Ir dar kartą apie konsultacijų eigą.


– Galite įsivaizduoti gabų muzikantą, kuris atlieka puikų kūrinį nesuderintu muzikos instrumentu?

Man irgi sunku būtų apsakyti ir atpasakoti savo jausmus ir mintis, jeigu tektų tai išgirsti. Tačiau, paskutiniu laiku vis dažniau pagaunu save būtent taip jaučiantis, kai tenka komentuoti ir atsakinėti viešoje erdvėje užvestose temose apie terapiją ir individualias konsultacijas.
Nežinau kodėl, bet kritiškai nusiteikusių žmonių, kurie atmeta bet kokias galimybės išspręsti savo problemas specialistų pagalba labai daug ir jie garsiai, aktyviai reiškiasi.
Gal tikrai žmonės labai daug skaito (nes knygų, straipsnių ir video medžiagos labai daug ir lengvai pasiekiami visur), atvirai diskutuoja psichologinėmis temomis viešoje erdvėje ir tai tampa pakankamai kasdieniškos ir įprastos temos, kuriose kiekvienas turi savo nuomones ir žino ką pasakyti. Bet profesionalia, veiksminga ir tikslinga pagalba, tai neverta vadinti.
Liūdna skaityti komentarus apie tai, kad pagalbos sunku sulaukti, paslaugos brangios ir/ar išvis kainuoja. Čia pat antrinama, kad nėra gerų specialistų.

Tačiau aš noriu sugrįžti prie savo klausimo, kurį uždaviau pačioje pradžioje. Pasinaudoti juo kaip metafora, padėsiančia įnešti bent šiek tiek aiškumo tiems, kurie niekada nebandė konsultuotis individualiai, tačiau jau žino, kad naudos iš terapijos mažai.

Įsivaizduokite, kad psichoteapeutas (specialistas) – tai instrumentų derintojas, muzikantas – klientas, instrumentas – tai kliento gyvenimas, o kūrinys, tai kliento gyvenimo istorija (turinys). Terapijos proceso tikslas- suderinti instrumentą, kad atliekamas kūrinys vėl skambėtų. Muzikantas galėtų mėgautis savo profesionalumu.

 Vadinasi, problema – instrumentas išsiderino. Tai, va:

Psichoterapijos procesas priklauso nuo specialisto kompetencijos, profesionalumo, jo taikomų praktikoje metodų, paties specialisto gebėjimo būti darnoje su klientu ir t.t.
Psichoterapijos procesas visad reikalauja laiko, pastangų, tęstinumo, pasitikėjimo, atvirumo, nuoširdumo ir suinteresuotumo iš kliento pusės.
Psichoterapijos procesas, tai darbas poroje, kur viskas vyksta tiesiog čia, tiesiog dabar, visos emocijos, pojūčiai, išgyvenimai ir būsenos tikros, gyvos ir puikiai juntamos.
Psichoterapijos procesas, tai ne pokalbis su geriausiu draugu prie kavos arba arbatos puodelio – tai tikslinga veikla, turinti savo prasmę, eigą, tempą ir rezultatą.
Psichoterapija, tai ne patarimų davimas, pataikavimas, guodimas, raminimas. Kartais tai labai skausmingas, nemalonus, nepatogus prosesas, kuris būtinas, kad susidariusi situacija pasikeistų ir išsisemtų (būtų užbaigta) galutinai. Arba konkreti gili analizė ir atsakymai į nepatogius klausimus.

Ir dar noriu atkreipti į viena labai gajų mitą: kai terapija bus baigta žmogus gyvens ilgai ir laimingai ir daugiau gyvenime jokių problemų neturės.

Visiška nesąmonė!

Žmogus ir toliau gyvens taip kaip gyveno. Abejodamas, klysdamas, bijodamas, pykdamas ir t.t. Vienas reikšmigas skirtumas tai, kad jis bus išmokęs atpažinti ir tvarkytis savarankiškai su iškilusiais uždaviniais pats. O jeigu ne, tuomet laikas prisiminti, kad psicho higiena yra tokia pat svarbi kaip ir kūno higiena. Švara reikalinga ne tik kūnui, bet ir psichikai taip pat kasdien ir visad.

Kaip gera, kad yra tokios knygos

knyga apie SM


Kartą, kai dar buvau paauglė, per vasaros atostogas svečiavausi pas draugę sodyboje. Ten nors prabudau ankstų rytą, keltis visai nesinorėjo, todėl pradėjau dairytis kuo užsiimti. Man pasisekė, ant spintelės prie lovos radau knygą. Ji buvo nedidelio formato ir tamsiu viršeliu. Atsivertus perskaičiau pavadinimą: „Knyga apie San Mikelę“ ir leidimo metus 1939 m.
Pradėjau skaityti ir … panirau į nuostabią kelionę…
Tačiau viešnagė baigėsi ir per visos dienos įvykių gausą užmiršau savo draugės paprašti paskolinti paskaityti tą knygą. Bet juk procesas jau buvo prasidėjęs.
Po kiek laiko namuose teko tvarkyti knygas ir savo nuostabai radau „Knygą apie San Mikelę“ mūsų namų bibliotekoje. Aišku leidimas 1972 m., knyga ne tokia vintažinė kaip pas draugę, bet turinys juk tas pats.
Pradėjau skaityti iš naujo ir paskendau šiltoje Kaprio salos saulėje ir istorijoje, kurią pasakojo autorius.
Viskas ką išties myliu sutilpo į šią knygą ir istorija, ir gyvūnai, ir mistika, ir svajonės įgyvendinimas, ir gydytojo prisiminimai…
… Išties, yra gyvenime įvykiai, žmonės, knygos, kurios atliepia iki sielos gelmių, kurios tampa tavo paties dalimi.


20140418_093028


Kai 1994 metais rinkausi pirmąją kelionę į užsienį – aš tikrai žinojau, kad važiuosiu į Kaprio salą.
Nuvažiavau ir aišku labai nusivyliau, nes man nepasisekė taip kaip knygos herojui. Mane pasitiko turistų pamėgta vieta, su visais turistų lankytinų vietų privalumai, tik be jokio intymumo ir romantikos, kuria dvelkė knygos puslapiai.

Tačiau aš tapau ir esu žmogumi, kuris labai mėgsta savo darbą, kuris vis dar tiki stebuklais ir minties galia, kuris be galo myli šunis ir turi galimybę nuvykti į Kaprio salą.
Aš turiu knygą, kuri lydi mane per gyvenimą ir yra išminties ir įkvėpimo vienas iš šaltinių.
O Jūs ar turite tokią knygą?

P.s. ir aš vis dar tęsiu, branginu ir puoselėju daraugystę su ta drauge, kurios sodyboje atradau SAVO knygą!

Pirmi keturi informacijos apdorojimo lygiai

naure

Šiuolaikiniame pasaulyje labai daug informacijos, ji tokia įvairi ir jos visur pilną. Susigaudyti informacijos srautuose, jos teikiama nauda, išmokti tinkamai pasinaudoti ir/ar naudotis gan sudėtinga, bet labai svarbu.
Aš gi siūlau savo skaitytojui pabandyti sutelkti dėmesį į kitą pusę, tai yra kaip gaunamą informaciją iš aplinkos apdoroja ir ja geba naudotis pats vartotojas.
Esu ne tik individualaus koučingo specialistė ir konsultantė, bet ir Integralinio neuroprogramavimo autorinio prof. S.Kovaliovo psichoterapijos metodo sertifikuota specialistė ir supervizorė Lietuvoje.
Tad kalbėsiu tik apie tai, kuo pati domiuosi ir kokias įžvalgas pati padariau. iš savo sukauptos asmeninės patirties galiu pasidalinti, jog tiek seminarų dalyviai, tiek individualių koučingo sesijų klientai gaunamą informaciją apdoroja ir ja naudojasi labai panašiai, todėl pabandysiu ją susisteminti.
Išskirčiau keturis pagrindinius gaunamos informacijos apdorojimo lygius:
 Nulinis lygis – kai žmogus atmeta, neigia išgirstą informaciją, nes ji jam nepatogi ir kelia sumaištį jo mintyse ir vertinimo (tai net ne vertybių, o vertinimo) sistemoje. Daugelis ir lieka šiame informacijos apdorojimo lygyje visą savo gyvenimą. Iš jų dažniausiai girdimi teiginiai yra: “ Tai nesąmonė”, “Nieko negalima pakeisti”, “Žmonės nesikeičia” ir .t.t.
Pirmasis lygis – kuomet žmogui pavyksta per asmeninę patirtį susidurti su neišreikštos ir neapčiuopiamos realybės pasireiškimu. Tai pirmos, pačiam žmogui labai svarbios ir reikšmingos įžvalgos ir rasti atsakymai į klausimus, kuriuos sau yra uždavęs. Žmogus patiria ištisą virtinę naujų potyrių ir jausmų, kurie tarsi aidas atliepia jo viduje. Tuomet užgimsta veržlus ketinimas išsiaiškinti visas esamas priežastis ir tuoj pat, nedelsiant, atsikratyti tokio įprasto ir jau spėjusio įgrysti diskomforto jausmo, baimės, kaltės ir t.t.
Šiame lygyje žmogus iš vienos iliuzijos pasineria į naująją (aš jau sužinojau tiesą, dabar laikas sužinoti tiesą ir tau) labai dažnai mato tik pačia problemą ir jos mastą, o ne sprendimus. Ir patys pradeda vos ne asmeninius “kryžiaus žygius” su savo artimiausia aplinka. Visi tiek, kurie nori patarti, padėti suaugusiam vaikui, vyrui, mamai, draugei ir t.t. išspręsti jų problemas. Visų šitų ketinimų esmė yra noras kontroliuoti aplinką ir kitus; vienos “stebuklingos piliulės pagalba” arba “stebuklingos lazdelės mostu” padaryti savo aplinką paklusnią, jaukią ir saugią sau.
Antrasis lygis – tai atsigręžimas į save, savo asmeninę istoriją ir priežasčių (kodėl aš, kodėl su manimi) paieškos. Šiame informacijos apdorojimo lygyje esantys žmonės yra aktyvūs seminarų dalyviai ir individualų sesijų klientai. Jie nori žinoti, suprasti, išsiaiškinti, pasikeisti. Čia jau atsiranda vietos tikslams ir sprendimo būdams. Galimi aišku ir fanatizmo atvejai, kai kyla poreikis rasti bendraminčių ir būtinai pasidalinti su kitais savo įsisavinta informacija. Tačiau reikšmingi asmeniniai pokyčiai dažniausiai leidžia suprasti, jog šiuo kelių gali eiti tik individualiai ir dažniausiai vienas. Šiame etape atsiranda aiškiai suvokiamos gėrio ir blogio ribos. Kyla asmeninė dilema eiti toliau ir būti ištikimu sau, ar likti ištikimu sistemai, giminei, šeimai.
Trečiasis lygis – vidinių transformacijų pradžia ir esamų visatos dėsnių kaip duotybės priėmimas. Tik šiame etape prasideda vertybių sistemos kokybiniai pokyčiai ir išjaustas (kitų, gyvenimo, aplinkos) kontrolės atsisakymas. Atpuola poreikis ginčytis ir įrodinėti,  atsiranda tarnystės, pašaukimo, paskirties poreikis.
Tai tik pirmieji keturi informacijos apdorojimo lygiai, tikiu, kad jų yra kur kas daugiau. Tačiau aš esu linkus dalintis tuo, ką pati išgyvenu ir patiriu. Tad šiam kartui tiek.  

Kaip išsklaidyti „miegančios gražuolės“ prakeiksmą (praktika)

Tęsinys. Pradžia
foto-illyuziya-vospriyatiya

 

 

 

 

Kiekvieno žmogaus asmeninėje istorijoje yra daugybė temų, kuriose dėl vienokių ar kitokių aplinkybių buvo pradėta naudotis psichologinės gynybos mechanizmais, sugalvoti reikiami elgesio modeliai ir reakcijos į atitinkamas situacijas.  Visų neprisiminsi, neatpažinsi ir net kažin ar reikia. Tačiau šiame savo straipsnyje siūlau susipažinti su, mano manymu, gan įdomiais atvejais iš savo asmeninės praktikos.
Integralinis neuroprogramavimas, tai autorinis prof. S.Kovaliovo metodas, kurį taikau savo konsultacijų metu dirbdama su klientais. Ne paslaptis, kad tas žmogus, kuris jau išdrįso kreiptis, tikisi rasti pačius svarbiausius sau atsakymus per patį trumpiausią laiką – tai suprantama, teisinga ir logiška.  Integralinis neuroprogramavimas (INP) kaip tik sukurtas ir puikiausiai veikia būtent tokiems tikslams.
Tačiau kaip ir kiekviename kūrybiniame procese, taip ir konsultacijų metu visad yra vienas reikšmingas niuansas – tai netikėtumų galimybė. Kartais (ir netgi labai dažnai) akmenukas gulintis ant tako, pažiūrėjus atidžiau, gali tapti tikru rieduliu, kuris visiškai užvėrė judėjimą į priekį. Ir problema ne tame, kad žmogus nemato “akmens ant kelio”, dažniausiai esmė glūdi tame, kad žmogus taip suaugo su tuo rieduliu per ilgą laiką, jog jam tai tapo norma.
Pirmoji istorija.
Teko man konsultuoti jauną nėščią moterį. Tame gyvenimo etape, kai mes kartu dirbome, ji domėjosi kitais savo gyvenimo aspektais, tad būtent apie jos nėštumą ir būsimą motinystę jokios kalbos nebuvo. Tačiau psichoterapijos procesui įpusėjus, tuomet kai kalba ėjo apie asmeninės istorijos patirtis, ji, tarsi tarp kitko užsiminė, jog visiškai nesuprantanti aplinkinių, kurie tik ir šneka koks reikšmingas ir svarbus jai turi būti nėštumas. Ji pati šito visiškai nesupranta, tiesiog daugiau diskomforto ir tiek. Aš savo užrašuose pasižymėjau šią svarbią repliką ir nusprendžiau sugrįžti prie šios temos, pasitaikius kitai progai.
Kitos sesijos metu kaip tik ir pasitaikė proga detaliau pasikalbėti apie patį nėštumą. Va čia manęs ir laukė tas anksčiau mano aprašytas reikšmingas niuansas, kai atrodo mažas akmenėlis, gulintis kelyje, gali virsti tikru rieduliu!
Į mano užduotą klausimą apie nėštumą klientė paprastai atsakė:
– Tai kad aš nesijaučiu esanti nėščia.
– Bet juk jūs esate nėščia, – nepasidaviau aš.
– Taip, tik jaučiuosi aš taip, tarsi apie tai žino tik mano kūnas, bet ne aš pati.
Aš dar kartą pasitikslinau ar jos atsakymas ir esama būsena tokioje situacijoje yra suvokiamos kaip problema, kurią verta išspręsti. Tik sulaukus teigiamo atsakymo iš klientės, mes kartu pradėjom gilintis į šią būseną detaliai ir iš pagrindų.
Dirbant su klientės socialinės panoramos psichogeografija aš paprašiau klientės rasti tą vietą kur ji bus maksimaliai atvira dialogui su savo pasąmone ir iškviesti tą dalį, kuri nieko nežino apie nėštumą. Pasirodė taip vadinama savarankiška asmenybės dalis (terminas dažniau naudojamas INP yra savarankiškas sąmonės vienetas – CEC– rus.k.) 4-5 metų pačios klientės kaip mergaitės projekcija – vaizdinys. Kai pradėjom kalbinti šią mergaitę, išsiaiškinome, jog ji nieko nenori žinoti apie šią klientės gyvenamą realybę (akivaizdi regresija kaip gynybos mechanizmas) ir jos nėštumą, nes labai bijo užaugti. Prasidėjo ilgas ir įdomus mergaitės įkalbinėjimo užaugti procesas. Kai buvo gautas jos sutikimas ir duota pakankamai resursų, mergaitė virto 12-13 metų paaugliu berniuku. (dar vienas gynybos mechanizmas –intojekcija). Ši projekcija- vaizdinys taip pat maištavo prieš realybę, bijojo augti ir atsakomybės, suaugusio žmogaus gyvenime. Teko perspręsti priimtą kadaise sprendimą- draudimą užaugti ir ribojantį įsitikinimą apie atsakomybės nepakeliamą naštą. Dėl esamo klientės nėštumo ir laikantis etinio kodekso normų visų aplinkybių, kurios ir lėmė štai tokį sudėtingą psichologinės gynybos mechanizmą, nesigilinome į konkrečias klientės asmeninės istorijos detales. Visi traumuojantys incidentai ir sudėtingos situacijos praeityje buvo išnagrinėti disocijuotai (žiūrint į save iš šalies) pačiu delikačiausiu būdu, be gilių asocijuotų išgyvenimų.
Ir tik po to, pagaliau, klientė pamatė projekciją savęs – jaunos moters, su kuria verta susitapatinti iš naujo. Po susitapatinimo klientė susijaudino ir apsiverkė, tik priežastis šio emocinio proveržio buvo nauji, švelnūs iki šiol nepatirti nuostabūs ir gilūs potyriai.

Pasidalinau būtent šiuo pavyzdžiu iš praktikos, nes jis labai vaizdžiai parodo, kad mes visi, labai dažnai ignoruojame pasąmonės siunčiamus mums signalus tiek iš išorės (bendraudami su žmonėmis, girdėdami užuominas, kurios atliepia mumyse), tiek ir  vidinius. Mūsų kūnas mums niekada nemeluoja ir kalbasi su mumis pastoviai, tik mes patys savęs nebemokame ir nebenorime klausyti ir išgirsti.

04063_fall_coming_like_three_sisters
Antras pavyzdys, taip pat iškilo gan netikėtai, konsultacijos metu su jauna moterimi, 1,5 metų berniuko mama. Pati moteris prisipažino, kad netgi šiek tiek pavydi savo vyrui (berniuko tėvui) santykių artumo su sūnumi. Kadangi ši situacija buvo tiesiogiai susijusi su klientės užklausa apie santykius šeimoje ir įtakojo visą šeimos sistemos struktūrą, aš paprašiau detaliau papasakoti situaciją.

Svarbu žinoti tai, kad jeigu moteris, būdama motina, negali, nesugeba jausti reikiamo ryšio su savo vaiku, tai gresia labai rimtomis pasekmėmis visiems šeimos nariams ir pačiai šeimai, kaip sistemai.
Tarkim, vaikui gali pasireikšti nepakankamai mylimo vaiko sindromas, ko pasekoje suaugęs žmogus gali nemokėti mylėti ir/ar išvis būti artimuose santykiuose.
Pačiai motinai – čia pat tykojanti depresija.
Visai šeimai, kaip sistemai svarbiausia yra išlikti bet kokia kaina – netgi beatodairiškai paaukojant atskiro šeimos nario sveikata ir/ar gerove.
Moteris prisipažino, kad nejaučia ryšio tarp savęs ir sūnaus ir tai ją labai skaudina. O ir vaiko elgesys tai puikiai demonstruoja, nes berniukas kur kas mieliau ir noriai kvailioja ir išdykauja su tėčiu, o pas mamą eina ne taip noriai.
Kai aš paklausiau klientės:
– Kokia mama pati save matote, kokia norite tapti ir būti?
Prisipažinsiu, savo pačios nuostabai, susidūriau su visiškai neįtikėta kliūtimi, nes šis mano paprastas klausimas klientei ir tapo tuo kertiniu rieduliu, ant jos gyvenimo kelio. Ji supratimo neturėjo kokia mama nori būti. Jauna moteris išvis nesusimąstė kokį motinos įvaizdis ir elgesio modelį norėtų pati realizuoti. Ji žinojo tik vieną:
– Aš nenoriu būti panašia į savo motiną!- griežtai atsakė ji.
Kadangi klientės užklausa buvo tiesiogiai susijusi su santykiais šeimoje, mes pradėjome dirbti nedelsiant. Pirmą ką mes padarėm, dirbdamos su asmenine klientės istorija ir savarankiškomis asmenybės dalimis, tai panaikinome draudimą užaugti pačiai klientei. Antrą, jau namuose kaip namų darbus, daviau jai užduotį – rasti ir/ar priderinti sau detalų modelį, kokia mama ji nori tapti ir pasirengus būti savo sūnui. Trečia ką mes padarėme su ja, tai jau kitos sesijos metu pradėjome vesti derybas su jos vidiniu Vaiku, vidiniu Tėvu (tai ne vyriška giminė, o apibendrintas tėvystės modelis) ir vidiniu Suaugusiu. Būtent šiame kontekste klientės socialinėje panoramoje išsirutuliavo ištisa drama, nes vidinis Vaikas tiek laiko buvęs be reikiamo jam dėmesio reikalavo labai daug išteklių (resursų) t.y. dėmesio, saugumo jausmo, meilės ir t.t., nes nuoskaudoms ir maištui, rodės, nebus galo. Vidinis Tėvas iš pat pradžių buvo labai kritiškai nusiteikęs savo naujojo įvaizdžio atžvilgiu, bet pamažu transformavosi ir virto besąlygiškai mylinčiu ir kantriu. Vidinis Suaugęs iš pat pradžių buvo paliegęs ir silpnas, tačiau galiausiai ir jam klientė skyrė deramą dėmesį, o kai įjungę į savo bendrą veiklos sistemą, jis tapo pilnaverčiu sistemos nariu.
Ir visas šis sudėtingas darbas labai greitai davė savo rezultatus, nes kaip pati klientė vėliau pasakojo, jau tą patį vakarą, po mūsų konsultacijos, berniukas visą laiką buvo šalia mamos kaip priklijuotas. Ir netgi galiausiai užmigo šalia mamos prisispaudęs prie jos šono.

Visi mes “gimę iš vaikystės” ir kiekviename iš mūsų, nesvarbu kad ir kiek metų mes turime, gyvena vidinis Vaikas, kuriam labai reikia mūsų palaikymo ir meilės, griežtas vidinis Tėvas, kuris linkęs kritkuoti ir kontroliuoti visus ir viską ir keistas vidinis suaugęs, kuris dažniausiai toks užguitas, nedrąsus ir neprisitaikęs prie realybės, jog jo tiesiogines funkcijas perima tie du kiti. Psichoterapijos ir koučingo konsultacijų užduotis ir yra leisti šioms trims kiekvieno žmogaus ego būsenoms rasti naujus, atitinkančius realybę, tarpusavio bendravimo būdus, kurie leis pačiam žmogui gyventi darnoje su savimi ir sukurs naują gyvenimo kokybę sociume.
Integralinio neuroprogramavimo metodas, jo unikalūs sisteminiai algoritmai leidžia pačiu veiksmingiausiu ir greičiausiu būdu “pažadinti” kiekvienam žmoguje “miegančią gražuolę”, tačiau būtina viena labai svarbi sąlyga – tuo “pabudimu” turi būti suinteresuotas pats klientas. Tik tuomet, dirbant komandoje su specialistu, įmanomos dažnai stulbinančios patį klientą įžvalgos ir pokyčiai, kurie pranoksta lūkesčius. Todėl, kad kiekvieno kliento asmeninė istorija, tai tarsi kupina nuostabios patirties knyga, kuri kantriai laukia, jog pats autorius ją pagaliau atsiverstų ir perimtų visą turtingą patirtį, kurią jis sukaupė per ištisus metus.

 

Kaip išsklaidyti „miegančios gražuolės“ prakeiksmą (Įvadas, teorinė dalis)

sleeping_beauty_by_abigaillarson-d6pj6ni

Yra kelios “Miegančios gražuolės” pasakos versijos. Pavyzdžiui, XVII amžiaus pradžioje italų didikas Džambatista Bazilė išleido savąją „Miegančiosios gražuolės“ versiją. Joje gražuolė Talija įsidūrė pirštą, užmigo, o kai atsibudo, sužinojo, kad yra ne tik vedusio karaliaus aistros objektu, bet ir dvynių motina. Skaitant pasaką, nepalieka įspūdis, jog visoje šių audringų įvykių sekoje,kurią išgyvena gražuolė Talija, ji pati išlieka kažkokia atsiribojusi ir pasyvi. Tarsi, ją pakėlė, o pažadinti užmiršo…
Ši gal kiek nejauki metafora iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai. Tačiau toks – pasyviai atsiribojęs nuo asmeninio gyvenimo įvykių įvaizdis – labai dažnai sutinkamas klientų konsultacijų metu.
Paaiškinsiu savo mintį detaliau. Gimęs kūdikis privalo prisitaikyti ir išlikti toje realybėje, kuri jį supa ir kurioje jam tenka būti. Deja, labai dažnai ta realybė, kurią jam tenka ištirti, pažinti, išmokti joje išlikti būna toli gražu ne tokia jau saugi, draugiška ir lengvai suprantama. Joje gali būti juntama labai daug pavojų, nerimo, nesusipratimų ir priešiškumo. Pastovi dėmesio, saugumo, meilės, geranoriškumo ir gausos stoka palieka labai gilius pėdsakus žmogaus psichikoje, kurie įtakos ir suaugusio žmogaus gyvenimo kokybę.
Nepageidautinas nėštumas; aborto tikimybė; gili nuoskauda motinai ir/arba tėvui, kitiems artimiesiems; kiti bet kokią emocinę įkrovą turintys įvykiai ankstyvoje vaikystėje. Visi kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje patirti, išgyventi įvykiai įsirėžia giliai atmintyje, nes jie ten ir tada – žmogaus gyvenimo pačioje pradžioje – visi buvo labai svarbūs ir reikšmingi, nes pirmi!
Maža to, pirmaisiais savo gyvenimo metais mes visi be išimties privalome labai greitai ir labai daug ko išmokti. Pats priimtiniausias būdas mokytis kūdikystėje yra stebėti aplinką ir mėgdžioji kitus, perimant jų elgesio modelius ir pritaikant juos sau. Būtent tuo metu viskam reikia labai daug energijos išteklių, nes viskas vyksta pirmą kartą, greitai ir yra laba reikšminga ir hiperbolizuota.
Visą tai kiekvieno žmogaus psichika labai kruopščiai, sąžiningai ir detaliai viską kaupia savo pasąmonės archyvuose.Ankstyvoje vaikystėje susitvarkyti su tokiu gausiu informacijos ir įvykių srautu mažam vaikui yra gan sudėtinga, todėl mūsų psichika ateina mums į pagalbą ir sukuria taip vadinamas psichologinės gynybos mechanizmus.
Ir kadangi tiek pas mažus vaikus, tiek pas suaugusius neurotikus kūrybinis potencialas yra aktyvus ir dažnai naudojamas, jie šiuo instrumentu naudojasi išmaniai ir gan dažnai, apjungdami ir tobulindami šiuos gynybos mechanizmus ne tik visose gyvenimo sferose bet ir laba ilgą savo gyvenimo laiką.
Čia paminėsiu dažniausiai sutinkamus psichologinės gynybos mechanizmus:
Išstūmimas – tai nevalingas procesas, kurio metu problema išstumiama iš sąmonės į pasąmonę, bet nepanaikinama iš pačios psichikos. To pasekoje emocinė įtampa ir traumuojanti problematika išlieka ir daro įtaką organizmui. Prisiminimai apie vaikystėje patirtą reikšmingą skriaudą, kritiką, neigiamą įvertinimą, ignoravimą, kurios suaugęs žmogus nebeprisimena. Pats įvykis iš sąmoningos atminties gali būti išstumtas, o žmogus itin jautriai (neadekvačiai) gali sureaguoti į kokį nors pokštą, repliką ir t.t. Pvz.: Baimė viešai kalbėti, nes buvo kažkada sukritikuotas prieš klasę mokytojos.
Neigimas – nematau (atsisakau, “užmerkiu akis”) tai, ką mato kiti. Pvz.: Moteris, gyvenanti su smurtaujančiu vyru ir tikinti, kad jis pasiekeis.
Izoliacija – mechanizmas, kurio pagalba žmogus tarsi atskiria dalį savo asmeninės patirties, kuri yra nemaloni nepriimtina, nuo kitos dalies savęs, kurią sugeba priimti savyje. Pvz.: Tarkim, aršus aukštos moralės sergėtojas, kuris gali mušti savo nepaklusnų vaiką.
Regresija – tai perėjimas į daug paprastesnę primityvesnę funkcionavimo formą. Gyvenime galima dažnai sutikti žmonės, kurie renkasi vaikiškus elgesio modelius, kaip psichologinės adaptacijos visuomenėje būdus. Pvz.: atsakomybės uz savo priimtus veiksmus nebuvimas. Ryškus dabarties pavyzdys, tai klimpimas į neatsakingai imamų trumpalaikių paskolų liūną. Toks psichologinės gynybos mechanizmas būdingas isterinėms asmenybėms, nes vienas pagrindinių šių asmenybių bruožas yra infantilizmas. Sugrįžimas į vaikystę tokiai asmenybei yra norma. Ten tavimi pasirūpins tėtis, mama (valstybė, valdžia), žodžiu, kažkas didelis, galingas ir geras ateis ir išgelbės. Vienas išskirtiniausių šio mechanizmo bruožų yra noras labai stipriai supaprastinti supantį aplink pasaulį ir padaryti jį suprantamu.
Perkeliama agresija – daugelio psichologų nuomone, būtent čia glūdi psichosomatinių susirgimų priežastys. Tarsi neišgyventa, neišreikšta agresija perkeliama savo kūnui. Šis mechanizmas būdingas tyliems, droviems, depresyviems, bijantiems gyvenimo iššūkių žmonėms, kaip taisyklė, jaučiantiems perdėta atsakomybės jausmą už kitus. Pvz.: Nelaimingi atsitikimai, fiziniai sužalojimai, kurie nutinka visuomenės akyse geriems žmonėms.
Projekcija – labai dažnai asmeniui būdingi tiek teigiami, tiek neigiami bruožai ir charakteristikos perkeliamos kitam. Atsakomybės arba nepagrįstų lūkesčių perkėlimas kitam arba kituose įžvelgiami bruožai ir charakteristikos būdingos pačiam asmeniui. Pvz.: Tėvas nupirkęs sūnui “super duper” meškerę, apie kurią pats svajojo ilgą laiką, nuoširdžiai piktinasi, kad sūnus neturi kantrybės žvejoti.
Introjekcija – tai simbolinė žmogaus ar objekto internalizacija (įtraukimas į save), prijungimas svetimo “aš” arba svetimos aplinkos įkėlimas į save. Šis mechanizmas priešprieša projekcijai. Tam, kad išoriniai veiksniai nekeltų grėsmės juos įjungi į savo vertybių ir nuostatų sistemą. Pvz.: Tarkim, vietoje pagiežos ar agresijos kitų asmenų atžvilgiu destruktyvūs jausmai virsta savikritika ir savęs nuvertinimu.
Žinoma, didelis ačiū, šiems psichologinės gynybos mechanizmams, nes padėjo išlikti ten ir tada, tolimoje praeityje. Tačiau sutikite, kaina, kurią tenka mokėti čia ir dabar suaugusiam žmogui yra pernelyg didelė.
Tęsdamas naudotis vaikystėje išmoktais psichologinės gynybos būdais žmogus labai dažnai lieka tarsi savo asmeninio gyvenimo stebėtoju. Ne šeimininku, aktyvių dalyviu ir savo gyvenimo priežastimi, o disocijuotu pasyviu stebėtoju iš šalies. Užšaldęs savo jausmus ir emocijas, atsisakęs ir užrakinęs juos tolimoje vaikystėje, nes ten ir tada taip buvo saugiau ir priimtiniau, čia ir dabar jau ir užmiršo, kad gali būti tiesiog kitaip.

 Tęsinys…

 

Trupinėlis prisiminimų iš vaikystės apie tai ką reiškia jaustis svarbia

vidinisvaikas

Teko stebėti mažus vaikus, kurie grožisi savimi prieš veidrodį. Su pasigėrėjimu stebėjau, kai mažyliai žaisdami plačiame koridoriuje vis dirsčiojo į savo atvaizdą spintos veidroryje. Jų žvilgsniai  buvo nuoširdūs ir kupini meilės sau. Šie maži išminčiai dar nebuvo užmiršę kaip tai daroma.

O po to ateina laikas, kai mažyliai sužino kaip dera elgtis su kitais vaikais ir suaugusiais, ką reiškia būti klusniu, rimtu ir geru vaiku.

Prisiminkite patys ką galvojote ir kaip jautėtės, kai į svečius ateidavo tetos, dėdės ir reikėdavo kęsti  jų bučinius,  kvailas pastabas koks (kokia) esi jau dideli(s), panaši(us) į ką nors.

Iki šiol pati prisimenu kaip man atimdavo amą klausimas: “ ką labiau myliu tėtį ar mamą?”.

Tik atsakyti deramai nežinojau ką, nes meluoti nemokėjau, o sakyti tiesą (ką galvojau apie tą klausimą uždavusį žmogų) negalėjau, nes būčiau nubausta už įžulumą.

Nežinau kaip jums, bet  man dar vienas išlikęs ryškus iki šiol prisiminimas iš vaikystės, tai suaugusių pastovus reikalavimas dalintis su kitais žaislais, saldainiais ar kitais mano asmeninias daiktais. Mes su broliu labai atidžiai stebėjom, kad absoliučiai viskas būtų padalinta ir būtų padalinta po lygiai tarp mūsų abiejų, tai taiskyklė. Bet kodėl aš turiu dalintis savo asmeniniais daikais su kitais vaikais ar suaugusiais man paaiškinta nebuvo. Tiesiog, būdavau informuota, kad mano ta sena suknelė, batai, knyga, lėlė atiduota, nes aš jau didelė, išaugau, nebežaidžiu…

O jeigu jausdavau nuoskaudą, pyktį ar pradėdavau reikalauti sugrąžinti man mano pačios daiktą, gaudavau suprasti, jog esu niekam tikus, pavydi, egoistė, kuri nemoka dalintis ir kurios jausmai nėra pakankama priežastis, kad situacija išsispręstų mano naudai.

Ir patikėkitė, esmė čia tikrai ne daiktuose.

Iki šiol atsimenu, kaip man vienuolikmetei teko gulėti ligoninėje ir pabendrauti su vienos septynmetės mama. Situacija buvo tokia, jog tos mergaitės lova ligoninės palatoje buvo šalia manosios. Mergaitė ką tik paguldyta, jautėsi labai išsigandus, todėl jos mama pažadėjo, jog aplankys ją dar kartą vakare. Vakarop, sesutė mane pakvietė prie telefono, kas buvo labai keista, nes man niekas neturėjo skambinti. Išgirdau, kad moteris prisistatė tos mano lovos kaimynės mama ir visų pirmą paklausė ar sutikčiau jai padėti. Tik sulaukus mano patvirtinimo, paprašė perduoti jos dukrai, kad ji labai apgailestauja, jog negalės išpildyti dukrai duoto savo pažado – atvažiuoti jos aplankyti dar kartą šį vakarą.

Man asmeniškai šis įvykis paliko neišdildomą įspūdį, nes:

  • Mama atsiprašo savo septynmetės dukros, nes nesilaiko savo duoto žodžio.
  • Ta moteris įvertino mane kaip tą, kuri galės perduoti žinią jos dukrai ir paguosti ją, kad nesijaustų tokia vieniša.
  • Visa tai vyko, kai man buvo 11 metų, Leningrade (tais laikais tas miestas dar taip vadinosi) rusiškai perduoti žinią ir tik tuomet, kai aš pati sutikau tą padaryti, t.y. neliepė man, o suderino su manimi, atsiklausė manęs ir pasitikėjo manimi.
  • Savo mintis tuomet aš atsimenu iki šiol, nes išties pasijutau abstulbus, su manimi mano šeimoje niekas nieko nesitarė ir nuomonės neklausdavo, tik liepdavo ir reikalaudavo.

Žinoma, kad prisiminimai susimaišę su jausmais ir pakankamai subjektyvūs, tačiau gebėjimas išlikti savimi, leisti sau būti oria, mokėti gerbti save, kitus ugdomi vaikystėje, per asmeninę patirtį ir ne kitaip.

Apie lyderystę

laozi-statue-china-earlobes

Teko konsultuoti kelis paauglius, kurių pagrindinė užklausa buvo : ” Noriu tapti klasės lyderiu ”.

Pasidomėjau ir aš detaliau šia tema ir kai ką atradau:

Tikrojo lyderio darbo įvertinimas: “Kai darbas atliktas tinkamai, be sambrūzdžio ir pūtimosi, paprastai žmonės sako: “ Štai ką mes padarėmLAO DZĖ

Kiek pažįstate tokių lyderių, kurie sudomino, įkvėpė, paskatino, nukreipė ir … liko nuošaly?

Juk būtent tokios savybės būdingos tikram lyderiui. Jis turi būti pats praėjęs savo kelią, įgavęs žinojimą ir susidraugavęs su savmi, savo ego ir savastimi, jog gebėtų nuoširdžiai džiaugtis kitų lamėjimais ir virsmu.

Gan įdomi ir sudėtinga užduotis man kilo:

Kaip paaiškinti paaugliui, kurio EGO yra pagrindinė varomoji jėgą ir veržli galia, kad jis nori būti “pseudo lyderiu”, kuriuo žavisi, kurį seka, kuriam pavydi ir netgi nekenčia ir taip, kad suprastų ir išgirstų ką aš noriu pasakyti.

Pseudo lyderių stilius

1) “Jei nedarysi taip, kaip aš noriu – būsi nubaustas”.
Pažįstama nuostata, kurią turi daugybė pseudo lyderių, kurie mažiausiai pasiekia ir yra labiausiai nekenčiami.
Tokia nuostata garsiai skamba šeimoje, mokykloje, draugų chebroje. Netgi religijoje tokia nuostata dažna, kai teigiama, kad Dievas nubaus.
2) “Jeigu elgsiesi taip, kaip aš noriu – būsi apdovanotas
Tokia nuostata vadovaujasi tie pseudo lyderiai, kurie nori jog jais žavėtųsi, juos garbintų.
Irgi dažnai šeimoje, mokykloje, kolektyve naudojama strategija.

Lyderių stilius – vadovauti neįkyriai, drąsiai pasitikėti kitais, kai tai įmanoma ir verta dėl tų kitų asmeninės patirties. Palaikyti, padrąsinti ir paleisti, kai to reikalauja gyvenimas.
Švelniai su meile juoktis iš savo ego troškimo žūt būt pelnyti gerą vardą ir sugebėti likti išties ramiam ir šešėlyje, kai tie kiti sako : “Štai pažiūrėk, kaip puikiai man pavyko”.

Kaip manote kiek paauglių po tokio paaškinimo vis dar norėtų būti tikrais lyderiais?
Ką ten paauglių, kiek aplink žmonių sutiktų su Lao Dzė tiesa tiek, jog išdrįstų padaryti tai savu žinojimu?

Ko nori? – Nieko

Įsivaizduokite, jog sėdite dideliame oro uoste priešais milžinišką švieslentę ir joje mirga informaciją apie vykstančius skrydžius į visas pasaulio valstybes. O jūs tiesiog sėdite oro uosto salėje niekur neskubate, nieko neveikiate ir laukiate. Salėje pakankamai jauku ir patogu, aplinkui skuba žmones ir susidaro įspūdis, jog gyvenimas verda, o jūs esate įvykių sukūryje. Taip slenka dienos ir mėnesiai, o jūs vis laukiate.

 

orouostsale

Jeigu kas nors paklaustų ko laukiate greitai sugalvotumėte paaiškinimą, kad laukiate vakaro, o gal pavasario, o gal pigaus skrydžio… visai nesvarbu koks atsakymas būtų, jis būtų nukreiptas į išorinius veiksnius, tiesiogiai nesusijusius su asmeniniu vidiniu nusiteikimu prisiimti atsakomybę nuspręsti ir veikti.
Paskutiniu metu į mane pradėjo kreiptis pakankamai jauni žmonės, norintys pokyčių asmeniniame gyvenime. Nors jų visų patirtys skirtingos, tačiau visus juos sieja viena baimė – jie bijo prisiimti asmeninę atsakomybę už save ir savo gyvenimo kokybę.
Jauni, gražūs, fiziškai sveiki žmonės neturi ambicijų, svajonių, siekių. Tenkinasi primityviais ir lengviausiai prieinamais gyvenimo teikiamais patogumais. Net ne mėnesiais, o jau ir metais sėdi prie kompiuterio, gyvena iš socialinių pašalpų ir\ar yra išlaikomi tėvų.
Problemos konsultuojant prasideda tuomet, kai pradedam kartu aiškinti ko jie išties nori. Populiariausias atsakyms nieko. Nieko nenori nei iš savęs nei iš savo gyvenimo. Jie fiziškai subrendo, o psichologiškai užaugti jų niekas neišmokė, kai kuriems iš jų net ir neleido arba užmiršo duoti leidimą užaugti.
Yra taip vadinamos meta programos, viena iš jų vadinasi “ Nuo … Link”.
Galiu gan drąsiai daryti prielaidą, jog realiai mes gyvename lyg iškreiptų veidrodžių karalystėje. Nes, kai nepaliaujamos reklamos ir informacijos srautas mums peršą ideoligiją, jog esame žmonija siekianti tikslų ir įgyvendinanti projektus, t.y. visi mes drauge judame LINK, gyvenime sutinku žmones, kurie realiai nesuvokia kas su jais ne taip, nes jie nemato, nejaučia jokio LINK judėjimo, ką jau kalbėti, apie tai, jog išvis kažkur juda. Užstrigę oro uosto laukimo salėje, prie begalės krypčių, jie neskrenda niekur … 
Visi tie apie kuriuos čia bandau parašyti gyvena judėdami NUO.
Kantrybės, tuoj viskas bus dar aiškiau, kur LINK veda mano mintys-))
Tei kurie gyvena vadovaudamiesi principu NUO, jiems svarbu:
Nesirgti, Nestresuoti, kad visi juos paliktų ramybėje, kad iš karto visos įdėtos pastangos pasiektų tikslą ir svarbiausia, kad visi apie juos galvotų gerai.
Jie nieko nenori pasiekti (nemato prasmės, kam jiems to reikia), pinigai jų nedomina (nes pinigai yra blogai, nenori susitepti, reiks galvoti ką su jais daryti), santykiai su priešinga lytimi irgi nedomina (nes reikalaus dėmesio, pinigų, veiklos, pastangų) ir t.t.
Kai  vienas iš tokių klientų išsivadavo NUO vidinio diskomforto, sunkumo kojose ir aštraus skausmo širdiems plote išvis nurimo ir tapo absoliučiai laimingas savo vidinėje ir išorinėje izoliacijoje. Mano gudrūs klausimai apie keliones, naujas patirtis ir pažintis jam jokio įspūdžio nepadarė.
Kitas klientas norėjo univeralaus plano iš kokių trijų- penkių punktų, kuris padės jam išspęsti ir užbaigti visus jau susikaupusius darbus ir visus darbus, kurie jo dar laukia ateityje. Tokio stebuklingo universalaus sprendimo, užtikrinančio didžiausią sėkmę minimaliomis pastangomis.
Visi tie, kurie gyvena vadovaudamiesi meta programos principu LINK, jiems svarbu:
Sužinoti, įgauti įgūdžius, išmokti, turėti, pasiekti, pažinti. Jie nori daugiau nei turi dabar. O svarbiausia jie turi pakankamai drąsos veikti, klysti, dėti pastangas.
Man kaip konsultantei ir koučingo specialistei labai įdomu dirbti su kiekvienu į mane besikeipusiu žmogumi, dėkui jiems visiems, nes tik jų dėka aš galiu pažinti gyvenimą su vis kitais jo niuansais.