėje. Tik jums užėjus pas mane, pasipylė klausimai, kurie užpildė visą mažos mano trobelės erdvė ir joje tapo ankšta. Taip kad dabar, keliaukite atgal ir ištuštinkite savo indą, palikdamas vietos sau ir erdvės savo sąmonėje…

Ir tegul Jūsų pasąmonė pati padaro atitinkamas išvadas.