Jaunesnioji vado dukra

417755_521949527856791_2048362119_n

Kartą du jūreiviai klajoję po pasaulį, ieškodami savo laimės, atplaukė į vieną nepažįstamą salą.
Tos salos vadas turėjo dvi dukras. Vyriausioji buvo nuostabaus grožio, o jaunėlė – nieko ypatingo, taip eilinė mergina.
Pasisvečiavę kelias dienas saloje jūreiviai nusprendė plaukti toliau, tačiau vienas jų pasakė bičiuliui:
– Aš jau radau savo laimę, aš nusprendžiau likti ir vesiu vado dukrą.
– Tu, teisus, vyriausioji dukra, tikrai ta mergina, kuri gali pavergti vyro širdį. Tavo pasirinkimas teisingas – vesk ją.
– Bičiuli, tu manęs nesupratai, aš ketinu vesti jaunėlę.
– Tu, gal juokauji, juk ji tokia – kokių labai daug, ji eilinė …
– Aš jau nusprendžiau ir pasielgsiu taip, aš vesiu būtent ją.
Jūreivio bičiulis išplaukė toliau laimės ieškoti. O nusprendęs likti vyras pasiryžo pasipiršti vado dukrai. Pagal tos salos papročius, jaunikis privalėjo tėvui už jaunąją duoti išpirką. Kuo geresnė jaunoji tuo karvių daugiau, dešimt karvių verta buvo vyriausioji vado dukra. Jūreivis atvedė dešimt karvių ir kreipėsi į vadą:
– Vade, aš noriu vesti tavo dukterį, štai dešimt karvių už ją.
– Tavo puikus pasirinkimas, mano vyriausioji dukra tikrai verta dešimties karvių,- atsakė vadas,- aš sutinku tau ją atiduoti.
– Ne, vade, tu nesupratai. Aš noriu vesti tavo kitą dukrą.
– Tu gal juokai? Mano jaunėlė neverta dešimties karvių, aš kaip sąžiningas žmogus paimsiu iš tavęs 3 karves ne daugiau, už savo jaunesnę dukrą.
– Ne, aš noriu sumokėti dešimt karvių už ją, – atsakė jūreivis.
Ir jie susituokė. Prabėgo keli metai ir į salą atplaukė antrasis jūreivis, aplankyti bičiulį, sužinoti kaip jam sekasi šeimyninis gyvenimas. Atplaukė, išlipo į krantą ir susirado draugo namą. Atėjo į kiemą, o gi mato sėdintį savo bičiulį kieme, aplink jį bėgioja vaikučiai.
– Sveikas, kaip gyveni?
– Sveikas, aš laimingas, – apsikabinę pasisveikino abu, – o štai susipažinki su mano žmona.
Jūreivis atsisuka ir stovi nustebęs, nes prieš jį stovėjo nežemiško grožio moteris, kuri šypsojosi jam.
– Bičiuli, tu vedei dar kartą?
– Ne, tai mano vienintelė žmona.
– Bet kaip taip įvyko, kad ji taip pasikeitė?
– O tu pats jos paklausk.
– Prašau, atleisk man už įžūlumą, bet aš atmenu, kad anksčiau tu tikrai nebuvai tokia gražuole, kas pasikeitė, jog tapai tokia nuostabia?
– Tiesiog, kartą aš patikėjau, jog esu verta dešimties karvių.

Ir lai jūsų pasąmonė pati padaro atitinkamas išvadas.

Parašykite komentarą