Kaip išsklaidyti „miegančios gražuolės“ prakeiksmą (Įvadas, teorinė dalis)

sleeping_beauty_by_abigaillarson-d6pj6ni

Yra kelios “Miegančios gražuolės” pasakos versijos. Pavyzdžiui, XVII amžiaus pradžioje italų didikas Džambatista Bazilė išleido savąją „Miegančiosios gražuolės“ versiją. Joje gražuolė Talija įsidūrė pirštą, užmigo, o kai atsibudo, sužinojo, kad yra ne tik vedusio karaliaus aistros objektu, bet ir dvynių motina. Skaitant pasaką, nepalieka įspūdis, jog visoje šių audringų įvykių sekoje,kurią išgyvena gražuolė Talija, ji pati išlieka kažkokia atsiribojusi ir pasyvi. Tarsi, ją pakėlė, o pažadinti užmiršo…
Ši gal kiek nejauki metafora iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai. Tačiau toks – pasyviai atsiribojęs nuo asmeninio gyvenimo įvykių įvaizdis – labai dažnai sutinkamas klientų konsultacijų metu.
Paaiškinsiu savo mintį detaliau. Gimęs kūdikis privalo prisitaikyti ir išlikti toje realybėje, kuri jį supa ir kurioje jam tenka būti. Deja, labai dažnai ta realybė, kurią jam tenka ištirti, pažinti, išmokti joje išlikti būna toli gražu ne tokia jau saugi, draugiška ir lengvai suprantama. Joje gali būti juntama labai daug pavojų, nerimo, nesusipratimų ir priešiškumo. Pastovi dėmesio, saugumo, meilės, geranoriškumo ir gausos stoka palieka labai gilius pėdsakus žmogaus psichikoje, kurie įtakos ir suaugusio žmogaus gyvenimo kokybę.
Nepageidautinas nėštumas; aborto tikimybė; gili nuoskauda motinai ir/arba tėvui, kitiems artimiesiems; kiti bet kokią emocinę įkrovą turintys įvykiai ankstyvoje vaikystėje. Visi kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje patirti, išgyventi įvykiai įsirėžia giliai atmintyje, nes jie ten ir tada – žmogaus gyvenimo pačioje pradžioje – visi buvo labai svarbūs ir reikšmingi, nes pirmi!
Maža to, pirmaisiais savo gyvenimo metais mes visi be išimties privalome labai greitai ir labai daug ko išmokti. Pats priimtiniausias būdas mokytis kūdikystėje yra stebėti aplinką ir mėgdžioji kitus, perimant jų elgesio modelius ir pritaikant juos sau. Būtent tuo metu viskam reikia labai daug energijos išteklių, nes viskas vyksta pirmą kartą, greitai ir yra laba reikšminga ir hiperbolizuota.
Visą tai kiekvieno žmogaus psichika labai kruopščiai, sąžiningai ir detaliai viską kaupia savo pasąmonės archyvuose.Ankstyvoje vaikystėje susitvarkyti su tokiu gausiu informacijos ir įvykių srautu mažam vaikui yra gan sudėtinga, todėl mūsų psichika ateina mums į pagalbą ir sukuria taip vadinamas psichologinės gynybos mechanizmus.
Ir kadangi tiek pas mažus vaikus, tiek pas suaugusius neurotikus kūrybinis potencialas yra aktyvus ir dažnai naudojamas, jie šiuo instrumentu naudojasi išmaniai ir gan dažnai, apjungdami ir tobulindami šiuos gynybos mechanizmus ne tik visose gyvenimo sferose bet ir laba ilgą savo gyvenimo laiką.
Čia paminėsiu dažniausiai sutinkamus psichologinės gynybos mechanizmus:
Išstūmimas – tai nevalingas procesas, kurio metu problema išstumiama iš sąmonės į pasąmonę, bet nepanaikinama iš pačios psichikos. To pasekoje emocinė įtampa ir traumuojanti problematika išlieka ir daro įtaką organizmui. Prisiminimai apie vaikystėje patirtą reikšmingą skriaudą, kritiką, neigiamą įvertinimą, ignoravimą, kurios suaugęs žmogus nebeprisimena. Pats įvykis iš sąmoningos atminties gali būti išstumtas, o žmogus itin jautriai (neadekvačiai) gali sureaguoti į kokį nors pokštą, repliką ir t.t. Pvz.: Baimė viešai kalbėti, nes buvo kažkada sukritikuotas prieš klasę mokytojos.
Neigimas – nematau (atsisakau, “užmerkiu akis”) tai, ką mato kiti. Pvz.: Moteris, gyvenanti su smurtaujančiu vyru ir tikinti, kad jis pasiekeis.
Izoliacija – mechanizmas, kurio pagalba žmogus tarsi atskiria dalį savo asmeninės patirties, kuri yra nemaloni nepriimtina, nuo kitos dalies savęs, kurią sugeba priimti savyje. Pvz.: Tarkim, aršus aukštos moralės sergėtojas, kuris gali mušti savo nepaklusnų vaiką.
Regresija – tai perėjimas į daug paprastesnę primityvesnę funkcionavimo formą. Gyvenime galima dažnai sutikti žmonės, kurie renkasi vaikiškus elgesio modelius, kaip psichologinės adaptacijos visuomenėje būdus. Pvz.: atsakomybės uz savo priimtus veiksmus nebuvimas. Ryškus dabarties pavyzdys, tai klimpimas į neatsakingai imamų trumpalaikių paskolų liūną. Toks psichologinės gynybos mechanizmas būdingas isterinėms asmenybėms, nes vienas pagrindinių šių asmenybių bruožas yra infantilizmas. Sugrįžimas į vaikystę tokiai asmenybei yra norma. Ten tavimi pasirūpins tėtis, mama (valstybė, valdžia), žodžiu, kažkas didelis, galingas ir geras ateis ir išgelbės. Vienas išskirtiniausių šio mechanizmo bruožų yra noras labai stipriai supaprastinti supantį aplink pasaulį ir padaryti jį suprantamu.
Perkeliama agresija – daugelio psichologų nuomone, būtent čia glūdi psichosomatinių susirgimų priežastys. Tarsi neišgyventa, neišreikšta agresija perkeliama savo kūnui. Šis mechanizmas būdingas tyliems, droviems, depresyviems, bijantiems gyvenimo iššūkių žmonėms, kaip taisyklė, jaučiantiems perdėta atsakomybės jausmą už kitus. Pvz.: Nelaimingi atsitikimai, fiziniai sužalojimai, kurie nutinka visuomenės akyse geriems žmonėms.
Projekcija – labai dažnai asmeniui būdingi tiek teigiami, tiek neigiami bruožai ir charakteristikos perkeliamos kitam. Atsakomybės arba nepagrįstų lūkesčių perkėlimas kitam arba kituose įžvelgiami bruožai ir charakteristikos būdingos pačiam asmeniui. Pvz.: Tėvas nupirkęs sūnui “super duper” meškerę, apie kurią pats svajojo ilgą laiką, nuoširdžiai piktinasi, kad sūnus neturi kantrybės žvejoti.
Introjekcija – tai simbolinė žmogaus ar objekto internalizacija (įtraukimas į save), prijungimas svetimo “aš” arba svetimos aplinkos įkėlimas į save. Šis mechanizmas priešprieša projekcijai. Tam, kad išoriniai veiksniai nekeltų grėsmės juos įjungi į savo vertybių ir nuostatų sistemą. Pvz.: Tarkim, vietoje pagiežos ar agresijos kitų asmenų atžvilgiu destruktyvūs jausmai virsta savikritika ir savęs nuvertinimu.
Žinoma, didelis ačiū, šiems psichologinės gynybos mechanizmams, nes padėjo išlikti ten ir tada, tolimoje praeityje. Tačiau sutikite, kaina, kurią tenka mokėti čia ir dabar suaugusiam žmogui yra pernelyg didelė.
Tęsdamas naudotis vaikystėje išmoktais psichologinės gynybos būdais žmogus labai dažnai lieka tarsi savo asmeninio gyvenimo stebėtoju. Ne šeimininku, aktyvių dalyviu ir savo gyvenimo priežastimi, o disocijuotu pasyviu stebėtoju iš šalies. Užšaldęs savo jausmus ir emocijas, atsisakęs ir užrakinęs juos tolimoje vaikystėje, nes ten ir tada taip buvo saugiau ir priimtiniau, čia ir dabar jau ir užmiršo, kad gali būti tiesiog kitaip.

 Tęsinys…