Kaip išsklaidyti „miegančios gražuolės“ prakeiksmą (praktika)

Tęsinys. Pradžia
foto-illyuziya-vospriyatiya

 

 

 

 

Kiekvieno žmogaus asmeninėje istorijoje yra daugybė temų, kuriose dėl vienokių ar kitokių aplinkybių buvo pradėta naudotis psichologinės gynybos mechanizmais, sugalvoti reikiami elgesio modeliai ir reakcijos į atitinkamas situacijas.  Visų neprisiminsi, neatpažinsi ir net kažin ar reikia. Tačiau šiame savo straipsnyje siūlau susipažinti su, mano manymu, gan įdomiais atvejais iš savo asmeninės praktikos.
Integralinis neuroprogramavimas, tai autorinis prof. S.Kovaliovo metodas, kurį taikau savo konsultacijų metu dirbdama su klientais. Ne paslaptis, kad tas žmogus, kuris jau išdrįso kreiptis, tikisi rasti pačius svarbiausius sau atsakymus per patį trumpiausią laiką – tai suprantama, teisinga ir logiška.  Integralinis neuroprogramavimas (INP) kaip tik sukurtas ir puikiausiai veikia būtent tokiems tikslams.
Tačiau kaip ir kiekviename kūrybiniame procese, taip ir konsultacijų metu visad yra vienas reikšmingas niuansas – tai netikėtumų galimybė. Kartais (ir netgi labai dažnai) akmenukas gulintis ant tako, pažiūrėjus atidžiau, gali tapti tikru rieduliu, kuris visiškai užvėrė judėjimą į priekį. Ir problema ne tame, kad žmogus nemato “akmens ant kelio”, dažniausiai esmė glūdi tame, kad žmogus taip suaugo su tuo rieduliu per ilgą laiką, jog jam tai tapo norma.
Pirmoji istorija.
Teko man konsultuoti jauną nėščią moterį. Tame gyvenimo etape, kai mes kartu dirbome, ji domėjosi kitais savo gyvenimo aspektais, tad būtent apie jos nėštumą ir būsimą motinystę jokios kalbos nebuvo. Tačiau psichoterapijos procesui įpusėjus, tuomet kai kalba ėjo apie asmeninės istorijos patirtis, ji, tarsi tarp kitko užsiminė, jog visiškai nesuprantanti aplinkinių, kurie tik ir šneka koks reikšmingas ir svarbus jai turi būti nėštumas. Ji pati šito visiškai nesupranta, tiesiog daugiau diskomforto ir tiek. Aš savo užrašuose pasižymėjau šią svarbią repliką ir nusprendžiau sugrįžti prie šios temos, pasitaikius kitai progai.
Kitos sesijos metu kaip tik ir pasitaikė proga detaliau pasikalbėti apie patį nėštumą. Va čia manęs ir laukė tas anksčiau mano aprašytas reikšmingas niuansas, kai atrodo mažas akmenėlis, gulintis kelyje, gali virsti tikru rieduliu!
Į mano užduotą klausimą apie nėštumą klientė paprastai atsakė:
– Tai kad aš nesijaučiu esanti nėščia.
– Bet juk jūs esate nėščia, – nepasidaviau aš.
– Taip, tik jaučiuosi aš taip, tarsi apie tai žino tik mano kūnas, bet ne aš pati.
Aš dar kartą pasitikslinau ar jos atsakymas ir esama būsena tokioje situacijoje yra suvokiamos kaip problema, kurią verta išspręsti. Tik sulaukus teigiamo atsakymo iš klientės, mes kartu pradėjom gilintis į šią būseną detaliai ir iš pagrindų.
Dirbant su klientės socialinės panoramos psichogeografija aš paprašiau klientės rasti tą vietą kur ji bus maksimaliai atvira dialogui su savo pasąmone ir iškviesti tą dalį, kuri nieko nežino apie nėštumą. Pasirodė taip vadinama savarankiška asmenybės dalis (terminas dažniau naudojamas INP yra savarankiškas sąmonės vienetas – CEC– rus.k.) 4-5 metų pačios klientės kaip mergaitės projekcija – vaizdinys. Kai pradėjom kalbinti šią mergaitę, išsiaiškinome, jog ji nieko nenori žinoti apie šią klientės gyvenamą realybę (akivaizdi regresija kaip gynybos mechanizmas) ir jos nėštumą, nes labai bijo užaugti. Prasidėjo ilgas ir įdomus mergaitės įkalbinėjimo užaugti procesas. Kai buvo gautas jos sutikimas ir duota pakankamai resursų, mergaitė virto 12-13 metų paaugliu berniuku. (dar vienas gynybos mechanizmas –intojekcija). Ši projekcija- vaizdinys taip pat maištavo prieš realybę, bijojo augti ir atsakomybės, suaugusio žmogaus gyvenime. Teko perspręsti priimtą kadaise sprendimą- draudimą užaugti ir ribojantį įsitikinimą apie atsakomybės nepakeliamą naštą. Dėl esamo klientės nėštumo ir laikantis etinio kodekso normų visų aplinkybių, kurios ir lėmė štai tokį sudėtingą psichologinės gynybos mechanizmą, nesigilinome į konkrečias klientės asmeninės istorijos detales. Visi traumuojantys incidentai ir sudėtingos situacijos praeityje buvo išnagrinėti disocijuotai (žiūrint į save iš šalies) pačiu delikačiausiu būdu, be gilių asocijuotų išgyvenimų.
Ir tik po to, pagaliau, klientė pamatė projekciją savęs – jaunos moters, su kuria verta susitapatinti iš naujo. Po susitapatinimo klientė susijaudino ir apsiverkė, tik priežastis šio emocinio proveržio buvo nauji, švelnūs iki šiol nepatirti nuostabūs ir gilūs potyriai.

Pasidalinau būtent šiuo pavyzdžiu iš praktikos, nes jis labai vaizdžiai parodo, kad mes visi, labai dažnai ignoruojame pasąmonės siunčiamus mums signalus tiek iš išorės (bendraudami su žmonėmis, girdėdami užuominas, kurios atliepia mumyse), tiek ir  vidinius. Mūsų kūnas mums niekada nemeluoja ir kalbasi su mumis pastoviai, tik mes patys savęs nebemokame ir nebenorime klausyti ir išgirsti.

04063_fall_coming_like_three_sisters
Antras pavyzdys, taip pat iškilo gan netikėtai, konsultacijos metu su jauna moterimi, 1,5 metų berniuko mama. Pati moteris prisipažino, kad netgi šiek tiek pavydi savo vyrui (berniuko tėvui) santykių artumo su sūnumi. Kadangi ši situacija buvo tiesiogiai susijusi su klientės užklausa apie santykius šeimoje ir įtakojo visą šeimos sistemos struktūrą, aš paprašiau detaliau papasakoti situaciją.

Svarbu žinoti tai, kad jeigu moteris, būdama motina, negali, nesugeba jausti reikiamo ryšio su savo vaiku, tai gresia labai rimtomis pasekmėmis visiems šeimos nariams ir pačiai šeimai, kaip sistemai.
Tarkim, vaikui gali pasireikšti nepakankamai mylimo vaiko sindromas, ko pasekoje suaugęs žmogus gali nemokėti mylėti ir/ar išvis būti artimuose santykiuose.
Pačiai motinai – čia pat tykojanti depresija.
Visai šeimai, kaip sistemai svarbiausia yra išlikti bet kokia kaina – netgi beatodairiškai paaukojant atskiro šeimos nario sveikata ir/ar gerove.
Moteris prisipažino, kad nejaučia ryšio tarp savęs ir sūnaus ir tai ją labai skaudina. O ir vaiko elgesys tai puikiai demonstruoja, nes berniukas kur kas mieliau ir noriai kvailioja ir išdykauja su tėčiu, o pas mamą eina ne taip noriai.
Kai aš paklausiau klientės:
– Kokia mama pati save matote, kokia norite tapti ir būti?
Prisipažinsiu, savo pačios nuostabai, susidūriau su visiškai neįtikėta kliūtimi, nes šis mano paprastas klausimas klientei ir tapo tuo kertiniu rieduliu, ant jos gyvenimo kelio. Ji supratimo neturėjo kokia mama nori būti. Jauna moteris išvis nesusimąstė kokį motinos įvaizdis ir elgesio modelį norėtų pati realizuoti. Ji žinojo tik vieną:
– Aš nenoriu būti panašia į savo motiną!- griežtai atsakė ji.
Kadangi klientės užklausa buvo tiesiogiai susijusi su santykiais šeimoje, mes pradėjome dirbti nedelsiant. Pirmą ką mes padarėm, dirbdamos su asmenine klientės istorija ir savarankiškomis asmenybės dalimis, tai panaikinome draudimą užaugti pačiai klientei. Antrą, jau namuose kaip namų darbus, daviau jai užduotį – rasti ir/ar priderinti sau detalų modelį, kokia mama ji nori tapti ir pasirengus būti savo sūnui. Trečia ką mes padarėme su ja, tai jau kitos sesijos metu pradėjome vesti derybas su jos vidiniu Vaiku, vidiniu Tėvu (tai ne vyriška giminė, o apibendrintas tėvystės modelis) ir vidiniu Suaugusiu. Būtent šiame kontekste klientės socialinėje panoramoje išsirutuliavo ištisa drama, nes vidinis Vaikas tiek laiko buvęs be reikiamo jam dėmesio reikalavo labai daug išteklių (resursų) t.y. dėmesio, saugumo jausmo, meilės ir t.t., nes nuoskaudoms ir maištui, rodės, nebus galo. Vidinis Tėvas iš pat pradžių buvo labai kritiškai nusiteikęs savo naujojo įvaizdžio atžvilgiu, bet pamažu transformavosi ir virto besąlygiškai mylinčiu ir kantriu. Vidinis Suaugęs iš pat pradžių buvo paliegęs ir silpnas, tačiau galiausiai ir jam klientė skyrė deramą dėmesį, o kai įjungę į savo bendrą veiklos sistemą, jis tapo pilnaverčiu sistemos nariu.
Ir visas šis sudėtingas darbas labai greitai davė savo rezultatus, nes kaip pati klientė vėliau pasakojo, jau tą patį vakarą, po mūsų konsultacijos, berniukas visą laiką buvo šalia mamos kaip priklijuotas. Ir netgi galiausiai užmigo šalia mamos prisispaudęs prie jos šono.

Visi mes “gimę iš vaikystės” ir kiekviename iš mūsų, nesvarbu kad ir kiek metų mes turime, gyvena vidinis Vaikas, kuriam labai reikia mūsų palaikymo ir meilės, griežtas vidinis Tėvas, kuris linkęs kritkuoti ir kontroliuoti visus ir viską ir keistas vidinis suaugęs, kuris dažniausiai toks užguitas, nedrąsus ir neprisitaikęs prie realybės, jog jo tiesiogines funkcijas perima tie du kiti. Psichoterapijos ir koučingo konsultacijų užduotis ir yra leisti šioms trims kiekvieno žmogaus ego būsenoms rasti naujus, atitinkančius realybę, tarpusavio bendravimo būdus, kurie leis pačiam žmogui gyventi darnoje su savimi ir sukurs naują gyvenimo kokybę sociume.
Integralinio neuroprogramavimo metodas, jo unikalūs sisteminiai algoritmai leidžia pačiu veiksmingiausiu ir greičiausiu būdu “pažadinti” kiekvienam žmoguje “miegančią gražuolę”, tačiau būtina viena labai svarbi sąlyga – tuo “pabudimu” turi būti suinteresuotas pats klientas. Tik tuomet, dirbant komandoje su specialistu, įmanomos dažnai stulbinančios patį klientą įžvalgos ir pokyčiai, kurie pranoksta lūkesčius. Todėl, kad kiekvieno kliento asmeninė istorija, tai tarsi kupina nuostabios patirties knyga, kuri kantriai laukia, jog pats autorius ją pagaliau atsiverstų ir perimtų visą turtingą patirtį, kurią jis sukaupė per ištisus metus.