Aukojimas

Kiaušinis
Interneto platybėse radau pasaką, kurią išverčiau į lietuvių kalbą.

– Kas paskutinis paaukoti eilėje?
– Aš 852, tad jūs būsite 853.
– Kodėl tiek daug norinčių paaukoti?
– O jūs manėt, kad tik viena tokia protinga esate. Štai kiek mūsų pasiruošusių aukai.
– Kaip ilgai laukti teks, tad kada gi aš savo eilę prieisiu?
– Nesijaudinkite, čia viskas vyksta labai greitai. O jūs dėl ko aukojatės?
– Vardan meilės, aišku. O jūs?
– O aš dėl vaikų. Vaikai tai mano – viskas!
– O kokią auką atnešėte?
– Savo asmeninį gyvenimą. Kad tik vaikai būtų sveiki ir laimingi. Viską, viską jiems gatava atiduoti. Geras vyras piršosi, bet aš atsisakiau. Kaip aš svetimą vyrą į namus atvesiu vaikams. Netgi gerai apmokamo darbo atsisakiau, nes toli važinėti reikėjo, įsidarbinau auklyte vaikų darželyje, kad vaikus matyti galėčiau, kad prižiūrėti pamaitinti būtų. Viskas dėl vaikų, nieko sau, tik jiems.
– Oi, o aš jus labai suprantu. Aš tai santykius noriu paaukoti…suprantate, mane su vyru jau senai niekas nesieja…jis net kitą moterį turi. Aš irgi kaip ir kitą žmogų sutikau, bet…jeigu vyras pirmas išeitų, tuomet….bet jis neišeina, netgi verkia!…sako, kad priprato prie manęs!…o man jo gaila, verkia juk!!… taip ir gyvenam…
– O jūs pati?
– Aš irgi verkiu…kankinuosi jau senai…greitai visai išprotėsiu!
– Tai jau taip, gyvenimas labai žiaurus. Visad reikia kažką aukoti, kažko atsisakyti..
Atsidaro durys ir garsus balsas ištaria :
– Kieno numeris – 852, užeikite!
– Na, aš einu. Labai jaudinuosi, o jeigu auka per maža ir nepriims?
Lėtai slenka laikas, 853 sėdi susigūžus ir laukia savo eilės. Ir pagaliau iš kabineto išeina 852, moteris pasimetus ir sunerimus.
– Na kaip? Auką priėmė? Ką sakė?
– Ne, nepriėmė, čia pasirodo yra išbandymo laikotarpis. Liepė dar pagalvoti.
– O kodėl, kodėl ne iškarto auką priima?
– Oi, brangioji, jie man tiek parodė! Aš užėjau ir paskleidžiau ant stalo auką. Visą savo asmeninį gyvenimą išvyniojau, o jie manęs ir klausia :“Ar aš gerai apgalvojau? Juk tai visam likusiam laikui.“ O aš jiems: „Nieko tokio. Vaikai užaugs, įvertins mano auką. Supras ką mama dėl jų paaukojo“. O jie man: „Atsisėskite ir pažiūrėkite į ekraną“. O ten toks keistas filmas apie mane! Rodo, kad mano vaikai jau užaugo. Dukra ištekėjo ir į užsienį išvažiavo, sūnus skambina kartą į mėnesį ir tik iš reikalo. Marti atžagariai kalbasi…Aš jam: „ Sūneli, ar pavalgei? Ar viskas gerai?“, o jis man:“ Mama, nelįsk į mūsų gyvenimą, tau ką užsiimti nėra kuo?“. O kuo gi man užsiimti, jeigu aš visą savo gyvenimą vaikams atidaviau ir į juos visas viltis ir ateitį savo sudėjau?? Tai, kaip taip išeina, kad vaikai mano aukos neįvertins? Negi aš čia veltui dėl jų taip stengiuosi?…
Durys ir vėl atsidaro:
– Nr. 853, užeikite.
– Oi, dabar jau aš. Aš visai po jūsų pasakojimo pasimečiau, na bet jeigu jau susiruošiau, einu.
– Prašom užeiti, kokią auką atnešėt?
– Santykius.
– Aišku. Na, rodykite.
– Štai, jie aišku neilgi, bet labai švelnūs ir labai švieži, kitaip nenunešioti, mes tik pusmetį susitikinėjam.
– Ir dėl ko jus juos aukojate?
– Dėl šeimos…
– Kieno šeimos? Ar yra poreikis ją išsaugoti?
– Na, gal yra…aišku pas vyrą meilužė ir jau senai, jis pas ją pastoviai bėgioja, aš kaip ir susitaikiau su tuo, o gal kovoti jėgų nebeliko.
– O jūs ką?
– O ką aš? Ar manęs kas nors, ko nors klausė? Netikėtai atsirado mano gyvenime naujas žmogus, pajutome simpatiją vienas kitam…
– Tai jūs šituos naujus santykius ir norite paaukoti?
– Taip, tam kad šeimą išsaugočiau.
– Kieno? Juk jūs pati sakėte pas vyrą kita moteris. Pas jus kitas vyras. Tai kur čia šeima?
– Na ir kas, juk pase mes vedę, reiškia šeima.
– Tai reikia suprasti, kad jus viskas visiškai tenkina?
– Ne. Ne. Kaip gali tenkinti? Juk aš verkiu pastoviai, pergyvenu!
– Tuomet keiskite senus santykius į naujus?
– Na, kad šitie nauji ne tokie jie ir gilus, šiaip laiko leidimas….žodžiu, paimkite juos kaip auką, man negaila.
– Na, jeigu jums negaila, tuomet mums juo labiau. Duokite savo auką.
– O man pasakojo, kad čia kokį tai įdomų filmą rodote, apie ateitį. Kodėl man nerodote?
– Filmus mes čia rodom įvairius, kai kam apie ateitį, kai kam apie praeitį…norite mes jums dabartį parodysim?
– Žinoma, noriu, nes kažkaip greiti viskas įvyko, aš pasiruošti morališkai nespėjau.
– Jungiam, žiūrėkite.
– Oi, oi !! Čia aš? Negi aš taip atrodau? Juk tai melas, aš save prisižiūriu.
– Ne, mes čia jūsų sielą rodome, ji taip jūsų išvaizdą įtakoja.
– Ką? Būtent taip aš ir atrodau, pečiai nusvirę, lūpos sučiauptos, akys blankios, plaukai bespalviai…
– Taip visad atrodo, kai siela verkia…
– O kas ten per vaikas? Kodėl man jo taip gaila? Koks mielas, žiūrėkite kaip jis prie manęs glaudžiasi…
– Neatpažinote? Tai jūsų vyro sielos projekcija.
– Vyras? Kas per kvailystė ! Jis suaugęs vyras !
– O sieloje vaikas.. va ir glaudžiasi prie mamos…
– Taip, tikrai, jis ir gyvenime taip paklusnus, jaučiasi tarsi nusikaltęs, vis glaudžiasi…
– Tai taip išeina ne jūs prie jo, o jis prie jūsų?
– Man dar vaikystėje buvo įkalta, kad moteris turi būti stipresnė, išmintingesnė, ryžtingesnė. Ji turi ir šeimai vadovauti ir vyrą valdyti.
– Na tai dabar taip ir yra. Stipri, ryžtinga, išmintinga mamytė vadovauja savo berniukui – vyrui.
Ir pabars, ir paguos, ir atleis. Tad ko gi jūs norite dar?
– Labai įdomu, bet juk aš jam ne mama, o žmona. O ten ekrane, jis toks kaltas…ir pas tą savo lakudrą vėl bėgs, o aš jį vis tiek myliu !
– Tai taip ir yra, berniukas nubėgs pažais svetimoje smėlio dėžėje, o vėliau grįš pas jaukią mamą, paverks į prijuostę, pasiguos…Viskas, filmas baigtas. Užbaigiam ir mūsų susitikimą, tai kaip nepersigalvojote aukojate savo meilę?
– O ateitis, kodėl man neparodėte ateities?
– O jūs ateities neturite su tokia realybe. Pabėgs jūsų užaugęs berniukas jeigu ne pas kitą moterį tai pas ligą, o gal į niekur. Bet kuriuo atveju ras būdą ir pabėgs iš po mamos sijono. Juk anksčiau ar vėliau ateis laikas ir jam užaugti…
– Ir ką gi man daryti? Dėl ko gi aš tuomet save aukosiu?
– Tai jau paliekam jums pačiai spręsti. Galbūt jums beprotiškai patinka būti mamyte, netgi labiau nei žmona?
– Ne, man patinka būti žmona, o dar labiau patinka būti mylima moterimi!
– Na, mamytės irgi būna ir netgi dažnai, mylimos moterys. Taip, kad pasiruošus paaukoti save? Tam, kad išsaugoti tai ką turite dabar ir tam, kad vyras dar pabūtų berniuku?
– Ne…Aš turiu pagalvoti.
– Žinoma, eikite ir galvokite.
– O patarimą ar galite duoti?
– Jeigu vis tik nuspręsite būti ir likti Moterimi, nustokite būti mama ir tapkite tokia Moterimi, kuriai norisi gėles dovanoti ir serenadas dainuoti, tapkite jausminga ir paslaptinga, atsigręžkite į save ir pamilkite save, tuomet ir kiti jus mylės.
– Jūs manote padės?
– Dažniausiai padeda. Bet jeigu ne, tuomet grįžkite pas mus. Jūsų santykiai tiesiog puikūs ir mes juos su malonumu priimsime. Ar įsivaizduojate kiek žmonių pasaulyje apie tokiu santykius svajoja?
Taip kad, jeigu sugalvosite paaukoti – maloniai prašom!
– Aš pagalvosiu.
Nr.853 pasimetusi išeina iš kabineto, stipriai spausdama savo santykius prie širdies. Nr.854 susijaudinus užeina į kabinetą.
– Esu pasiruošus paaukoti savo interesus vien tik tam, kad mama nesijaudintų be reikalo.
Durys užsidaro. Daugiau nieko nesigirdi.
Koridoriumi lėtai vaikšto žmonės, laikydami priglaudę prie krūtinės savo norus, gabumus, karjerą, talentą, meilė – žodžiu, visą tai, ką pasiruošę taip lengvabūdiškai paaukoti…

Autorės puslapis: http://www.elfikarussian.ru/