Psichoterapijos lygių koncepcija ir integralinis neuroprogramavimas

Šis straipsnis apžvelgia taip vadinamo integralinio neuroprogramavimo – naujos psichoterapijos krypties – formavimąsi ir vystymąsi – plačiąja jos (psichoterapijos) žodžio prasme. Psichoterapija plačiąja prasme, savo ruožtu, apima jei ne visų krypčių reprezentavimą, tai visų įmanomų psichoterapinės pagalbos lygių reprezentavimą.
Suprantama, kad bet kokios krypties, pretenduojančios būti teorine ir praktine naujove, įvedimas į mokslą, reikalauja analizės klausimo, kame yra naujovė ir kaip ji pasireiškia. Tai yra tyrimas, atskleidžiantis, ar tikrai ji sukuria „skirtumą, sukeliantį skirtumą“ (G. Bateson). Ir jei taip, tai kokį.
Pradėsim nuo dažniausiai naudojamos nominacijos nagrinėjimo: „integralinis neuroprogramavimas“. Terminas „neuroprogramavimas“ čia suprantamas plačiąja prasme kaip psichoterapinio darbo su žmogaus psichikos žemėlapiais ir programomis įgyvendinimas naudojant neurotinklo, reprezentuojančio žmogaus gyvenimo ir kitą patirtį, kodus. Nežiūrint į tai, kad šio požiūrio aprašymą mes pateikėme keliuose knygose (/4/; /5/; /6/ it kiti), mes norime paaiškinti, kad čia kalba eina apie savotišką ribinę (pasienio) sritį tarp konkrečios neurofiziologijos ir pakankamai abstrakčios psichologijos. Apie tam tikrą „vidurinę žemę“, kuri jas jungia. Galbūt, tinkamiausia analogija, leidžiančia nesileisti į ilgai trunkančius teorinius samprotavimus (netinkamus trumpame straipsnyje), yra šio požiūrio palyginimas su kompiuterio programų darbu, kurie, kaip žinoma, neapsiriboja nei galutiniais vaizdais monitoriuje (išvadinė (baigiamoji) psichologija), nei elektros srovės per mikroschemas judėjimu (pradinė (pirminė) fiziologija).
Viskas yra sudėtingiau – bet tik iš pirmo žvilgsnio – su terminu „integralinis“. Reikalas tame, kad pastaraisiais metais ryšium su bendra sisteminių modelių kūrimo tendencija, atsirado (ir labai ryškiai pasireiškė) savotiška mada naudoti žodžius „integracinis“ ir „integralinis“ žymint psichoterapijos kryptis ir modalumus. Ryšium su tuo užuominoms ir/ar klaidingam supratimui išvengti, mes norime iš karto paaiškinti, kad šį terminą mes naudojame pasitelkiant reikšmę, kuri buvo įvesta į šiuolaikinį mokslą gerai žinomu K. Wilber‘iu (/9/; /10/; /11/ ir t.t.). Kaip žinoma, integralinis požiūris, kurį vysto šis autorius, yra požiūris į žmogų, visuomenę ir mokslą, apimantis visas žmogaus veiklos sferas, ir įgyvendinamas sistematinės, holistinės filosofijos ribose /3/. Konkrečiau tariant, šiuo atveju naudojama sąvoka „integralinis“ reiškia siekimą susintetinti (apjungti) į vieną (kartais pakankamai sudėtingą) modelį metodus ir teorijas, kurios įrodė savo korektiškumą tam tikruose kontekstuose, atsisakant šiurkštaus ir subtilaus redukcinio. Tokio požiūrio esmę gerai parodo integralinis K. Wilber‘io modelis AQAL, kuri iššifruojamas, kaip „visi analizės lygiai ir kryptys“.
Be abejo, integraliniame neuroprogramavime mes jokiu būdu nepretenduojame į visapusį (ir ne visada iki galo pagrįstą) K. Wilber‘io pažiūrų apimtį (mastą). Tačiau ilgalaikiai teoriniai tyrinėjimai ir konkreti, kartais išsekinanti psichoteorinė praktika, paskatino mus sukurti savitą integralinį psichoterapijos modelį, kurį, kaip ir pas aukščiau paminėtą autorių, galima išreikšti kvadratų sistemos pagalba.
Pirmasis (ir pagrindinis iš jų) atsirado ryšium su aukščiau nurodytos praktikos suvokimu, kuris sukėlė nelabai populiarų tarp psichoterapeutų klausimą: apie psichoterapijos tikslus ir jos esmę. Reikalas tame, kad ilgalaikis mūsų klientų tyrinėjimas leido mums pakankamai aiškiai paskirstyti juos į keturias grupes. Žmonės, kurie nori pašalinti tik konkrečias (gyvybiškai svarbias) savo išgyvenimo (prasimaitinimo) problemas. Žmonės, kurie trokšta gauti tam tikrus sprendimus dėl jų gyvenimo veiklos pagerinimo pagrindinėse gyvenimo srityse. Žmonės, kurie stengiasi suprasti ir suvokti, o jeigu išeis, tai ir radikaliai pakeisit jau seniai susiformavusį, bet juos netenkinantį gyvenimą. Ir žmonės, trokštantys išeiti už jo (gyvenimo) ribų, kad pralenkti save ir esamos realybės ribas.
Reikia pažymėti, kad dar pirmame integralinio neuroprogramavimo formavimosi ir vystymosi etape (ir ilgai prieš pirmą šios nominacijos panaudojimą) mes, remiantis šiuolaikinės psichologijos socializavimo teorijomis, 1990-jų Strasburgo konvencijos prielaidomis, o taip pat W. McWhinney mentališkumo tipų teorija /17/ ir akademiko A. Severtsev‘o evoliucinės morfologijos idėjomis /8/, padarėme prielaidą, kad šis reiškinys yra susijęs su trims momentais. Su žmogaus socializacijos lygiu (iki-socialiniu, socialiniu, po-socialiniu ir virš-socialiniu mūsų traktuotėje). Su jo nuoseklios adaptacijos gyvenimo veiklai instrumentais (taisyklės ir principai; logika ir faktai; jausmai ir vertybės; idėjos ir galimybės). O taip pat su šios adaptacijos būdais (degradavimas, intensifikacija, specializavimas ir vystymasis). Tačiau pasirodė, kad viskas yra sudėtingiau ir įdomiau. Ir nors atskirame straipsnyje yra neįmanoma išdėstyti net mažą dalį to, kas atsiskleidė, mes pasistengsime išaiškinti nors kai kuriuos svarbiausius tvirtinimus.
Pirma, paaiškėjo, kad mes tiesiogine prasme susidūrėme su gyvenimo lygių fenomenu keturių jos etapų nuoseklios kaitos požiūriu: instrumentinio, intencinio, prasminio ir transcendentinio. Šie etapai buvo ryškiai, bet ne visai pilnai ir tiksliai, išdėstyti gerai žinomoje didaktinėje pasakėčioje apie tris akmenskaldžius. Pirmame savo gyvenimo veiklos etape žmogui reikalingi tik instrumentai adaptacijai („skaldau akmenis ir norėčiau daryti tai lengviau ir greičiau“). Antrame etape žmogus nori geriausiu būdu tenkinti savo intencijas (norus) („uždirbu pragyvenimui“). Trečiame etape žmogus stengiasi suprasti ir realizuoti esmę to, kas vyksta („statau Šventyklą“). O ketvirtame etape, kurio nėra aukščiau paminėtoje pasakėčioje, žmogus trokšta išeiti už savo ir savo gyvenimo ribų („kad suvokti, kas bus po to“ – šiek tiek nevaržoma ir sąmoningai lakoniška pasakėčios pabaiga, įkvėptą C. Jung‘o „ketvertuko“)
Antra, pasirodė, kad remiantis aukščiau išdėstytu, psichoterapijos dalyku kiekviename iš šių lygių tampa visiškai skirtingi žmogaus egzistencijos aspektai. Pirminės gyvenimo veiklos problemos. Socializacija jos klasikinėje reprezentacijoje. Savo gyvenimo suvokimas ir kardinalus gerinimas. Ir išėjimas už jos ribų. Kas iš principo sąveikauja su K. Wilber‘io idėja apie keturias bet kokio holono „navigacijos“ kryptis /10/: suirimas, saviorganizavimas; sąveikos nustatymas ir transcendencija. Ir net leidžia patvirtinti keturių psichoterapijos tikslų buvimą. Pasipriešinimas suirimui ir degradavimui. Vidinio ir išorinio saviorganizavimo užtikrinimas su po to einančia gyvenimo veiklos intensifikacija. Sąlygų, reikalingų egzistavimo (būties) suvokimui, sudarymas ir taip pat savotiško santykių su savimi, kitais ir pasauliu specializavimo ir optimizavimo sukūrimas (esmė, kaip yra žinoma iš psichologijos – tai asmeninis žmogaus kokio nors reiškinio reikšmės suvokimas /15/). Ir organizavimas galimybių peržengti esamos realybės ribas.
Trečia, pasirodė, kad visus egzistuojančius psichoterapijos tipus galima paskirstyti į instrumentinius (pavyzdžiui, NLP), intencinius (pavyzdžiui, transakcinė analizė), sąvokinius (prasminius) (pavyzdžiui, psichoanalizė) ir transcedentinius (pavyzdžiui, transpersonalinė psichologija). Esant pakankamam tokios klasifikacijos sąlygotumui, vis dėl to tampa aišku, kad ir galutinis efektyvumas (veiksmingumas), ir autentiškas (tikras) visapusiškumas bet kokios psichoterapijos krypties sąlygojamas tuo, kiek jame išreikšti visi darbo su žmogumi „lygiai ir kryptys“. Ir pavyzdžiui, šiuolaikinių NLP ir NLPt, išgyvenančių ne patį geriausią savo periodą savo istorijoje, problemos yra susiję su tuo, kad žvilgantis instrumentinis esamų krypčių lygis nebuvo patvirtintas nei intenciniu, nei prasminiu, nei trancedentiniu lygiais. O viešai pripažinti sunkumai psichoanalizės vystyme yra susiję su tuo, kad nežiūrint į tai, kad tai yra nuostabi, nors ir šiek tiek savotiška sąvokinė (prasminė) psichoterapija, ji nepadarė didelės pažangos pristatant savo instrumentališkumą, intencialumą ir tuo labiau transcendentiškumą.
Būtent dėl to (o taip pat dėl čia neišdėstyto) mes ir pabandėm sukurti psichoterapijos kryptį, kuri leistų išspręsti visas keturias žmogaus gyvenimo veiklos uždavinius, tuo pačiu metu reprezentuojant visas psichoterapijos kryptis, tikslus ir lygius. Šis darbas buvo vykdomas paskutinius 30 metų , ir pakankamai nuosekliai realizuodavo tai, ką mes šiuo metu vadiname „psichoterapijos lygių matrioška“ (1 pav.). Tai yra sisteminės teorijos ir praktikos vaizdas tarsi „iš apačios į viršų“: nuo instrumentinio lygio iki transcendentinio per intencinį ir sąvokinį (prasminį). Trumpai papasakosim apie kai kuriuos šio ilgamečio darbo rezultatus.
keturi
( 1 pav.)
Instrumentinio lygio ar integralinio neuroprogramavimo aspekto sukūrimas pareikalavo išspręsti daugelį metodologinių, metodinių ir net grynai techninių uždavinių. Tačiau jis leido įvykdyti ir įgyvendinti kai kuriuos svarbius sprendimus, iš kurių mes paminėsim tik tris.
Pirma, praktinio darbo ir vėlesnių tyrimų metu mums pavyko integruoti egzistuojantį psichoterapijoje nesutarimą dėl subjektyvaus reprezentavimo kodų ir jo problemų. Kaip žinoma, NLP ir NLPt ekspertai teigia, kad pastarieji apima suvokimo modalumus: V (vizualinį); A (audio); K (kinestetinį) ir D (diskretų-digitalinį). Tradiciniai psichologinės krypties psichoterapeutai paprastai dirba su žodžiu, o tiksliau su jo psichosemantiką. Sisteminių ir struktūrinių išsidėstymų bendrijų atstovai naudoja tokį savotišką žmogaus patirties reprezentavimo aspektą, kaip padėtis erdvėje (nors, tiesą sakant, erdvinio kodo charakteristikos teoriškai ir metodiškai žymiai tiksliau yra pateikti L. Derks‘o darbuose apie socialinę panoramą /16/. Pagaliau, plejada skirtingų psichoterapijos krypčių specialistų aktyviai naudoja taip vadinamą simbolinį (verbaliniame variante – metaforinį) kodą. Tuo pat metu daugelis žymėjo, kad egzistuoja tam tikras klientų orientavimasis į vieną ar kitą kodą, kuris dažnai nėra susijęs su tradicinėmis psichologinėmis charakteristikomis. Kuriant instrumentinį integralinio neuroprogramavimo lygį mes tiesiog sudėjome du ir du ir priėjome išvados, kad kalba eina apie keturis nelygiareikšmius Realybės žymėjimo žemėlapyje būdus
kvadratas4
(2 pav.).
Kurių naudojimas pastebimai koreliuoja su žmogaus išsivystymo lygiu mūsų išskirtų keturių individo gyvenimo etapų kontekste: iki-socialinio, socialinio, po-socialinio ir virš-socialinio.
Antra, mums pavyko sukurti pakankamai aiškią naudojamų metodų struktūros klasifikaciją. Jos pagrinde buvo du pagrindimai. Pasiūlytas R. Assagioli /1/ (ir iki šiol nepaneigtas) žmogaus psichikos modelis, apimantis tokius jo lygius, kaip Priešsąmonė, Sąmonė ir Pasąmonė
imgstr-3
(3 pav.).
O taip pat aiškiai pasireiškęs priskyrimas ar kryptingumas naudojamų psichoterapijoje ir praktinėje psichologijoje darbo su žmogaus psichikos žemėlapiais ar programomis metodų (be to, ypač šis, truputi nesuvaržytas, bet realus pasiskirstymas paaiškina gerai žinomą L. Orr‘o koncepciją „Mąstantis-Įrodantis“ (По: /13/), kur Mąstantis atitinka žemėlapiams, o Įrodantis – programoms). Galiausiai gavosi sekantis modelis (4 pav.).
schema

(4 pav.)

Kuris, nežiūrint į aiškiai suvokiamą sąlygiškumą, pasirodė esąs labai patogus metodologiškai ir net psicho-technologiškai.
Trečia, orientuojantis į savaime išplaukiantį iš Bendros Sistemų Teorijos postulatą apie tai, kad sisteminiai reiškiniai gali keistis tik sisteminių pasikeitimų pagalba (sąskaita) (o žmogus yra bene pati sudėtingiausia sistema Visatoje), mes parengėme vieną iš pirmųjų psichoterapijos istorijoje algoritmizuotą ir nuoseklią sistemą darbo su bet kokios etiologijos problemomis, įskaitant psichosomatinę. Taip vadinamas Bendras ar Pilnas modulis, leidžiantis per pakankamai apribotą laiką (20 terapeutinių valandų bėgyje) atlikti žmogaus būklės optimizavimą pakankamai rimtų sindrominio plano patologijų kontekste, nustatantį žmogaus nepakankamą socializaciją ir jo dezadaptaciją skirtingose visuomeninių santykių sistemose. Tuo pačiu metu norėtųsi pabrėžti, kad kalba čia eina būtent apie algoritmizuotą ir griežtai nuoseklią psichotechnologijų sistemą. Apie sistemą, kuri yra prieinama psichoterapeutams ir/ar bet kokio kvalifikacijos lygio psichologams, leidžiantį dideliu patikimumo laipsniu gauti teigiamus pasikeitimus ne tik žmogaus psichikoje, bet ir jo gyvenime ir likime. Šio truputi perdėto pareiškimo pagrindimą patvirtina šimtų psichoterapeutų, atliekančių kvalifikacijos kėlimą mūsų Inovacinių psichotechnologijų institute, darbo patirtis, o taip pat sėkminga įsteigto prie jo Praktinės Psichoterapijos Centro, veikla.
Iš esmės, būtent integralinio neuroprogramavimo instrumentinio lygio kūrimo darbų ciklo užbaigimas, netikėtai, bet aiškiai iškėlė rimtas intencinio lygio problemas. Pavyzdžiui, pats klausimas apie tai, ką daryti po kliento deproblematizavimo, buvo sprendžiamas, pirma, labiau praktinėje psichologijoje, nei psichoterapijoje, ir, antra, paprastai dvejopu ir tuo pat metu diametraliai priešingu būdu. Klasikinėje psichologijoje kalba eitų geriausiu atveju apie individo socializacijos tęsimąsi ar užbaigimą, tuo tarpu, kai pragmatiniuose elgsenos disciplinose, buvo atvirai kalbama apie būtinybę užtikrinti sėkmę dominavimo įgijimo pagalba. Nei pirma, nei antra „poprobleminio“ psichoterapijos lygio versija mus netenkino. Nes socializacijos dalykas psichologijoje liko neišaiškintas ir tarsi išneštas už individualaus žmogaus gyvenimo ribų (nes buvo visiškai neaišku, kas individui, o ne visuomenei yra sėkminga socializacija – tai yra kame ji jam atstovauja). O orientavimasis į dominavimą vardan sėkmės išvis buvo neperspektyvi kryptis, nes D. Muyers /18/ parodė, kad tradicinio sėkmės modelio realizavimas mažai ką duoda žmogui, o dominavimas kaip toks ne visada suteikia net paprastą socialinį pripažinimą. Todėl mes sukūrėme intencinį integralinio neuroprogramavimo lygį remiantis sekančiais „trims banginiais“ ar tiesiog loginėmis prielaidomis.
Remiantis pirma prielaida, tikras individualizuotas žmogaus socializacijos sėkmingumo įrodymas yra ne jo sėkmė (dažnai visiškai atsitiktinė ir mažai pelnyta), bet gerovė. Kuri, savo ruožtu, būtinai turi apimti tarsi „du gyvenimo veiklos sparnus“: efektyvumą ir laimę (dalykinį-instrumentinį ir socialinį-ekspresyvų aspektus). Tuo pačiu metu gavosi, kad laimės pagrinde slypi žmogaus Pasaulio Modelio kokybė, o tiksliau jo sudarančių žemėlapių; tuo tarpu kai efektyvumas sąlygojamas naudojamų tam programų produktyvumu. Žmogaus psichikos žemėlapiai ir programos yra visuose Pasąmoniniuose lygiuose, bet žemėlapiai yra pirminiai ir priežastiniai programų atžvilgiu (nors pastarieji ir pasižymi tam tikru savarankiškumu).
Remiantis antra prielaida, žmogaus gerovė gali būti reprezentuota kaip visumą, ir pagal jo atskiras kryptis. Kaip bazinius ir pirminius žinomame modelyje „Gerovės žvaigždė“ (žr. pav. 5), mes naudojome sveikatą (dvasinę, psichologinę ir fizinę); tarpusavio santykius su kitais žmonėmis; meilę ir seksą, kaip ypač intymias santykių formas; darbą, kaip pagrindinę žmogaus savęs realizavimo sferą, o taip pat materialinę gerovę, kaip truputi abejotiną jo socialinio sėkmingumo ir reikšmingumo matą. Galiausiai atsirado (ir buvo realizuota) galimybė įgyvendinti intencinę psichoterapiją remiantis ne medicininėmis ir/ar psichologinėmis diagnozėmis, o tiesiog subjektyviu ar objektyviu žmogaus efektyvumo ir laimės (jo gerovės) įvertinimu mūsų išskirtose srityse.
žvaigždėgerovės

(5 pav.)
Vienok šis darbas leido aiškiai suprasti, kad algoritmai ir instrumentinės psichoterapeutinės pagalbos metodai tik apribotai tinka darbui intenciniame lygyje. Todėl (trečia prielaida) mes sukūrėme taip vadinamus specializuotus modulius. Algoritmizuotas optimalaus svorio pasiekimo psichotechnologijų sistemas; sveikatos įgijimo; meilės ir sekso kokybės didinimo; darbo ir darbo aplinkos gerinimo, o taip materialinės gerovės didinimo modulius. Šiuo metu šie moduliai ne tik naudojami darbui instrumentiniame psichoterapijos lygyje, bet ir dėstomi mūsų institute kvalifikacijos kėlimo kursuose pagal programą „Asmeninės gerovės specialistas“.
Tačiau po kurio laiko mes supratome, kad žmogaus gyvenimo tikslas neapsiribuoja tik sėkminga socializacija. Didelis skaičius labai socializuotų, bet visiškai nepatenkintų savo gyvenimu klientų iškėlė klausimą dėl tikro prasminio psichoterapijos lygio turinio, tik dalinai pateikto V. Frankl‘o /14/ psichoterapijoje. Čia, pirma, atsiskleidė, kad mes turime teisę kalbėti apie savitą gebėjimą vykdyti efektyvią gyvenimo veiklą – gyvybingumą (vitališkumą). Ir, kad modelis, pasiūlytas Rusijos autoriaus V. Volčenko /2/ (bet truputi kitoje traktuotėje), tikrai leidžia žiūrėti į šį fenomeną, kaip į dalmenį dalijant pasisavintą ir naudojamą bet kokios sistemos (pas mus žmogaus) informaciją iš energijos, kuri reikalinga šios sistemos palaikymui veikimo būsenoje: V=I/E. Tačiau, tai gali būti reprezentuota ir kaip individo laimės (skaitiklis) ir jo neefektyvumo (vardiklis) santykis, ir atsižvelgiant į aukščiau pateiktas gerovės traktuotes, kaip dalmuo dalijant žemėlapių kokybę iš programų produktyvumo (pastarosios čia eina su minuso ženklu ).
Antra, buvo aišku, kad pati socializacija apima tik vieną žmogaus gyvenimo periodą: socialinį jo ne neatlyginamo tarnavimo visuomenei atžvilgiu. Šiuo atveju už borto lieka antras jo periodas: egzistencinis, kuris tik nežymiu laipsniu gali būti perduotas oficialia išlikimo (išgyvenimo) doktrina. Tuo pačiu laiku mes neslepiame, kad tokioje dichotomijoje nėra nieko naujo, nes idėjas apie gyvenimą visuomenei ir sau, idealizavimo ir savęs realizavimo idėjas, išgyvenimo ir gyvenimo idėjas ir t.t. daugelį kartų išreiškė mokslinės visuomenės atstovai. Tačiau būtent mes jas supratome ir pripažinome ne kaip dvi žmogaus gyvenimo puses ar galimybes, o kaip du, bet nuoseklus jo periodus…
Paraleliai buvo sukurta keturių žmogaus gyvenimo etapų, realizuojančių šias stadijas, koncepcija, kuri leido globaliai ir sistemingai aprašyti jos skirtingus aspektus ir fenomenus, kaip vienos ir nuoseklios visumos dalis (žr. /7/).
Trečia, mes išbandėme tam tikrus integralinius modelius, kaip prasminės psichoterapijos priemones, leidžiančius lengvai reprezentuoti ir keisti žmogaus egzistencijos parametrus. Buvimo ciklą, leidžiantį atskleisti bet kurio gyvenimo etapo turinį per lygius: turėti, daryti, žinoti, sietis ir būti. Modelis „Matrioška-SK“ (šis darbinis pavadinimas visiškai atsitiktinai tapo paplitusiu), suteikiančią galimybę realizuoti šiuos etapus meta-tikslo atžvilgiu; principus; tikslinius santykius; savitarpio santykius; informaciją; veiksmus, prioritetus
ir įgūdžius. Neuro-loginių lygių modelį, leidžiančius įgyvendinti išorinę ir vidinę gyvenimo veiklos reprezentacijas aplinkos, elgsenos, gebėjimų, ketinimų, vertybių, įsitikinimų kontekste, identiškumą, Misiją ir Esmę. Gerai suformuluotą rezultatą, reprezentuojantį bet kokį taktinį gyvenimo užduotį pagal tikslo, požymių, sąlygų, resursų, apribojimų, motyvacijos ir vertybių kriterijus. Ir grynai instrumentinį, bet labai svarbų modelį „Mersedes-SK“, kuris gali modeliuoti esamą ir norimą naujame gyvenimo veiklos etape reakcijų ir požiūrių į aplinką, būsenų, elgesio, įsitikinimų ir Savęs įvaizdžių, kontekste. Šiuo metu prasminis psichoterapijos lygis, kuris vadinamas egzistencinis programavimas, aktyviai naudojamas kardinaliam gyvenimo veiklos gerinimui ir labai socializuotų klientų gyvenimo prasmės kūrimui , o taip pat dėstomas IP Institute „Meistro“ lygyje.
Tačiau integralinio neuroprogramavimo kūrimas tuo nesibaigė. Liko neišspęstas klausimas apie ketvirtą psichoterapijos lygį: transcendentinį, į kurį mes iš pradžių utilitariniai žiūrėjome galutinių (baigiamųjų, terminalinių) psichoterapijos būsenų kontekste: senyvo amžiaus asmenų, sergančių mirtina liga, o taip pat subjektų, kurie prarado įprasto gyvenimo potencialą ir susidomėjimą gyvenimu. Tačiau šio darbo procese mes atradome kai ką rimtesnio, nei planavome.
Pirma, buvo sukurtas keletas standartizuotų taip vadinamo žmogaus tobulumo dizaino modulių, skirtų pasiekti, peržengiančias keturių gausių klasių, ribas žmogaus galimybes. Darbui su informacija. Specifinių energijų naudojimui. Subtilaus bendradarbiavimo įgyvendinimui. Ir pakankamai egzotinių tam tikrų fenomenų, tokių kaip prekognicija (žinojimas iš anksto, nujautimas), realizavimui.
Antra, mes parengėme tris sistemas taip vadinamo darbo su objektyvia realybe (jos optimizavimas ir gerinimas): Struktūrinė, kuri remiasi Socialinės ir Dvasinės panoramos koncepcijomis (kitaip Mikrokosminės Diaramos). Turininga, orientuota į bendradarbiavimą ir darbą su holonais lygio aukščiau, nei žmogaus. Ir dinaminė, susijusi su taip vadinamais Realybės vektoriais.
Trečia, mes pradėjome rengti Kosminės Sąmonės įgijimo metodologiją, metodus ir psichotechnologijas, kurių pagrinde yra K. Wilber‘io principai /12/. Konceptualizacijų atsisakymas. Subjekt-objektyvumo pašalinimas. „Čia ir dabar“ priėmimas, kaip vienintelės objektyvios realybės. Tikrojo „Aš“ išsiplėtimas. Visuotinės besąlygiškos meilės realizavimas.
Trumpai tariant, tokie yra pagrindiniai padariniai, idėjos ir prielaidos, su kuriai mes norėtume supažindinti psichoterapeutinę bendruomenę. Išsamiau apie integralinį neuroprogramavimą galima sužinoti iš apibendrinančios monografijos „Būties programavimas“ (M, „Tavo knygos“, 2014 г.), o taip pat Inovacinių psichotechnologijų Instituto ir Praktinės psichoterapijos Centro tinklalapyje (www.psy-in.ru).

Literatūros sąrašas:

• Roberto Assagioli „Psychosynthesis: Theory and Practice. From Mental Crisis to the Higher Self“. Series: Library of Psychological Literature, Moscow: REFL-book; 1994.
• Волченко В. „Миропонимание и экоэтика XXI века. Наука – Философия – Религия“, М.: Изд-во МГТУ им. Н. Э. Баумана, 2001.
• Integral Approach. Wikipedia – Free Encyclopaedia [Electronic Resource] – http://wikipedia.org.
• Ковалев С. „Нейропрограммирование успешной судьбы“, М, Профит-стайл, 2008. S.
• Ковалев С. „Введение в нейротрансформинг“, М. Профит-стайл, 2009.
• Ковалев С. „Команда нашего Я“, М., Твои книги, 2011
• Ковалев С. „Как жить, чтобы жить“, М., Твои книги, 2013
• Северцев А. „Морфологические закономерности эволюции“, М., Изд-во АН СССР, 1939.
• Ken Wilber „Integral Psychology“, Moscow, ACT, 2004.
• Ken Wilber „Brief History of Everything“, Moscow, ACT, 2006.
• Ken Wilber „Integral Vision“, Moscow, Otkryty Mir, 2009.
• Ken Wilber „Five Reasons Why You Are Not Enlightened. (And Five Ways to Recognize that You Already Are!)“, Audio-lecture, Silencio Production, 2012.
• Glenn Wilson „Evolutionary Psychology“, Janus, Sophia, 1998.
• Viktor Frankl „Search for Meaning“, Collected Volume, Moscow, Progress, 1990.
• Great Encyclopaedia of Psychology, Moscow, Exmo, 2007.
• Lucas Derks „Social Panoramas. Changing the Unconscious Landscape with NLP and Psychotherapy“, Crown House Publishing, 2005.
• Will McWhinney „Paths of Change: Strategic Choices for Organizations and Society“, London, Sage Publication, 1997.
• David G. Myers „The Pursuit of Happiness“, NY, Avon, 1992.

Šaltinis : http://www.psy-in.ru/index.php?option=com_content&view=article&id=301

One Response to Psichoterapijos lygių koncepcija ir integralinis neuroprogramavimas

  1. Pingback: pranešimas moterims Osle |

Comments are closed.