ir vėl apie Meilę

butterfly-kiss-caress-finers-photography1Ir vėl bemiegė naktis. Savaitę atgal jis man pasakė: „ Atleisk, bet mums nieko nepavyks. Tu nekalta, reikalas ne tavyje, o manyje…nesisielok..“
Šiuos žodžius esu girdėjusi ne kartą, gal kiek kitaip ištartus, bet jų esmę tokia pat – aš vėl likau viena. Ir šie žodžiai taip skaudina ir žeidžia.
Galvoje sukosi tos pačios mintys:“ Ką aš darau ne taip? Kodėl man taip nesiseka? Aš juk ne kvaiša, ne pabaisa…Bet vis tiek labai liūdna, todėl, kad mano gyvenime nėra Meilės. Jos mano gyvenime visai, visai nėra“.
Rodos verkiau verkiau ir kažkuriuo tai momentu kritau ant kelių ir pakėlusi rankas maldai sušukau:“ Dieve! Prašau! Aš taip noriu Meilės! aš dūstu be Meilės! Lai mane aplanko Meilė! Labai labai prašau!“…ir Dievas mane išgirdo.

– Aš atėjau, – atsakė Meilė, – Pažiūrėk į mane.
Ji sėdėjo kėdėje prie lango. Atrodė pavargus, tarsi buvo panaši į užguitą nusiminusią namų šeimininkę. Panašu, kad mano abejones veide perskaitė ir Meilė ir tarė:
– O aš galiu mainyti veidus. Galiu būti tokia ….
Ir staiga tapo nepasiekiama, išdidžia ir spindinčia Sniego Karaliene.
– Ir tokia …
Kėdėje akimirksniu atsirado linksmas kūdikis, mėginantis savo koją susikišti į burną.
– Ir tokia …
Virto švelniu lieknos merginos, grojančios smuiku, įvaizdžiu.
– Ir tokia …
Manau, kad taip turėjo atrodyti aistringoji Karmen.
– Kiekvienas turi savo manęs įsivaizdavimą, – tarė ji vėl virsdama liūdna namų šeimininke.
– Tu kvietei mane, kam? – nekantriai paklausė Meilė
– Na, kaip kam. Aš noriu Meilės, noriu kad tu būtum mano gyvenime. Visada, girdi, pastoviai.
Visi kiti turi tave, reiškia tu privalai būti ir mano gyvenime.
– Niekam nieko aš neprivalau, – švelniai paprieštaravo Meilė, – ten kur girdžiu žodį „privalau“ aš negyvenu. Aš arba išeinu arba mirštu…
– Tai tu neesi nemirtinga? – nustebau aš.
– Mane dažnai žudo, o aš kaip Feniksas vis atgimstu kitu pavidalu, kitoje vietoje, taip kad šia prasme, taip, aš nemirtinga.
– O kaip galima tave užmušti?
– Mane žudo melas, nuoskaudos, lūkesčiai, išsižadėjimas, pavydas, noras besąlygiškai valdyti, kad priklausyčiau tik vienam ir žodis…privalai – liūdnai tarė Meilė. – Per ilgą pasaulio egzistavimą žmonija sugalvojo labai daug būdų, kaip žudyti Meilę.
– Taip, Meilė, labai dažnai būna nelaiminga – tyliai ištariau aš.
– Ne. Tai melas. Meilė tai Laimė, jeigu galvoji, kad Meilė nelaiminga, reiškia mane su kažkuo sumaišei, reiškia tai ne aš.
– Na, jau, o su kuo gi Meilę galima sumaišyti arba išvis neatpažinti? – nusistebėjau aš.
– Su aistra, su poreikiu būti reikšmingu ir reikalingu. Su poreikiu kažką kažkam įrodyti. Su užslėptu godumu. Žmonės – tokie maišytojai. Tačiau, daugelis iš jų, paprasčiausiai neatpažįsta tikrosios Meilės.
– Bet palauk, kaip tai, juk aš perskaičiau tiek knygų apie Meilę! Visi žino kas yra Meilę..Romeo ir Džiuljeta… Otello ir Dezdemona…Ana Karenina … ir…
– Vaike, negi tu išties manai, kad tai Meilė ? – mostelėjo ranka Meilė.- Nejaugi tu tikrai manai, kad aš tokia? Myliu, nuodiju..smaugiu…žudau…kankinu…naikinu???
– Bet negi tai ne iš Meilės? ! Juk visą tai tik dėl Tavęs? Argi ne?
– Ne.- liūdnai tarė Meilė – tai dėl baimės. Baimės prarasti. Baimės būti atstumtam. Baimės būti apgautam. Baimės likti vienam. Baimės būti apkalbėtam. Baimė žudo Meilę.
Viskas galvoje susimaišė aš susimąsčiau. Tai kas buvo iki šiol aiškia tiesa man, tapo tokiu tąsiu lipniu rūku.
– Tuomet kokia tu tikroji? – tyliai paklausiau aš.
– Apie mane tiksliausiai kalba šventas raštas. – atsakė pralinksmėjus Meilė.- Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kad buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji viską pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria. Meilė niekada nepasiduoda. (1Kor 12,19 – 13,3 HIMNAS MEILEI Pauliaus laiškas korintiečiams).
– Viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria… – mašinaliai kartojau aš. – Na, jeigu jau taip sakai tu….Gerai aš sutinku viską iškęsti, viskuo tikėti ir vis dar tikėtis !, o kodėl tu vis neateini ir neateini? Kodėl mane vis apeini ratu?
– Todėl, kad tu manęs bijai, – tyliai ištarė Meilė.- aš ateinu ir stoviu šalia, bet tu kiek įmanydama stengiesi manęs nepastebėti. Ir neįsileidi manęs į savo širdį.
– Aš? Bijau?? MEILĖS?? – pasipiktinau aš, – tu klysti !!
– Tu bijau skausmo, nes turi įsitikinimą, kad meilė tai kančia.
– O argi ne taip? – ginčijausi aš, nes pajutau susierzinimą, tiek daug paradoksų toje Meilėje yra.
– Ne. Ne taip – jau pyktelėjusi tarė Meilė – Manyje nėra skausmo. Tai žmonių išmislas. Aš graži, tyra, lengva ir laisva. Aš kaip drugelis delne…Laikei kada nors delne drugelį?
– Na, taip, vaikystėje, – atsiminiau aš.- Aš labai tyliai stovėjau ir gėrėjausi tuo stebuklu, kuris nutūpė ant mano delno, rodos net kvėptelėti bijojau, kad neišgąsdinčiau, o jis švelniai ropojo mano delnu, kurį net šiek tiek kuteno, jo lengvas prisilietimas…
– O kas būtų jeigu delną sugniaužtum, arba pradėtum sparnelius traukti į priešingas puses?
– Jis žūtų, – gailiai ištariau aš.
– Ir aš mirštu, – liūdnai tarė Meilė, -kai mane bando sulaikyti, suspausti, o kartais net smeigtuku bando prismeigti, kad nepabėgčiau, kaip kokį trofėjų – ką gi jūs, žmones su manimi darote…
Įsiviešpatavo tyla, nes aš pamačiau vaizdų virtinę, kaip elgiausi daug kartų reikalaudama meilės, priekaištaudama, užkraudama lūkesčiais meilę ir ji žūdavo, o aš paskui verkdavau…. na kaip gi taip ir vėl mano meilė mirė!
Meilė supratingai palingavo galva:
– Elgeisi tarsi neprotingas vaikas. Suspausti, sučiupti, pririšti, įkalinti. Tai taip žmogiška!
Aš žiūrėjau į Meilę. Štai sėdi ji mano krėsle, trapus drugelis, o aš ją paverčiau į išvargintą namų šeimininkę. Aš pati ją tokią paverčiau! Pati, niekieno neverčiama! Ir vėl toliau iš jos reikalauju, reikalauju, reikalauju… pravirkau, nes staiga ašaros išsiveržę …
– Meilė, ką aš galiu padaryti dėl Tavęs? – per ašaras paklausiau aš.
– Priimti mane. Priimti mane kaip brangią širdžiai dovaną. Tiesiog, suteik man erdvės…suteik man erdvės savo delne … Juk ir aš taip pasiilgau žmonių …
– Ir tu daugiau manęs nepaliksi? Neišeisi vėl? – paklausiau aš.
– O aš niekad ir nebuvau išėjus, -atsakė Meilė – Aš visad čia, šalia. Ir laukiu…

….. Manau, man prisisapnavo puikus, spalvotas lengvas sapnas, nes rytą, kaip priėjau prie lango ir atitraukiau užuolaidą, pamačiau kad naktį lijo. Balos spindėjo, medžių lapai buvo vaiskios spalvos. O ant lango stiklo tupėjo nepasakomo grožio drugelis….

Autorės saitas: http://www.elfikarussian.ru/